Naujųjų metų naktį ukrainiečiai socialiniuose tinkluose ne tiek keitėsi ryškiais paveiksliukais ir sveikinimais, kiek audringai aptarinėjo komiko, populiarios laidos „95-as kvadratas“ vedėjo Volodymyro Zelenskio kandidatavimą į prezidentus.

Sociologai į apklausas jo kandidatūrą pradėjo traukti 2018 m. pavasarį, bet pats aktorius išlaikė intrigą ir pagal visas žanro taisykles pateikė staigmeną. Likus kelioms minutėms iki vidurnakčio per vieną iš populiariausių televizijos kanalų – „1+1“, kuriame rodoma laida „95-as kvadratas“ – jis pareiškė apie savo ketinimą balotiruotis į prezidentus.

Tai sukėlė skandalą dar ir dėl to, kad V. Zelenskis naujieną paskelbė tuo metu, kai per kitus kanalus buvo transliuojama naujametinė dabartinio šalies prezidento Petro Porošenkos kalba.

Prezidento kalbą transliavo ir „1+1“, bet kiek vėliau – po naujojo kandidato kalbos. Šiuo kuriozu ir prasidėjo oficiali Ukrainos prezidento rinkimų kampanija, kurios pradžia, ironiška, sutapo su Naujųjų metų švente.

V. Zelenskio priešininkai pasipiktino tokia klounada ir apkaltino komiką tuo, kad jis pasinaudojo kanalu savireklamai ir sutrukdė žiūrovams laiku pamatyti šalies vadovo kalbą.

Šalininkai tik juokėsi: esą, privalomai per visus kanalus transliuojama prezidento kalba yra sovietinių laikų atgyvena ir netgi prisiminė, kaip su naujais, 1992-ais metais Centrinės televizijos eteryje visus pasveikino komikas Michailas Zadornovas.

Bet labiausiai buvo ginčijamasi dėl to, kaip tokia kampanijos pradžia paveiks reitingų lyderius ir kaip greit televizijos žiūrovai-rinkėjai nusivils savo dievuku, kuris iš ekrano nužengs į tikrą politiką.

Laikotarpiu tarp Naujųjų metų ir stačiatikių Kalėdų į Centrinį rinkimų komitetą registruotis atvyko pirmieji kandidatai: daugiausiai iš reitingo „dugno“ – techninės figūros ir politiniai keistuoliai. Iš jų visų išsiskiria galbūt tik dabartinis Lvovo meras Andrejus Sadovyj. Parlamento partijos „Savipagalba“ lyderis, gana žinomas politikas, turintis ir savo sėkmės istoriją (Lvovas šiuo metu yra pats patraukliausias Ukrainos miestas turizmo prasme), ir akivaizdžius nuosmukius: dėl avarijos atliekų poligone 2016 m. mieste kilo daug komunalinių problemų.

Ihoris Kolomoiskis

A. Sadovyj politinis amplua yra praktiškai toks pat kaip ir kito kandidato – Anatolijaus Gricenkos, kuris Viktoro Juščenkos valdymo laikais buvo gynybos ministras. Jų platformą galima apibūdinti kaip demokratinę opoziciją: ištikimybė euroatlantiniam vektoriui plius antikorupcinė retorika.

Bendras abiejų kandidatų reitingas – kiek daugiau nei 10 proc., iš jų 7–8 proc. priklauso A. Gricenkai.

Likę kandidatai Centriniame rinkimų komitete užsiregistravo sausio pabaigoje. J. Tymošenko ir P. Porošenka laukė svarbių datų: partijos „Tėvynė“ lyderė nusprendė savo suvažiavimą pradėti Vienybės dieną – lygiai prieš šimtą metų buvo bandoma suvienyti visas Ukrainos žemes į vieną valstybę.

Dabartinis šalies prezidentas apie savo sprendimą kandidatuoti antrai kadencijai paskelbė per mūšio prie Krutų metines: tada Kijevo studentų būriai bandė sustabdyti gerokai juos skaičiumi ir technika pranokstančių bolševikų pajėgas.

Šie du kandidatai, galima sakyti, varžosi dėl patriotiškai nusiteikusių rinkėjų: juntama militarizmo dvasia, kaip svarbiausi svečiai dalyvauja bažnyčios hierarchai. Tokiu būdu P. Porošenka siekė konsoliduoti savo elektoratą, o J. Tymošenko bandė jį aplenkti ir pervilioti į savo pusę dalį rinkėjų.
Kiti kandidatai, pavyzdžiui, prorusiškasis Jurijus Boika ir „radikalas“ Olehas Liaško savo kandidatūras iškėlė pagal standartinę partinę procedūrą.

Volodymyrui Zelenskiui, kuris pats iškėlė savo kandidatūrą, suvažiavimų nereikia. Po kreipimosi į tautą per televiziją jis kreipėsi į savo sekėjus socialiniuose tinkluose – esą, rašykite man savo pasiūlymus, sudarysime programą visi kartu.

