Pamėginkite pervažiuoti visą Kalifornijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Apytikriai 1000 kilometrų maršrutas nuo San Diego iki San Francisko gali pasigirti dramatiškomis jūros uolomis, alternatyviojo gydymo stovyklomis, vešliais vynuogynais, tačiau kai kuriose ilgesnėse atkarpose rasite vos keletą stotelių, skirtų įkrauti elektromobilius – nebent būtumėte laimingas „Tesla“ vairuotojas.
Kalifornijos keliais važinėja maždaug pusė visų baterijomis varomų lengvųjų automobilių Jungtinėse Valstijose, ir elektromobiliai čia propaguojami kaip niekur kitur, tačiau tai nereiškia, kad visada rasi kur juos įkrauti. Su tomis pačiomis problemomis vairuotojai susiduria už pagrindinių Kinijos didmiesčių ribų ir keliaudami po Europą. Dar tik besivystančios įkrovimo stotelių pramonės vadovai, bandantys pritraukti investicijų iš automobilių gamintojų ir energijos gigantų, puikiai išmano ribotos infrastruktūros keliamus rūpesčius.
„Jei važinėjate elektromobiliu, jį įkrauti gali būti žiauriai nepatogu“, – „BloombergNEF“ konferencijoje San Franciske šį mėnesį pripažino Roy'us Williamsonas, naftos milžinės „BP Plc“ pažangaus mobilumo padalinio, investuojančio į įkrovimo operatorius ir technologijų įmones, viceprezidentas.
Šiandien infrastruktūra yra ribota, tačiau ribota nevienodai. Maždaug pusė visų esamų viešųjų įkrovimo stotelių koncentruojasi Kinijoje – didžiausioje elektromobilių rinkoje, o daugiau nei du trečdaliai visų pasaulio stotelių yra tokios lėtos, kad 30 minučių trunkantis įkrovimas gali pridėti tik 16 papildomų kilometrų galios. Patys pažangiausi elektromobiliai pilnai įkrauti gali nuvažiuoti daugiau nei 300 kilometrų, o tai reiškia, kad radęs pasenusio tipo įkroviklį vairuoklis rizikuoja laukti valandų valandas, kol pripildys baterijas.
Kitaip tariant, vairuotojai gali tikėtis visiškai skirtingos patirties, priklausomai nuo to, kur įkrauna savo automobilį. Įprastas buitinis elektros lizdas gali užtrukti apie 12 valandų, kol pilnai įkraus iki 20 proc. išeikvotą bateriją, nors vargu, ar tai didelė problema, jei akumuliatorius paliekamas krautis per naktį. Prijungimas prie vidutinio greičio įkroviklio – kokius galima rasti kai kurių elektromobilių savininkų namuose, greitkeliuose arba prekybos centrų stovėjimo aikštelėse – per valandą pridės nuo 15 iki 100 kilometrų. Dažniausiai pasitaikantys greitieji įkrovikliai – už papildomą kainą – per pusvalandį gali pridėti mažiausiai 120 kelionės kilometrų, nors tai dar labai toli nuo svajonės įkrauti automobilį per 10 minučių, kaip įprastoje degalinėje.
Be to, pati įkroviklių infrastruktūra anaiptol nėra standartizuota. Kai kurios įkrovimo vietos, ypač tos, kurios priklauso „Tesla“, yra suprojektuotos su kištukais, netinkamais konkurentų elektromobilių modeliams; kitose gali prireikti nepatogių adapterių. Kraunant už namų ribų, kaina gali smarkiai skirtis, o įkrovimas gali reikalauti prisijungimo numerių ir mobiliųjų programėlių. Jungtinės Valstijos turi net tris įkrovimo standartus, lyginant su vienu Kinijoje.
Nors šiuo metu apie 80 proc. elektromobilių įkrovimo atliekama namuose arba darbovietėje, milijonų papildomų viešų įkrovimo punktų įrengimas – būtinybė, siekiant vairuotojus įtikinti atsisakyti automobilių su vidaus degimo varikliais. Ši įkrovimo namuose ir už namų ribų pusiausvyra irgi keičiasi, nes elektromobilių kainos krenta, ir juos vis dažniau įsigyja vairuotojai, negalintys laikyti automobilio ten, kur jis siektų namų elektros lizdą. Jau ir šiandien pakankamai įprasta matyti elektros laidus, nuleistus iš Kinijos daugiabučių viršutinių aukštų langų, bandant įkrauti gatvėje priparkuotus automobilius, skelbiama šį mėnesį pristatytoje Kolumbijos universiteto ataskaitoje.
