Apie ką mes čia…
Milžiniškame Geležinio miesto sąvartyne besirausiantis daktaras Ido suranda vis dar gyvybės ženklus rodančią kiborgę. Atgabenęs ją į savo dirbtuvę, jis suteikia jai ne tik naują kūną, bet ir duoda labai didelę reikšmę jo gyvenime turėjusį vardą – Alita. Itin greitai pripratusi prie naujo pavidalo, mergina palaipsniui pradeda įsilieti į naują ir dar nematytą pasaulį, kurį valdo piktavalis mokslininkas Nova.
Kūrinio turinys
Pastarąjį dešimtmetį Holivudo kino studijos visais įmanomais būdais į didžiuosius kino ekranus bando perkelti ne tik tėvynėje populiarius „Marvel“ ar „DC“ komiksus, bet ir tai, kas nepriklauso jų kultūrai – japoniškus manga. Ir jeigu su komiksų ekranizacijomis viskas yra gerai, tai šnekant apie manga, situacija yra tikrai nekokia.
Amerikiečiai ne tik pasišaipė iš milžinišką potencialą turėjusių „Drakonų kovos“ ir „Speed Racer“ istorijų, neatsakingai į ekranus perkėlė „Mirties užrašus“ su „Dvasia šarvuose“, bet dar ir sugebėjo apsijuokti perdarant nuostabų 2003 metų kino šedevrą „Senis“, kuriam jau buvo sukurtas reikiamas pamatas dėka režisieriaus Parko Chano-Wooko vizijos.
Visi mano paminėti projektai buvo arba visiškai nežiūrimi, arba pakankamai prasti, kad galėtų bent jau iš dalies prilygti originaliam kūriniui. Todėl didelių vilčių nedėjau ir į „Alitos“ ekranizaciją, prie kurios scenarijaus dirbo pats filmų „Įsikūnijimas“ bei „Titanikas“ režisierius Jamesas Cameronas. Matyt todėl ir buvau skeptiškai nusiteikęs, nes „Oskarinis“ kino kūrėjas šiuo atveju pasitenkino tik prodiuserio bei scenaristo pareigomis, o už režisūrą buvo atsakingas niekada prie tokio masto projektų nedirbęs Robertas Rodriguezas.
Ir čia labai klydau, nes po filmo peržiūros supratau, jog Jamesas Cameronas prisidėjo prie filmo labiau nei bet kuris kitas panašaus pobūdžio projekto prodiuseris. Galima teigti, jog jis nuodugniai ir atsakingai prižiūrėjo visą filmavimo procesą, kuriam vadovavo jo draugas Robertas. Būtent todėl galiausiai ir gavosi toks šviesus ir nuostabią pramogą kine suteikiantis filmas.
O filmas tikrai priverčia pasijusti ypatingai, pasineriant į nerealų bei daug visokiausių paslapčių savyje sukaupusį pasaulį, kuriame tarpusavy sugyvena žmonės ir kiborgai. Bet ne tai čia buvo svarbiausia. Svarbiausiu akcentu šioje istorijoje buvo kelios labai įdomiai vystomos temos, kurios, manau, yra neatsiejamos ir šiuolaikiniame pasaulyje.
Pirmoji ir pati svarbiausia tema – savęs pažinimas bei suvokimas kokia yra tavo paskirtis šiame pasaulyje. Ties tuo filmo kūrėjai neužsižaidžia ir labai konkrečiai atsako į visus svarbiausius Alitą kamuojamus klausimus bei parodo, kokia iš tiesų gali būti galia ir kaip ją reikia valdyti nekenkiant kitiems. Čia galima būtų pridėti Peterio Parkerio dėdės Beno posakį: „Kuo didesnė jėga, tuo didesnė atsakomybė“. Pagal šį principą ir vadovaujasi pagrindinė juostos herojė bei ją globojantis daktaras.
Antrąja tema, aišku, tampa itin žmogiškas požiūris į jausmus bei brendimą. Alita – paauglė, kuri per kelias savaites iš trapios mergaitės pavirsta į žinančią ko nori moterį. Aišku, tai filme pateikta metaforiškai pagal jos transformacijos lygmenį, bet manau, kad kiekvienas žiūrintis filmą sugebės suvokti ką tuo norėjo pasakyti režisierius bei scenarijaus autoriai. Tiesa, meilė filme turi kelis veidus, kurie puikiai nupaveiksluoja Alitos santykius su ja supančiais žmonėmis.
Dar vienu akcentu filme tampa kovos prieš sistemą temą. Tai labiausiai politizuota, bet itin teisingai išreikšta tema, kuri nurodo didžiausias norinčių pritapti visuomenėje žmonių klaidas. Todėl visos kovos ir susidūrimai su sunkumais nėra iš piršto laužti. Visgi mes gyvename panašiame pasaulyje, kuris tik atrodo kitaip, bet jo struktūra niekuo nesiskiria nuo Geležinio miesto ir jį valdomo Zalemo.