Analogišką raginimą jis adresavo ir savo būsimai „ZeKomandai“: junkitės visi norintys. Žygis į Centrinį rinkimų komitetą taip pat buvo organizuotas kaip pramoginis šou, kurio svarbiausiu įvykiu tapo kandidato asmenukė su eilinėmis rinkimų komiteto darbuotojomis. Buvo ir šaukštas deguto: programos „Schemos“ (transliuojamos „Laisvės radijo“ eteryje) žurnalistai atliko V. Zelenskio verslo, vykdomo Rusijoje, tyrimą ir išsiaiškino, kad jis sėkmingai veikia ir po 2014 m. įvykių (Krymo aneksijos).

Į žavųjį komiką buvo kreiptasi operatyvaus komentaro, tačiau jis pasirodė ne iš pačios gražiausios pusės. Po kelių dienų Volodymyras Zelenskis davė interviu, kuriame patvirtino, kad vykdo verslo veiklą Rusijoje ir pažadėjo ją nutraukti.

O toliau buvo reitingai, paskelbti sausio 31 d.

SOCIS (Socialinių ir rinkodaros tyrimų centro) duomenimis, iš visų rinkėjų, kurie ketina eiti balsuoti ir jau apsisprendė dėl kandidato, už V. Zelenskį žada balsuoti 23 proc., už Petro Porošenką 16,4 proc., už Juliją Tymošenko – 15,7 proc. Likusieji pretendentai turi mažiau nei 10 proc. balsų.

Kitos sociologinių apklausų tarnybos, „Reiting“ duomenimis, pirmasis lyderių trejetas atrodo kiek kitaip: V. Zelenskis (19 proc.), J. Tymošenko (18,2 proc.) ir P. Porošenka (15,1 proc.). Nuo šios akimirkos V. Zelenskis imtas vertinti kaip realus pretendentas į šalies vadovo postą.

Daug ekspertų manė, kad pramogų pasaulio atstovo iškėlimas kandidatu į prezidentus yra rafinuotas žaidimas, kurį inicijavo kanalo „1+1“ (kuriame dirba V. Zelenskis) savininkas Ihoris Kolomoiskis. Iškeldamas „linksmą kandidatą“ oligarchas neva ketino paerzinti P. Porošenką, su kuriuo jis konfliktuoja, ir palenkti bendradarbiauti Juliją Tymošenką (jei ši laimėtų prezidento rinkimus). Galbūt pradinis sumanymas toks ir buvo, bet dabar žaidimas įgijo visai kitą pagreitį. V. Zelenskiu netgi ėmė domėtis ES šalių diplomatai.

Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė informacija apie tai, kad po paskutinių reitingų publikavimo kandidatas susitiko su didžiausių Europos šalių ambasadoriais. Pagrindinė pokalbio tema, esą, buvo karas Donbase, ir V. Zelenskis nesugebėjo šiuo klausimu pateikti jokių konkrečių iniciatyvų.

Derėtų prisiminti jo interviu Dmitrijui Gordonui, kuriame jis prisipažino, kad yra pasiruošęs kalbėti „kad ir su pačiu velniu“ apie taikų konflikto sureguliavimą. Bet realaus taikių derybų arba karinių veiksmų plano potencialus vyriausiasis vadas išdėstyti nesugebėjo.

V. Zelenskio populiarumo receptas toks paprastas, kaip KVN komandos namų darbai. Visų pirma, jis atitinka kriterijų „naujas veidas“, tai yra, žinomas veikėjas iš nepolitinės sferos. Ko gero tokiais pačiais kriterijais vadovavosi ir Lietuvos rinkėjai, kurie per 2002–2003 m. prezidento rinkimus balsavo už Vytautą Šerėną arba 2008 m. parlamento rinkimuose simpatizavo Arūnui Valinskui.

Ukrainos politikoje į „trečiosios jėgos“ vaidmenį nuo 2002 m. pretendavo įvairūs politikai: nuo dabartinės kandidatės į prezidentus Inos Bohoslovskos iki buvusio komjaunimo lyderio Serhijaus Tihipkos, kuris per 2010 m. prezidento rinkimus sėkmingai susikūrė „alternatyvaus kandidato“ įvaizdį ir rinkimų lenktynėse iškovojo trečią vietą.

Antra, televizorius. Nors derėtų sakyti: televizorius visų pirma, visų antra ir visų trečia. Esmė net ne „95-o kvartalo“ populiarumas, nors ir jo nederėtų menkinti. Politinio kapitalo prasme V. Zelenskis pasitelkė serialą „Tautos tarnas“, kuris pasakoja apie istorijos mokytoją, kuris tapo prezidentu.

Galbūt kuris nors lietuvių skaitytojas prisimins pagrindinį serialo „Naisių vasara“ veikėją – sąžiningą agronomą Pijų, panašumą su kuriuo kategoriškai neigia idėjinis šio projekto įkvėpėjas, valdančiosios Valstiečių partijos lyderis Ramūnas Karbauskis.

Ukrainiečių filmo veikėjas Vasylis Holoborodka yra žavus politikas, atitinkantis liaudies įsivaizdavimą apie tai, koks turi būti tinkamas valstybės vadovas. Du „Tautos tarno“ sezonai sulaukė didelės sėkmės, o trečiojo sezono premjera numatyta šių metų kovo mėnesį. Tai ko gero ir yra pagrindinis kandidato V. Zelenskio stebuklingas ginklas. Nauji Vasylio Holoborodkos nuotykiai turėtų sušvelninti galimas rinkimų kampanijos klaidas.