Be to, kai kurios rinkos tampa nemenku iššūkiu. Nedidelis viešai prieinamų elektros lizdų kiekis Norvegijoje nenumatė elektromobilių išpopuliarėjimo – šiuo metu jie sudaro maždaug pusę visų naujų transporto priemonių pardavimų. Kita vertus, Vokietija gali didžiuotis turinti daugiau kištukų nei bet kuri kita šalis, išskyrus JAV ir Kiniją, tačiau elektromobiliai čia sudaro vos porą pardavimų procentų.
Didžiojoje Britanijoje, kur elektromobilių palyginti reta, planuotojai nežino, nuo ko ir pradėti. „Ar įrengti daugiau įkrovimo punktų ir tikėtis, kad paklausa padidės? O gal neskubėti ir infrastruktūrą sukurti vėliau, paliekant vartotojus laukti?“ – svarsto Graeme'as Cooperis, Jungtinės Karalystės elektros ir dujų tinklo operatoriaus „National Grid Plc“ elektrinių transporto priemonių projektų direktorius. Tačiau infrastruktūros ateitis neaiški ir tose rinkose, kuriose paklausa didelė: „Iki 2030 m. Kalifornijoje turėsime 7 milijonus elektrinių transporto priemonių ir joms visoms bus reikalingas įkrovimas – štai kur tikras galvosūkis“, – interviu teigė Drew Murphy, „Southern California Edison“ vyresnysis viceprezidentas strategijos ir plėtros reikalams.
Artimiausiu metu elektromobilių pramonės laukia „vištos ir kiaušinio“ scenarijus: įkrovimo vietų trūkumas laikomas veiksniu, stabdančių elektromobilių įsigijimą, tačiau mažas elektromobilių skverbties lygis reiškia, kad naujų įkrovimo stotelių statyti neskubama. BNEF duomenimis, greitojo įkrovimo stotelėms reikia ne mažiau kaip aštuonių klientų per dieną, tačiau šiandien vidutinis viešasis įkroviklis kai kuriose rinkose nesulaukia nė penkių.
„Kol kas kalbėti apie nuolatinį pelną sunku“, – „BloombergNEF“ aukščiausiojo lygio susitikime San Franciske teigė Brettas Hauseris, Los Andžele įsikūrusio „Greenlots“, įkrovimo stotelėms tiekiančio techninę ir programinę įrangą, generalinis direktorius. Elektromobilių įkrovimas yra „vienas didžiausių galvos skausmų, atsižvelgiant į tai, kaip sunku finansuoti ir valdyti kiekvieną atskirą stotelę, – teigė BNEF analitikas Salimas Morsy. – Tam reikalinga reguliavimo parama.“
Naujasis Džersis gali pasiūlyti vos penkis viešuosius įkroviklius kiekvienam 100 tūkst. gyventojų, teigia Ralphas Izzo, „Public Service Enterprise Group Inc.“, kuriam priklauso didžiausias valstijoje įrenginys, generalinis direktorius. Įmonė pateikė 364 mln. dolerių kainuosiančios elektrinių transporto priemonių infrastruktūros projektą, pagal kurį didžioji dalis pinigų būtų skirta vienos ir kelių šeimų namų įkrovimo stotelėms įdiegti.
„Tesla“ įkrovimo stoteles ir tinklus įkūrė keturiuose žemynuose, kad paskatintų savo automobilių pardavimą ir užpildytų didžiules infrastruktūros spragas. Šis elektrinių automobilių gamintojas yra vienas iš nedaugelio operatorių, turinčių įkrovimo stotelių tiek JAV, tiek Kinijoje: jam priklauso virš 12 tūkst. įkroviklių daugiau nei 1400 stotelių. Tuo tarpu „Volkswagen AG“, „Daimler AG“, „Ford Motor Co.“ ir „BMW AG“ aljansas planuoja iki kitų metų visoje Europoje įrengti iš viso 400 įkrovimo stotelių, siekiant, kad įkrovimo punktų žemyno greitkeliuose būtų galima rasti maždaug kas 120 kilometrų.
