Po sėkmingų pirmųjų keturių sezonų Denveryje, kur sykį jis net buvo per plauką nuo NBA superfinalo, o gal ir aukso žiedo, L. Kleiza sukirto rankomis su Toronto „Raptors“ klubu.
Su juo pirmais metais nepersistengė, pasiekė viso labo 22 pergales ir finišavo trečioje vietoje nuo galo visoje lygoje. Tačiau būtent toks prastas sezonas leido „Raptors“ gauti itin aukštą, penktąjį, NBA naujokų biržos šaukimą, kuris į Torontą ir atvedė Joną Valančiūną.
Tėvynainį, kurį gavusi Kanados ekipa ėmė svajoti apie šviesią ateitį, po savo sparnu iškart priglaudęs L. Kleiza padėjo jam kuo galėjo.
„Jam truputį reikėjo pereiti tą viską, kai patekęs į NBA tu pradedi uždirbti labai didelius pinigus. Reikėjo prisitaikyti prie kitokio gyvenimo būdo. Jam tai buvo iššūkis, bet jis puikiai susitvarkė.
Pastoviai kalbėdavome apie daug dalykų, susijusių su gyvenimu. Tik suprantate, tu gali duoti tuos patarimus, bet pačiam reikia viską pajusti, pereiti ir suprasti“, – pasakoja Linas.
Jį, po vieno kartu su JV praleisto sezono, „Raptors“ atleido pasinaudoję Amnestijos taisykle. O štai J. Valančiūnas Toronte užsibuvo kur kas ilgiau ir komanda, metai po metų tobulėjant ir jam pačiam, ėmė rodyti vis geresnius rezultatus, kol galiausiai pakilo net iki Rytų konferencijos finalo.
Visgi po beveik septynerių metų, kuriuos Jonas ištikimai tarnavo „Raptors“, kanadiečiai nelauktai atsisakė jo paslaugų, kai visai beužsiveriant NBA mainų langui išsiuntė jį į Memfį už veteraną Marcą Gasolį.
„Jonas Toronte turėjo gerą karjerą, gal galėjo ji būti dar žymiai geresnė, bet jis visada turėjo tą savo vaidmenį, kurį ir atliko. „Raptors“ jam nedavė galimybės daugiau išsiplėsti. Gal kita komanda matys jį visiškai kitaip. Visos jo mintys dabar turėtų būti tik apie krepšinį ir norą kažką įrodyti, nes vis tiek Lietuvos žmonės iš Jono tikisi labai daug. O aš tikiu, kad daugumos lūkesčių jis dar neįgyvendino“, – pareiškė L. Kleiza.
Jis ir pats neseniai Vilniuje vakarieniavo bei kalbėjosi iš širdies su „Raptors“ prezidentu Masai Ujiri bei nujautė, ką šis rezga.
„Net ir išvažiavęs iš Toronto į Memfį tu turi šansą žaisti krepšinį ir uždirbti milijonus, tai kas tave gali išbalansuoti? Tu esi profesionalas ir turi kovoti bei įrodyti, kad esi vienas geriausių žaidėjų. Todėl tokie dalykai tavęs negali išblaškyti.
NBA lygoje nėra laiko gailėtis savęs, nes ten ateina labai daug alkanų ir labai daug norinčių atimti tavo darbo vietą bei uždirbti tuos pinigus. Konkurencija yra didžiulė. Jei tik tu sustosi ir pradėsi gailėtis savęs, taps labai sunku“, – Joną nepalūžti ir įrodyti, kad „Raptors“ padarė didžiulę klaidą išmainydami jį, ragina L. Kleiza.
DELFI TV laidoje apsilankęs niekaip nepamušamo lietuvių rezultatyvumo rekordo NBA lygoje autorius L. Kleiza pasidalino ne tik nuoširdžiais patarimais buvusiam komandos draugui J. Valančiūnui, su kuriuo jį sieja šilti prisiminimai iš Toronto, bet ir negirdėtomis savo paties istorijomis iš už Atlanto, kurios ne vienam turėtų išspausti plačią šypseną.
– Linai, po beveik septynerių metų Toronte, susikrauti lagaminus buvo paprašytas Jonas Valančiūnas. Ar jus patį nustebino toks „Raptors“ manevras?
– Ne, manęs tai visiškai nenustebino. Žinojau, kad jie nori tą jau seniai padaryti, ir čia nebuvo toks, sakykime, iš giedro dangaus.
