Kuo gi jis žymus, kad taip dažnai šį terminę naudoja meškeriotojai? O gi neretai pasitaikančiu fantastiniu kibimu, apie kurį kuriamos legendos. Ateinančio pavasario suaštrėję instinktai, atšutę vandens telkinio pakraščiai ir deguonies prisipildęs vanduo stipriai išjudina daugelį žuvų ir jos kimba. Ir kiek esu pastebėję – kuo vėliau nutirpsta ledas, tuo labiau ryškesnis būna pirmojo ledo fenomenas. Daugelis žuvų, kurias gaudėme visą žiemą – kuojos, ešeriai, karšiai – kimba kelis kartus geriau, o jų draugiją papildo žuvys, kurių žiemą pagaudavome rečiau: raudės, aukšlės, retais atvejais netgi sidabriniai karosai ar net lynai.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Paskutinis ledas yra ir vienas pavojingiausių laikotarpių. Jei apie pirmo ledo baisumus ilgai ir nuobodžiai trūbijama per žiniasklaidos priemones, tai apie paskutinį ledą užsimenama retai. O be reikalo. Tokiu laiku paskęsta ar bent jau rimtai išsimaudo gana daug žvejų. Galų gale, prisipažinsiu, abu atvejai, kada pačiam teko rimtai įlūžti yra susiję būtent su paskutiniu, o ne pirmu ledu. Kodėl?
Pabandysiu paaiškinti. Paskutinis ledas yra klastingesnis, nes jo storis ne visada nusako jo stiprumą. Jis gali būti pakankamai storas, tačiau jeigu jis bus iškorijęs ir minkštas nelyginant košė, lipti yra pavojinga. Pavyzdžiui, pirmą kartą Kuršių mariose įlūžome kovo mėnesį, kai ledo (veikiau sušalusio sniego) storis tikriausia siekė kokius – 20 – 25 cm. Tais metais (prieš kokį 20 metų) ledas Kuršių mariose beveik buvo nutirpo, o paskui staiga pradėjo stipriai snigti ir kelias dienas stojo 20 laipsnių šalčiai.
Kita paskutinio ledo savybė yra ta, kad lūždamas jis netraška ir taip neįspėja, kaip pirmasis ledas. Tiesiog dumba dumba ir tik šmaukšt – nė pats nepajunti, kaip atsiduri vandenyje. Be jokio garso.
Dar vienas reiškinys, sukuriantis pavojingas situacijas, yra labai dideli temperatūros svyravimai. Naktį tokiu laiku dažnai pašąla, sukabina koše virtusį ledo paviršių ir lipant ant jo ryte ledas atrodo gana patikimas, tačiau įdienojus saulė ar juo labiau šiltas lietus jį tirpdo ir neretai susiklosto situacija, jog ten, kur užlipai ant ledo ryte, vakare jau negali neįlūžęs pasiekti kranto.
Ypatingai greit ledas plonėja ten, kur yra srovė, mat tirpimo procesas tada vyksta iš abiejų pusių – ledą tirpdo ir šiltesnis vanduo iš apačios, ir saulė bei šiluma iš viršaus.
Tad pakalbėkime apie tai, kaip šiuo metu maksimaliai pasisaugoti nuo nemalonumų. Taisyklės yra kelios:
1.Jeigu kyla rimtų įtarimų dėl ledo saugumo – ant jo nelipkite. Perfrazavus žinomą tiesą apie eilėraščių rašymą – jei gali nelipti ant tokio ledo, tai nelipk.
2.Lipdami ant ledo ryte būtinai patikrinkite jo storį ir įvertinkite, kad jis per dieną suplonės 1, o gal ir visais 2 centimetrais. Tada paklauskit savęs – ar jis ir tokiu atveju dar išliks patikimas?
3.Vertindami ledo stiprumą, stebėkite jo sandarą. Išgręžus ar iškirtus eketę tai nesunku pamatyti. Stipriausias ir patikimiausias yra tamsus ir skaidrus ledas. Balzganas ledas turi tik pusę jo atsparumo, o balta sušalusi sniego ir iškorijusio ledo košė apskritai jokio stiprumo nepriduoda.
4.Visada yra vietų, kur ledas bus plonesnis nei kitur. Venkite pačių pakrančių, įtekančių upelių, mušančių šaltinių. Vietų, kur ledas užsidėjo vėliausiai ar dėl kitų priežasčių buvo plonesnis nei kitur.
5. Paskutinis ledas – neskęstamų kombinezonų metas. Sutinku, kad smagiau būtų šiuo metu vilkėti pačiai lengviausia, kvėpuojančia apranga bet saugumas – pirmoje vietoje. Be to, nereikia manyti, kad užtenka užsivilkti kombinezoną ir viskas bus gerai. Labai svarbu užsisegti visus lipdukus, susivaržyti diržus ir kitus priedus, kurie saugo nuo to, kad įlūžus į kostiumo vidų nepatektų vanduo. Kaip tai padaryti, galite pamatyti kad ir pridėtame video arba skaitydami instrukcijas, kurios visada pridedamos prie neskęstančių kostiumų.
6. Jeigu įlūžote, stenkitės nepamesti galvos. Jeigu viską protingai darysite, tai tikrai išsigelbėsite. Pirmas patarimas – pabandykite iškart, nedelsdami ir per daug negalvoję iššokti ant ledo. Tai dažnai pavyksta dėl to, kad kostiume ar kituose rūbuose pradžioje būna daug oro. Jeigu tai pavyko, jokiu būdu nebandykite stotis. Prisiminkite vaikystę ar kariuomenės, jei tokioje tarnavote, patirtį ir pabandykite šliaužte nušliaužti ledu iki sausumos ar vietos su stipresniu ledu. Tik nežiūrėkit paliekamų daiktų – pats brangiausias grąžtas ar dėžė su meškerėlėmis neverta gyvybės.
7. Jeigu nepavyko iškart iššokti, tuomet gulkitės ant nugaros, įsispirkite į tolimesnį ledo kraštą ir bandykite lyg ruonis užšliaužti ant eketės. Pabandykite į ledą kabintis smaigais. Jie privalomi ne dėl mados ir šioje atveju tikrai gali padėti. Jeigu nepavyksta – ledas priekyje jūsų lūžta toliau, bandykite varytis lyg ledlaužis į kranto (ar storesnio ledo) pusę ir kartu šaukitės pagalbos. Šioje situacijoje kuklintis ar galvoti apie savo įvaizdį neverta. Kai kurių neskęstamų kostiumų vidinėse ar išorinėse kišenėse būna pridėti specialūs švilpukai. Panaudokite juos. O galbūt pavyktų išsitraukti (ar paimti iš dėžės) telefoną ir paskambinti 112? Pabandyti verta.
8. Jeigu pagalbos matomumo ribose nėra, nereiškia, kad ji nepasirodys artimiausioje ateityje. Viltis visada yra ir kuo ilgiau ją išlaikysite, tuo daugiau šansų turėsite. Yra atvejų, kai žmonės išbūdavo sąmoningi valandą ar net kelias ir sulaukdavo pagalbos.
9. Geriau keliaukite ant ledo ne po vieną, stebėkite vienas kitą, visada turėkite dėžėje keliolikos metrų virvę su svarmeniu gale ir gelbėkite kitus su protu, kad jūsų pačių nereiktų gelbėti.
Štai ir viskas. Dosnaus, ir svarbiausia – saugaus jums paskutiniojo ledo!
