Mudu susipažinome atsitiktinai. Ar „Žalias kampas“ tau dar ką nors sako? Ar galėtum atsiminti, kaip tave užkalbinau? Vėliau gyreisi, jog tai tu mane užkalbinai. O aš visad tvirtinau, jog nebūtum išdrįsęs...
Kai mudu susipažinome, buvau su aplaužytais sparnais. Nebuvau linksma pašnekovė. Toli gražu... Bet tu nepabėgai nuo manęs. Ėjo savaitės, mėnesiai, o mudu susitikinėdavome ir kaskart gerai praleisdavome laiką. Aišku, nieko rimto. Buvome „tik draugai“...
Tik draugai...
Tik draugai...
Tik draugai...
Kai tavo rankos mane išglostė, kai tavo lūpos mane pakylėjo, vis dar buvome „tik draugai“.
Kai vėl ėmiau pasitikėti savimi, kai supratau, kad noriu pradėti kažką naujo savo gyvenime, tu tebuvai „draugas“...
Kai gavau įpareigojantį pasiūlymą iš kito, tu palinkėjai sėkmės. Neįsivaizduoji, kiek kartų tą dieną persukau savo mintyse. Kas slypėjo už tavo žodžių? „Tik draugystė“? Tu džiaugeisi už savo draugę, mane?
Ar...
ar...
ar...
ar...
Daug „ar“. Daug dvejonių. Ar mudu padarėme klaidą? Ar kažkuriam iš mūsų derėjo žengti žingsnį? Išsakyti savo jausmus? Tapti daugiau nei draugais?.. Nežinau.
Iki dabar nežinau, ar mudu tebuvome draugai, keliamėnesiniai romantikai, ar... du nelaimingi žmonės...
Ar tu laimingas su kita moterimi? Na, aš nesu laiminga su savo vyru. Tą galiu pasakyti. Bet tu? Ar tu tebejauti man ką nors? Ar kada nors jautei? Niekada tavęs šito nepaklausiu. Vis dar bijau išgirsti atsakymą... Kad mudu padarėme klaidą. Kad aš padariau klaidą..