Aišku, Jono atžvilgiu yra ir pliusų, ir minusų, bet vis tiek, kad ir kaip pažiūrėsi, iš Toronto išvažiuoti į Memfį yra sudėtingas dalykas. Ir ypač, kai tikrai buvo vienas iš lietuvių pretendentų žaisti finale dėl čempionų žiedų. O dabar tu nuvažiuoji į Memfį...
Bet svarbiausia – nepalūžti ir įrodyti, kad ir jie padarė klaidą, ir kad tu su ta didesne laisve gali daug daugiau, nes krepšinis tuo nesibaigia. Jonui – 26-eri metai ir viskas priešaky. Jam svarbiausia dabar yra žaidimo laikas, o poto galės jau pasirinkti, į kurią komandą eis toliau žaisti.
– Ką „Raptors“ šiais mainais laimėjo? Ar 34-erių metų Marcas Gasolis jiems yra geresnis variantas už J. Valančiūną?
– Čia ir taip, ir ne. Vienas didelis klausimas, kad Marcui jau 34-eri. Bet mes per visą sezoną puikiai matėme, ką „Raptors“ yra pasirinkę ir kas jų pagrindiniai žaidėjai – per ką jie žaidžia ir kaip. Jie galėjo norėti dar sustiprinti tą visą savo komandą.
Gal Jonas yra geresnis žaidėjas puolime, o Marcas – geresnis kūrėjas ir gynybos žaidėjas. Jis ne veltui 2013 m. buvo pripažintas geriausiai besiginančiu visoje NBA. Marcas turi daug patirties atkrintamosiose ir jie jį pasirinko, nusprendė, kad šioje situacijoje taip bus teisingiau.
Jie pasiruošę tam, ką daro, ir šiais metais eina „all in“ – jie nori laimėti, išeiti į finalus. Ant to ir laikosi visas jų projektas. Nes jei po sezono „Raptors“ paliks Kawhi Leonardas, tada jau bus tikrai sudėtinga ir reikės viską iš naujo kurti.
Laikas viską parodys: ar tai pasiteisino, ar ne. Tačiau, kai išmainai 26 metų žaidėją į 34-erių, jau parodo, kad tu rizikuoji viskuo čia ir dabar, ir kad tau nesvarbu, kas bus kitais metais.
Jie čia buvo atvažiavę, viešėjo Vilniuje, mes vakarieniavome, tai jau tada buvo pasirengę daryti viską, kad tik praeitų toliau. Aš Masai pažįstu nuo 16-os metų, kai jis dar buvo skautas, mes tada vidurinėje susipažinome. Esame labai seniai pažįstami.
Čia tas jų žingsnis, manau, buvo vieša paslaptis, o ne staigiai sugalvotas dalykas. Žinoma, jie laukė tinkamo ėjimo. Tas Jono vaidmuo Toronte mažėjo, mažėjo. Dabar jie daugiausiai žaidžia su Serge'u Ibaka centro pozicijoje, Marcas irgi nuo suolo kils, tai pažiūrėsime. Bus įdomios atkrintamosios dabar. Kaip ir LeBronas sakė: „Manęs jau Rytuose nėra ir visi bando išeiti į finalą“.
– Apskritai kiek gali išbalansuoti tas kraustymasis ir komandos keitimas vidury NBA sezono? Turbūt juk nelengva iš karto rasti bendrą kalbą ir su naujais kolegomis bei treneriais?
– Taip, yra to prieskonio, bet pažiūrėkime truputį iš kitos pusės. Man kažkada irgi vienas generalinis vadybininkas, kai buvau traumuotas ir nežaidžiau, pasakė: „Vis tiek tu esi NBA“. Man tuo metu gal buvo sunku tai suprasti, bet net ir išvažiavęs iš Toronto į Memfį tu turi šansą žaisti krepšinį ir uždirbti milijonus, tai kas tave gali išbalansuoti? Tu esi profesionalas ir turi kovoti bei įrodyti, kad esi vienas geriausių žaidėjų. Todėl tokie dalykai tavęs negali išblaškyti.
NBA lygoje nėra laiko gailėtis savęs, nes ten ateina labai daug alkanų ir labai daug norinčių atimti tavo darbo vietą bei uždirbti tuos pinigus. Konkurencija yra didžiulė. Jei tik tu sustosi ir pradėsi gailėtis savęs, taps labai sunku.