„Volkswagen“ priklausantis „Electrify America“ planuoja 2 milijardais dolerių paremti nulinės emisijos transporto priemonių sklaidą JAV – vien Kalifornijai bus skirta 800 milijonų. Šią savaitę kompanija pranešė Jungtinėse Valstijose turinti jau 105 elektrinių transporto priemonių įkrovimo vietas ir planuojanti iki liepos 1 d. pastatyti dar 484. Reikalas įsisuko sparčiai: pernai tokiu metu „Electrify America“ neturėjo nė vieno ultragreito įkrovimo punkto.
Kompanija, gavusi pinigų iš „Dyzelgeito“ susitarimo, kuria atvirą tinklą, kuris būtų prieinamas daugumai elektrinių transporto priemonių, įskaitant kai kuriuos „Tesla“ modelius. „Laukiamas elektromobilių potvynis“, – teigė „Electrify America“ vadovas Brendanas Jonesas.
Pasaulio elektromobilių pardavimai praėjusiais metais išaugo 82 proc.; tikimasi, kad iki 2040 m. elektriniai modeliai sudarys trečdalį visų automobilių. Artėjantis bumas skatina komunalinių paslaugų teikėjus, naftos ir dujų bendroves ir kitus naujus dalyvius prisijungti prie automobilių gamintojų investuojant į įkrovimo pramonę, kurioje kol kas dominuoja mažai žinomos kompanijos.
Naftos įmonėms, dominuojančioms benzino rinkoje, tai gali reikšti ir savo teritorijos gynimą. „Visada į tai žiūrėjome kaip į žemės užgrobimą“, – interviu teigė Michaelas Farkasas, „Blink Charging Co.“ generalinis direktorius.
BNEF duomenimis, „Royal Dutch Shell Plc“ bus pirmoji stambi naftos įmonė, kuriai priklausys elektromobilių įkrovimo paslauga – iškart po „Greenlots“ įsigijimo. Jos varžovai, naftos gigantai „Total SA“ ir „BP“, bei kompanijos, gaminančios kuro siurblius ir degalinių įrangą, taip pat investuoja į elektrinių transporto priemonių pramonę.
Tarp kitų ateities naujovių – ir bevielis įkrovimas, kuriam nereikalingas elektros lizdas. „XCharge“, Pekine įsikūrusi įkrovimo technologijų tiekėja, aptarnaujanti įkrovimo stoteles daugiau nei 50 Kinijos miestų, tobulina robotines rankas, kurios padėtų įkrauti savavaldžius automobilius.
Šiuo metu esama ženklių skirtumų tarp to, kaip įkrovimo infrastruktūra vystosi skirtingose rinkose. JAV didesnį vaidmenį vaidina automobilių gamintojai, o štai Kinijoje, kur įkrovimo infrastruktūroje iki 2015 m. dominavo valstybinės komunalinių paslaugų įmonės, daugumą punktų įrengia techninės įrangos gamintojai arba kiti privatūs operatoriai, teigia Colinas McKerracheris, Londone įsikūręs „BloombergNEF“ analitikas.
Ryškiai skiriasi ir vyriausybių vaidmuo. Kinijos federaliniai politikos formuotojai skatina įkrovimo tinklų plėtrą, suteikdami finansavimą, numatydami įdiegimo vietas ir patvirtindami standartus. Jungtinėse Valstijose, kaip rodo Kolumbijos universiteto tyrimo duomenys, federaliniu lygmeniu kišimasis kuklesnis, nors kai kurios valstijos tame aktyviai dalyvauja.
Įkrovimo tinklų operatoriai per ateinantį dešimtmetį turi pasirengti naujų vartotojų, kurie bus ne tokie tolerantiški kaip ankstyvieji, antplūdžiui. Dabartiniai elektromobilių vairuotojai yra „gana arogantiški“ ir savo noru patiria „gana daug vargo“ mainais į garbę būti pirmaisiais elektrinių transporto priemonių bandytojais, teigia R. Williamsonas iš „BP“. Į šį skaičių jis įtraukia ir save.
Tam, kad elektromobiliai „iš beprotiškos nišos taptų standartu“, pramonei reikia pigesnių transporto priemonių, kurios kartą įkrautos galėtų nuvažiuoti ilgesnį atstumą, „Bloomberg Television“ interviu pabrėžė Cathy Zoi iš „EVgo“. Be to, pridūrė ji, „įkrovimo infrastruktūra turi būti išplėtota visur“.
