Ne, mielieji, pasitikėjimą teismais griovė visai ne įtariamų korupcija teisėjų, advokatų bei politikų sulaikymo vaizdai. Jis patyrė smūgius kiekvieną kartą, kai už kyšius būdavo išteisinami sunkiais nusikaltimais įtariami asmenys, civiliniai ginčai išsprendžiami to, kuris daugiau sumokėjo, naudai.

Kuo garsesnė byla, tokia, kurias vadiname rezonansinėmis, tuo lengviau visuomenei buvo suprasti, kai jos nagrinėjimas teismuose pakrypdavo sunkiai paaiškinama linkme. Būtent todėl, pranešdami apie pirmuosius teisėjų sulaikymus, STT ir Generalinės prokuratūros vadovai paminėjo Vijūnėlės dvaro bylą, kurioje Aukščiausiojo Teismo priimta galutinė ir neskundžiama nutartis ne tik neįvykdyta, bet ir labai įdomiu būdu tapo ne visai galutine ir ne visai neskundžiama. Susidomėję, kodėl taip nutiko, tyrėjai aptiko visą prekybos teisingumu tinklą.

Trumpai priminsiu esmę, nes ši istorija jau apaugo mitais, o Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas prieš pat įtarimų jam pareiškimą spaudos konferencijoje pasistengė dar labiau viską suvelti. Sovietmečio pabaigoje Druskininkų mieste, ant Vijūnėlės tvenkinio kranto, valstybės žemėje pastatytas laikinas valčių nuomos statinys XX a. paskutiniame dešimtmetyje buvo privatizuotas. Pastato likučiai Turistų g. 13 keistomis aplinkybėmis 2010 m. sudegė, o jų vietoje pradėtas statyti įspūdingo dydžio gyvenamasis namas, kurorto čiabuvių netrukus pramintas Vijūnėlės dvaru.

Nuo vietinės valdžios nepriklausomai žiniasklaidai pradėjus domėtis, kokiu būdu išduoti leidimai statyti tokį griozdą už Europos Sąjungos fondų lėšas sutvarkytame parke, antrojoje kurorto apsaugos zonos juostoje, viešąjį interesą ėmėsi ginti Generalinė prokuratūra. Skandalas kilo tuomet, kai žurnalistė Vilma Danauskienė, gavusi iš manęs teismo posėdžio garso įrašą, naujienų portale „Delfi“ atskleidė, kad Algirdo Butkevičiaus vyriausybė, paprašyta Druskininkų mero, specialiai dėl šios bylos priėmė nutarimą panaikinti kurortines zonas.

Galiausiai nutarimas atsidūrė Konstituciniame Teisme ir buvo pripažintas neteisėtu, A. Butkevičiaus „tefloniniu“ vadintas reitingas neatlaikė paviešintų pokalbių su R. Malinausku gėdos, o pats meras trenkė durimis ir su visais savo šalininkais paliko tuomet dar neskilusią Lietuvos socialdemokratų partiją. Tašką Vijūnėlės dvaro byloje padėjo Aukščiausiasis Teismas, 2017 m. birželio 22 d. nusprendęs, kad leidimai dvaro statybai buvo išduoti neteisėtai, todėl jį privaloma per pusmetį nugriauti.

Neskundžiama nutartis turėjo užbaigti visas diskusijas, kas šioje užsitęsusioje istorijoje buvo teisus, ir pasvarstymus, kaip geriau galima būtų panaudoti nepigiai kainavusį statinį: „būtina pašalinti neteisėtos statybos padarinius, atkuriant buvusią iki statybos darbų padėtį, ir sutvarkyti statybvietę“. Bet neužbaigė.

Po pusės metų Vijūnėlės dvaro savininkas Žilvinas Povilonis teisinosi, kad Druskininkų savivaldybė neišduoda leidimo sunkiajai technikai privažiuoti prie namo. Vilniaus miesto apylinkės bei Vilniaus apygardos teismai per šiuos dvejus metus buvo užversti prašymais ir skundais dėl Vijūnėlės dvaro – nuo statytojo skundų dėl griovimo termino atidėjimo, paskirties keitimo, nutarties išaiškinimo, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, iki nesėkmingų Druskininkų savivaldybės administracijos bandymų atnaujinti teismo procesą dėl paties dvaro statybų.

Kurį laiką tai atrodė tik kaip sunkiai paaiškinami bandymai laimėti laiko, tačiau Aukščiausiasis Teismas 2019 m. sausio 31 d. priėmė Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinį skundą. O mažiau nei po mėnesio ėmė aiškėti, kokiu būdu tai pasiekta. „Druskininkų meras ir jo patarėjas įtariami prekyba poveikiu ir papirkimu, veikiant organizuotoje grupėje“, – rašoma STT pranešime spaudai. Po Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio, kuriame buvo panaikinta abiejų politikų neliečiamybė, žiniasklaidoje netgi paminėtas kyšio dydis – 50 tūkst. eurų.

Druskininkų savivaldybės mero patarėjas Aivaras Kadziauskas, skirtingai nuo savo viršininko, apklausų lauks ne kurorto savivaldybės rūmuose, o areštinėje. Penktadienį Vilniaus apylinkės teismas iš dalies patenkino Generalinės prokuratūros prašymą ir suėmė A. Kadziauską vienam mėnesiui.

Opozicijos vadintas mero ginklanešiu jaunas kurorto politikas dalyvauja savivaldybių tarybų rinkimuose komiteto „Už Druskininkus su Ričardu Malinausku“ sąraše. Keletą pastarųjų metų jis ne tik lydėdavo merą kaip šešėlis – druskininkiečiai užsimena, kad R. Kadziausko name, Neravų kaime, buvo registruotas ir mero vadovaujamas nepartinis judėjimas „Už Druskininkus“. O kai meras sumanė savo sodyboje Latežerio kaime, dėl kurios taip pat vyksta teismai, užuot griovęs tvorą patraukti upės vagą užversdamas ją akmenimis, R. Kadziauskas buvo tas, kuris brido į vandenį ir vertė akmenis – užfiksavau tai „Delfi“ jau skelbtose nuotraukose.

Mėnuo yra pakankamai ilgas laikas pagalvoti, ar verta ginti savo šeimininką ir, sprendžiant pagal pateiktus įtarimus, daug metų nematyti savo žmonos bei dviejų vaikučių, ar apsispręsti bendradarbiauti su tyrėjais ir atskleisti visus R. Malinausko įtakos svertus, tikintis švelnesnio nuosprendžio. Mažiau laiko turės Druskininkų savivaldybės rinkėjai, kuriems jau kovo 3-ąją teks apsispręsti, ar dar vienai kadencijai palikti valdžioje sunkiais nusikaltimais įtariamą merą, ar atsigręžti į opoziciją, kalbėjusią apie vietinės valdžios korupciją ne vienerius metus.