– Linai, jūs pats su „Raptors“ irgi išsiskyrėte kiek per greitai. Po trejų metų, jūsų praleistų Kanadoje, generalinis vadybininkas Masai Ujiri pasinaudojo amnestijos taisykle, nepaisant dar metus galiojusios sutarties, atsisveikino su jumis ir palinkėjo sėkmės. Kodėl taip įvyko ir ar jaučiate kokią nors nuoskaudą dėl to?
– Ne, aš jokios neteisybės nejaučiu. Mes ilgai kalbėjome. Paprasčiausiai mano situacija buvo tokia, kad man su savo fizine kondicija ir savo koja po traumų tada į NBA jau buvo labai sunku grįžti. Aš žinojau, kad man tos karjeros nebedaug likę. Tai, kad man pritaikė tą amnestijos taisyklę, tuo metu buvo geriausias sprendimas.
– Kai 20-metis Jonas pravėrė NBA duris ir atsidūrė Toronte, „Raptors“ rūbinėje jis rado jus. Gal galite prisiminti, kokia buvo pirmoji J. Valančiūno patirtis naujame pasaulyje? Ar padėjote jam apsiprasti su NBA virtuve?
– Jono charakteris labai dėkingas. Jis – linksmas, bendraujantis ir visiems iškart patiko. Tai jam labai padėjo ir jis ten greitai pritapo. Aišku, jam truputį reikėjo pereiti tą viską, kai patekęs į NBA tu pradedi uždirbti labai didelius pinigus (šypsosi). Reikėjo prisitaikyti prie kitokio gyvenimo būdo. Jam tai buvo iššūkis, bet jis puikiai susitvarkė. Jonas nebuvo sudėtingas žmogus, todėl ir fanai, ir visi komandoje jį pamilo.
Aš irgi padėjau kiek galėjau. Pastoviai kalbėdavome apie daug dalykų, susijusių su gyvenimu. Tik suprantate, tu gali duoti tuos patarimus, bet pačiam reikia viską pajusti, pereiti ir suprasti. Visada yra smagu, kai toje pačioje komandoje dar yra tėvynainis. Gaila tik, kad mano karjera jau buvo besibaigianti.
Jonas Toronte turėjo gerą karjerą, gal galėjo ji būti dar žymiai geresnė, bet jis visada turėjo tą savo vaidmenį, kurį ir atliko. „Raptors“ jam nedavė galimybės daugiau išsiplėsti. Gal kita komanda matys jį visiškai kitaip. Aš manau, kad jis dabar tikrai pasiruošęs daug žaisti. Kiek teko matyti, vasarą jis daug sportavo, ruošėsi sezonui. Tai ar tu pagyvensi ten penkis-šešis mėnesius, ar ten , tai įtakos neturi. Visos jo mintys dabar turėtų būti tik apie krepšinį ir norą kažką įrodyti, nes vis tiek Lietuvos žmonės iš Jono tikisi labai daug. O aš tikiu, kad daugumos lūkesčių jis dar neįgyvendino.
– Žvelgiant bendrai: kodėl Jonui Toronte vis dėlto taip ir nepavyko tapti NBA superžvaigžde? Juk jis buvo pašauktas labai aukštu penktu numeriu ir buvo tikimasi, kad jis ilgus metus bus „Raptors“ veidas.
– Aš nemanau, kad nepavyko. Tapti NBA superžvaigžde tai čia... Kiek europiečių tai padarė: vienas, du? Luka dabar turi šansų, bet jis yra išskirtinis savo žaidimo stiliumi ir sugebėjimais.
Tapti NBA superžvaigžde – tikrai sudėtinga. Tu turi sugebėti naktį iš nakties turėti ką pasiūlyti gynybai, nes ji jau koncentruojasi į tave. Nėra daug lietuvių, kurie gali vienas prieš vieną žaisti, kurti – tokia mūsų mokykla.
Aš manau, kad Jonas – tai pasisekęs projektas Torontui. Jonas puikiai žaidė. Gal mes Lietuvoje visi tikėjomės ir tebesitikime, kad jis mes po 25 taškus ir paims po 15 kamuolių, bet viskas dar prieš akis. Dabar jis turi visas galimybes ir yra geriausio savo krepšinio amžiaus, kai ir kūnas leidžia, ir galva jau yra.
– Jūs pats, atsisveikinęs su Toronte, rėžėtė taip: „Noriu pasakyti, kad pavargau pastoviai pralaimėti – keletą metų buvau situacijoje, kai komanda pralaimėdavo ir neturėjo jokių ambicijų. Mano svarbiausias tikslas – būti laiminčioje komandoje. Nesvarbu ar tai bus NBA, ar Europos klubas – aš tik noriu būti komandoje, kuri laimi“. Panašu, kad dabar į panašią padėtį pateko J. Valančiūnas. Koks jausmas atsidurti tokioje aplinkoje, kuri nelabai išgyvena dėl nesėkmių ir gal net tikslingai siekia būti kuo žemiau?
