Antrą Kalėdų dieną mes jau važinėjome Dubajaus gatvėmis Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Naujoji Dubajaus architektūra negali nepriblokšti: begalė keisčiausių formų dangoraižių – šiuolaikiniai architektai tikrai nestokoja idėjų.
Marinos rajonas su moderniomis besisupančiomis jachtomis labai įspūdingas, o apibūdinti aukščiausią pasaulio pastatą Burj Khalifą išvis trūksta žodžių. Už 80 Eur galima patekti į 148 pastato aukštą. Brangu? Tiesa, su pigesniu bilietu galima pasikelti vos 20 aukštų žemiau. Žmonių eilė tokia ilga, kad vien sulaukti savo eilės ir pakilti į viršų gali užtrukti porą valandų. Vaizdai pro langą įspūdingi, bet stipriai apdulkėję langai ir fotografo siūloma atmestinai padaryta ir pafotošopinta nuotrauka už 90 Eur nuvilia.
Miesto projektuotojai irgi stipriai pasistengė: miestą kerta keletas plačių automagistralių, mokami tiltai, kai kuriose atkarpose viduryje miesto greitis ribojamas ties 120 km/val. riba, bet greičio kameros pradeda fiksuoti pažeidimus tik viršijus leistiną greitį bent 20km/val.
Benzino kainos JAE juokingos, apie pusė automobilių yra visureigiai (paprastai su V8 varikliais), o karaliauja čia Toyotos ir Lexusai. Dubajuje daug sudėtingų (spaghetti junction) sankryžų, o pasukus ne į tą nuvažiavimą, tenka apvažiuoti didžiulį ratą, tad geriau pasirūpinti gera navigacijos sistema.
Norintiems pasižvalgyti į Dubajų iš aukščiau, bet nesišvaistant pinigais, verta aplankyti barus, kurie įsikūrę dangoraižių viršutiniuose aukštuose. Tiesa, teks patiems padaryti namų darbus ir interneto paieškose juos susirasti (pvz., įrašyti Dubai roof teraces). Mes be problemų aplankėme Four Points šalia Sheraton Sheikh Zayed Road ir Q43 dangoraižį Marinos rajone.
Dubajuje veikia dvi metro linijos – stotys šiuolaikiškos ir jose daug informacijos, vietovės žemėlapių, o platūs vagonai kvepia citrinomis. Kelionės kaina tikrai nedidelė, o metro veikia iki 24.00 val. Bet kurioje miesto vietoje įlipimas į taksi kainuoja 5 dirhamus (apie €1).
Jei oro uoste reikia keliauti iš pirmo ar trečio terminalo į antrą, būtina naudoti taksi, nes tarp terminalų nekursuoja joks autobusas ar traukinukas. Tiesa, įlipimo kaina į taksi automobilį oro uoste staiga pašoka iki 25 dirhamų. Ne bėda – galima truputį paėjėti, kol baigiasi oro uostas ir susistabdyti pigųjį taksi.
Miestas statomas beprotiškais tempais, daug statybų vyksta ir naktį. Galybė darbininkų dirba iš Indijos, Pakistano ir kitų šalių.
Dubajuje laikas neprailgsta ir pamatyti tikrai yra ką, bet mūsų tikslas – kaimyninė šalis – Omano sultonatas. Už vizą (įspaudžiamą pasienyje ar oro uoste) teks susimokėti 20 Omano realų (apie 45 Eur).
Sostinė Muskatas – didelis šiuolaikiškas miestas su keliomis autostradomis, greitis mieste taip pat iki 120 km/val., o atstumo nesilaikymas, posūkių nerodymas ir nardymas tarp eilių – čia norma. Galybė raudonos spalvos kamerų, o bauda už raudono šviesoforo signalo pravažiavimą – 50 realų (virš 100 Eur) arba 2 dienos kalėjimo.