Trečia, politinių konkurentų štabai ėmėsi aktyvios veiklos, siekdami diskredituoti V. Zelenskį. Pagal geriausias juodojo humoro tradicijas susukti filmukai apie tai, kad V. Zelenskis – tai oligarcho I. Kolomoiskio kaukė, gali turėti priešingą poveikį ir suteikti kandidatui populiarumo dėl to, kad jis, esą, neįtinka dabartinei valdžiai.

Ketvirta, komikas sugebėjo mobilizuoti elektoratą, kuris iki šiol rinkimais beveik nesidomėjo. „Reiting“ atliktų socialinių apklausų duomenimis, į rinkimus ketina ateiti apie 80 proc. rinkėjų (anksčiau šis rodiklis sudarė 65-75 proc.). Pastebimas padidėjęs jaunimo aktyvumas: per metus balsuoti pasiruošusių 18-28 m. žmonių skaičius padidėjo 16 proc. (nuo 23 proc. iki 39 proc.). Tarp jų nemažai tokių, kuriuos ne itin domina politika arba kurie tiesiog norės balsuoti už originalų kandidatą. Tai yra, už Volodymyrą Zelenskį.

V. Zelenskis pagal prigimtį yra vykdytojas. Be to, kaip parodė incidentas su žurnalistiniu tyrimu apie verslą Rusijoje, jis nelabai mėgsta ekspromtus, jam patogiau laikytis scenarijaus. Svarbiausias klausimas – kas jam rašo tuos scenarijus? Jei įsivaizduotume, kad jų autorius Ihoris Kolomoiskis, vargu ar jis turi planą visai šaliai: viena yra rūpintis savo verslo interesais, ir visai kas kita – valdyti šalį karo sąlygomis.

V. Zelenskis vargu ar supranta tikrąją pastarųjų keturių žodžių reikšmę ir potencialią atsakomybę. Šiuo atžvilgiu jis panašus į Juliją Tymošenko, kurios vienintelis tikslas – gauti valdžią, o toliau nors ir tvanas. Tačiau yra vienas svarbus skirtumas: J. Tymošenko turi komandą, o V. Zelenskis kol kas turi tik sekėjus socialiniuose tinkluose.

Bet be televizijos laidų, serialų ir partijos suvažiavimų realybės yra dar vienas neatsiejamas elementas – rinkimų turai, kai kandidatai susitinka ne vien su savo šalininkais, bet ir šiaip su piliečiais, kurie gali nepuoselėti kandidatui didelių simpatijų.

V. Zelenskiui Lvove teko atsilaikyti prieš ATO veteranus ir vis kartoti, kad jis palaiko teritorinį šalies vientisumą ir net prisiminti populiarų memą „Putin – ch**lo“.

J. Tymošenkos susitikimą su rinkėjais Kijeve aptemdė incidentas, kai policija šiurkščiai išvaikė aktyvistus, kurie reikalavo ištirti Chersono srities tarybos deputatės Katerynos Handziuk žūtį.
Panašus incidentas įvyko ir per priešrinkiminį P. Porošenkos renginį.

Vasario 7 d. Ukrainos parlamente įvyko reikšmingas įvykis: Aukščiausioji Rada į Konstituciją įtraukė punktą apie europinį ir euroatlantinį šalies užsienio politikos vektorių. Tai tarsi savotiška apsauga nuo revanšo: kas beiškovotų pergalę prezidento rinkimuose pavasarį arba parlamento rinkimuose rudenį, geopolitinis šalies kursas išliks nepakitęs.

Kalbant apie tolesnę rinkimų kampanijos eigą, lyderių trejetuko laukia rimti išbandymai. Volodymyrui Zelenskiui reikės įrodyti, kad jis sugeba daugiau nei vien rengti šou – visų pirma jis turės parodyti, kad turi komandą. Bendravimas su sekėjais socialiniuose tinkluose ir raginimas prisijungti yra gerai, bet kuo daugiau prie jo prisijungs atsitiktinių žmonių iš gatvės, tuo bus daugiau pagrindo manyti, kad už visos šios kampanijos stovi pilkieji I. Kolomoiskio kardinolai, kurie ir vadovaus šaliai, jei rinkimuose nugalės aktorius, vaidinantis simpatiškąjį Vasylį Holoborodką.

Julijos Tymošenkos užduotis – persivilioti konkurentų elektoratą, kitaip ji rizikuoja nepatekti į antrą rinkimų turą. Petro Porošenka, kuriam pavyko pasididinti reitingus po to, kai Ukrainos stačiatikių bažnyčiai buvo suteikta autokefalija, turi parodyti naujų pasiekimų ir atsilaikyti prieš visą į valdžią nukreiptą negatyvą, bet nepasiduoti pagundai naudoti administracinius resursus.

Lengva nebus nė vienam.

Rinkimų intriga išlieka.