– Tai yra verslo dalis. Aš į Torontą atvykau, kai Chrisas Boshas išėjo. Jie tada bandė persistatyti ir tą padarė, bet tai užtrunka laiko. Taip, iš dalies tai yra sunku: tu pralaiminėji daug rungtynių, neturi tos pagarbos ir tau reikia su tuo susitaikyti, bet, kita vertus, vis tiek žaidi tą krepšinį. Paprasčiausiai taip yra.
– Jus patį į NBA pakvietė 27-tu šaukimu Portlando „Trail Blazers“ (2005 m.), tačiau čia pat išsiuntė į Denverį. Ar sekėte tą biržą ir spėjote gaudyti informaciją, kurgi galiausiai jums teks žaisti?
– Ne, aš jau su lagaminais buvau Portlande ir mane po to išsiuntė į Denverį (juokiasi). Ne, ne, ten viskas buvo sutarta iš anksto. Aš biržą tuo metu namie žiūrėjau. Man „Nuggets“ paskambino ir pasakė, kad mane paims ir viskas. Nežinau, kodėl sudominau būtent Denverį, bet prieš tai dalyvavau jų peržiūroje.
Beje, aš kai atvažiavau į NBA, man buvo šokas. Galvojau: „Ką aš čia veikiu?“ NCAA ir NBA yra nepalyginami dalykai. Tu jau išeini žaisti prieš vyrus, kur visi yra geri žaidėjai. Tas jų atletiškumas, fiziškumas, viskas. Ir tos pirmos treniruočių stovyklos atrodė vau.
Aišku, jeigu aš būčiau žaidęs šiuolaikinėje NBA, mano karjera būtų buvusi dar geresnė. Dabar visiems tokių reikia – metančių ketvirtų ir trečių numerių (šypsosi).
– Vilniaus „Rytui“ irgi reikėtų.
– „Rytui“ tai ruošiuosi tuoj – bus dar vienas siurprizas Karaliaus Mindaugo taurėje (juokiasi).
– Denveryje jūsų mėgstamas 11-tas numeris buvo užimtas mažylio Earlo Boykinso ir jūs pasirinkote 43-ią. Kodėl tokį netikėtą?
– Net nežinau. Aš koledže žaidžiau 41-u ir tada kažkaip sugalvojau 43-ią pasiimti. Bet ten juokėsi iš manęs kažkodėl Denveryje komandos draugai, nepatiko jiems tas numeris.
– O ar nebuvo tada apmaudu, kai rungtynėse prieš Jutos „Jazz“ įmetėte ne 43, o 41 tašką, t. y. , pritrūko tik dvitaškio, kad pateisintumėte savo numerį?
– Ne, tuo metu, patikėkite, kas buvo, negalvoji apie apmaudą. Buvo linksma.
– Jūsų karjeros pikas NBA buvo 2009-tieji ir pasiektas NBA Vakarų konferencijos finalas, kuriame kovėtės prieš Los Andželo „Lakers“ su Kobe Bryantu . Jums įmetus 16 taškų „Nuggets“ pavogė vieną pergalę „Staples Center“ arenoje ir serija klostėsi lygiai (2:2), bet galiausiai pralaimėjote 2:4. Ko pritrūko, kad prasibrautumėte į NBA superfinalą, kur prieš Orlando „Magic“ šansų tikrai būtų buvę?
– Mes tikrai galėjome patekti į superfinalą, bet žaidėme prieš Kobę. Kai dabar pasižiūri tas rungtynes, buvo 1:1, susitikome Denveryje ir gale pirmavome, tačiau jis pataikė tokius metimus (kraipo galvą). Bet kaip pasakyti: aš manau, kad mūsų komanda nebuvo pasiruošusi laimėti. Visi dabar gailisi, kad nepadarė to, ką reikėjo.
Turėjome išprotėjusią komandą, kuri darė viską. Jeigu tik būtų visi išlaikę tą susikaupimą, būtume galėję laimėti čempionų žiedus, nes pradėjome žaisti geriausiai kaip tik pačiu tinkamiausiu metu. Bet, deja, buvo toks Kobe Bryantas, netyčia išlindo ir...
Visa laida ir išsamus pokalbis su L. Kleiza – vaizdo įraše.