Vieną dieną pasisukiojome Muskate, o viešbutuką pasiėmėme uosto rajone šalia tradicinio rytietiško turgaus (souko). Visos kelionės metu valgėme tik tradicinį vietinį maistą: pusryčiams trikampės bandelės su daržovėmis – Samosa – su arbata iš užeigos pavadinimu Coffee Shop, kurių čia galybė.
Pietų vietiniai praktiškai nevalgo. Veiksmas atgyja vakarop, kai vietiniai vyrai sėdi lauko užeigėlėse, plepa ir geria arbatą. Bet kokio alkoholio nusipirkti praktiškai niekur neįmanoma, nors 25-27 laipsnių gruodžio karštyje jo ir netrūko. Vietiniams tokia temperatūra yra per vėsi, ir jų nepamatysi maudantis gražiuose, tuščiuose, puikaus balto smėlio pliažuose. Vasarą Omane temperatūra pakyla iki 55 laipsnių karščio.
Antrą buvimo sultonate dieną nusprendėme važiuoti į smėlio dykumą esančią už 200 km nuo Muskato. Kelių kokybė puiki, o mes važiavome autostrada, kuri veda į kitą šalies galą – Salalah miestą, esatį už 1000 km. Tiesa, tam kelyje įvyksta daug skaudžių avarijų, paprastai dėl pervargimo. Peizažai tragiškai nuobodūs net dieną – netoli sostinės esantys nedideli kalnai dingsta po gero šimto kilometrų, ir aplink matyti tik negyvenamos tuščios akmenėtos dykynės.
Pasiekėme Wahibah Sands miestelį, už kurio prasidėjo dykuma. Staiga bevažiuojant mus pradėjo lenkti vietinis vairuotojas, kažką šaukti ir rodyti. Pavažiavus toliau atsirado dar viena „Toyota“, kuri bandė blokuoti mums kelią. Nuo šios išsisukus, vėl abu automobiliai mus aplenkė ir stabdė tiesiai prieš pat nosį. Teko sustoti. Abu visureigiai apsuko ratus lyg rykliai aplink auką ir sustojo iš šonų. Pasirodo, taip vietinės konkuruojančios firmos siūlo savo paslaugas – valandos kelionę į dykumą su jų visureigiu, važinėjant po aukštas kopas. 1 valanda – 20 realų.
Šiaip ne taip jų atsikratėme ir porą valandų praleidome kopinėdami po kopas. Kuo toliau, tuo labiau pavargome kojas traukti iš gilaus karšto smėlio ir mintis apie sėdėjimą visureigyje pradėjo atrodyti vis geresnė. Nesuspėjus išeiti į pagrindinį kelią, jau sustojo „Toyota“ visureigis. Su vietiniu vairuotoju sutarėme valandos pasivažinėjimą už 15 realų. Buvo tikrai smagu!
Dar jis nuvežė į beduinų namus (jei tiksliau – trejetą nemažų palapinių). Viduje buvusi moteris pavaišino kava ir siūlė visokius smulkius suvenyrus. Dar pavyko nufotografuoti dvi nedideles dailias moters dukrytes, nors apie moteris kalbėti, o tuo labiau jas fotografuoti, čia nepriimta.
Sekantį rytą vietiniu reisu su „Oman“ oro linijomis išskridome į šalies pietvakariuose esantį nedidelį miestą prie jūros – Salalah. Oro uoste vėl išsinuomojome automobilį, pasukome keliu palei jūrą. Už 50 km pasiekėme Al Mughsayl kaimą su nuostabiu 3 km ilgio balto smėlio pliažu. Vandens temperatūra apie 23 laipsniai šilumos, bet labai negausiems vietiniams ji atrodė per šalta, todėl daugiau niekas nesimaudė. Tiesa, jie turi keistą įprotį važinėtis pliažuose palei jūrą su visureigiais.
Tame kaime buvusi vienintelė užeigėlė siūlė tik kupranugarieną su ryžiais. Šviežia ir skanu. Omane kupranugarius laiko daug šeimų, naudoja juos pienui ir mėsai. Dauguma jų būna nedideliuose aptvaruose, bet neretai pamatysi juos ramiai vaikštančius pliažuose, dykynėse ar net didžiosiose autostradose. Kaip taisyklė, jie ganosi po kelis, ir visai nesibaido pravažiuojančių automobilių.
Vakare pasukome į Salalah miesto centre esantį viešbutuką „City Hotel“. Šiuolaikiškas, gero aptarnavimo, 9 aukštų viešbutis pasirodė itin ramus – per dvi jame praleistas paras nesutikome nė vieno kito žmogaus! Ar jūs kada esate turėję privatų viešbutį?!
Sekančią dieną nusprendėme vėl važiuoti į smėlio dykumas už 200 km nuo Salalah. Pasiekę Ash Shisr kaimą (archeologinę vietovę), nusprendėme pasiklausti tolimesnio kelio į gražesnes dykumos vietas. Kavinės darbuotojas mums pranešė prastas naujienas – už kaimo asfaltuotas kelias baigiasi vos už 2 km, likusius apie 30 km tęsiasi akmenuotas prastas kelias, kuriuo važinėja tik visureigiai. Bet jis pasiūlė išeitį – iki dykumos gali pavežti jo draugas. 3 val. išvyka kainuos 30 realų.
Sutarėm už 25, ir po 5 min vairuotojas su apynauju „Nissan Patrol V8“ jau vietoje. Ganah – toks vairuotojo vardas – nesirinko kelio, nes jis pernelyg akmenuotas, o važiavo minkštesnėmis smėlėtomis dykynėmis. Neužilgo atvažiavome į tikrą smėlio dykumą su kopomis, vietiniai ją vadina Almal Sands.
Prieš dykumą augo pavieniai krūmeliai ir vargani medeliai – jie tas vietas vadina Wadi. Ganah sakė, kad birželį, liepą ir rugpjūtį anksčiau būdavo lietaus, ir nuo kalvų pritekėdavo vandens, bet paskutinius 6 metus vandens visai nebuvo. Jo tėvas senais laikais žiemomis išeidavo toli į Wadi ir 6 mėnesius ganydavo kupranugarius. Jis visiškai nieko nevalgydavo, tik gerdavo kupranugarių pieną. Vasaros prasideda kovo mėnesį ir karštis dykumoje pakyla virš 50 laipsnių.
Kopinėjome kopomis gal dvi valandas ir daug fotografavome. Smagu – tyla ir ramybė aplink. Tiesa, iš toli matėme ir kitų turistų su visureigiais, važinėjančių po Wadi ar kepančių ant laužo maistą. Gaila, bet dykumoj radome daugybę paliktų šiukšlių – niekas nesivargina parvežti jų namo. Grįžtant atgal Ganah prasitarė, kad jo šeima turi 40 kupranugarių kaimenę ir pasiūlė išgerti šalto kupranugarių pieno. Prie jo namų apžiūrėjome kupranugarius ir gėrėme skanų šaltą pieną. Kitą dieną vėl važiavome pajūrio keliu.
Už Taqah miestelio radome nusukimą į kažkokius archeologinius kasinėjimus (Khawr Rawri) ir senos pilies griuvėsius. Kur kas įdomesnis pasirodė apie 3 km ilgio balto smėlio pliažas, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus. Ar jūs esat turėję privatų 3 km pasakišką pliažą?
Gaila, bet visi geri dalykai kažkada baigiasi. Bet aš visada atsiminsiu Omaną kaip saugią šalį su mielais žmonėmis, kurie nesistengia tavęs apgauti, nebando per prievartą parduoti savo prekių, šypsosi ir mielai fotografuojasi. Ir kur 1 litro benzino kaina (apie 40 euro centų) daug pigesnė nei sulčių.
Omanas stipriai vystosi ir atsiveria pasauliui. Bet dar galima paskubėti ir pamatyti dingstančias senojo Omano sultanato liekanas...