Žinoma, atsižvelgus į visumą ir filme gvildenamas temas, „Alitos: Kovos angelo“ istorija nėra šviežia, nes kovos prieš sistemą ir maištaujantis pagrindinis herojus jau kelis dešimtmečius nenulipa nuo kino ekranų. Tačiau nepaisant to, šiame filme visa tai yra pateikta itin patraukliai, jog jį žiūrint net nesinori lyginti juostos su tokiais jai giminingais projektais kaip pakankamai neseniai kinuose rodytu fantastiniu nuotykių filmu „Mirtingos mašinos“, „Bėgantis labirintu“ trilogija, Steveno Spielbergo kuruota „OAZĖ: Žaidimas prasideda“ ekranizacija ar net su pačiu Jameso Camerono režisuotu „Įsikūnijimu“.
Filmas žavi dar ir tuo, jog jame palaipsniui yra pristatomi įvairūs personažai, kurie laikui bėgant sugeba atsiskleisti kaip asmenybės. Vieni mažiau, kiti daugiau, bet šičia nebuvo, kad koks nors svarbus istorijai personažas būtų užmirštas ir atliktų vien tik kokio nors statisto vaidmenį. Patiko man tiek Alitos pateikimas, tiek ir ją globojančio daktaro Ido personažas, kurie sukūrė itin malonų akims tėvo/dukros duetą. Kiti personažai, kaip Alitos meilės objektas Hugo ir jo bičiuliai iš dalies prisidėjo prie pagrindinio personažo atsiskleidimo ir metamorfozės į tą, kuria jai buvo lemta tapti.
Antagonistų filme buvo penki, bet tik du iš jų sugebėjo suteikti rimtą grėsmę Alitai ir jos artimiesiems. Tai buvo gražuoliukas narcizas Zapanas ir besmegenis raumenų kalnas Griviška. Jie tiek fiziškai, tiek ir morališkai galėjo sutrypti jausmais besivadovaujančią Alitą. Tačiau Vektoras ir daktarė Širėn buvo tik marionetės esminio šios istorijos blogiečio Novos rankose.
Tiesa, juostos „Alita: Kovos angelas“ istorija apima vos tik kelias iš 9 mangos dalių, todėl nereikia stebėtis, kad per dvi rodymo valandas mums buvo parodyta tiek mažai. Šis filmas tapo labai ilgu, bet efektingai atrodančiu įvadu į būsimą ir pakankamai įdomią istoriją, kurią tikėkimės „Disney“ valdoma studija „20th Century Fox“ pratęs netolimoje ateityje.
Be sklandžiai vystomo pasakojimo, nemažai dėmesio čia gauna ir įspūdingo grožio veiksmo ir muštynių scenos, kuriose Alita pademonstruoja dalį savo potencialo. Filme netrūksta nutrūktgalviškų gaudynių, įtampą sukeliančių susidūrimų su vienu ar net dešimčia priešininkų ir šiek tiek žiaurumo perpildytų epizodų, kuriuos meistriškai ir nešokiruojančiai pateikia mums režisierius Robertas Rodriguezas.
Čia ir baigsiu šią apžvalgą. Mano nuomone, filmas išėjo labai gyvas, suteikiantis nepriekaištingą pramogą kino salėje ir visai gerai atspindintis mangos esmę. Todėl be jokių abejonių rekomenduoju jį pamatyti dideliame ekrane bei laikyti kumščius, kad ši juosta atsipirktų ir mes sulauktume istorijos pratęsimo.
Techninė juostos pusė
Eidamas į šį filmą žinojau tik viena – jeigu istorija bus nieko verta, tai bent jau neteks nusivilti specialiaisiais efektais. Ir tai suprantama, nes prie filmo dirbo genialusis Jamesas Cameronas, kuris paskolino „Įsikūnijimui“ naudojamą technologiją. Kas iš to išėjo? Ogi gavosi įspūdingas ir spalvingas futuristinis pasaulis. Nesakau, kad efektai šiame filme yra kažkokie tai revoliuciniai, bet jie išties geri ir neerzinantys akių dėl neišdirbtų detalių.
Trimatė erdvė filme man pasirodė gera, bet jos potencialą įvertinti reikėtų IMAX kino salėje, kuriai pirmiausia ir yra skirti tokio pobūdžio filmai.
Muzikinė dalis irgi palieka labai gerą įspūdį. Viskas, aišku, dėl pačiose kiečiausiose veiksmo scenose įtampą sukeliančių muzikinių kompozicijų, kurių dėka filmas įgavo reikiamą epiškumo lygį.
Vizualiai dar pradžiugino ir kameros darbas, už kurį buvo atsakingas kultinės „Matricos“ trilogijos operatorius Billas Pope‘as. Kiekviena veiksmo scena nufilmuota labai preciziškai ir efektingai, kad net buvo galima pasijusti lyg rodomo veiksmo sūkury.
Iš techninės dalies dar mano simpatijas gauna sklandžiai sumontuotas vaizdas ir puikus garso montažas, kuris reikiamu momentu irgi turėjo įtakos rodomame veiksme.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kiek daug filme puikių aktorių, kad visus juos apžvelgti manau reikėtų kelių puslapių. Pasistengsiu trumpai ir aiškiai. Rosa Salazar, kuriai atiteko pagrindinis vaidmuo filme, buvo fantastiška ir labai natūrali, dėl to ir Alita gavosi tokia gyvybinga ir charizmatiška. Quentino Tarantino filmuose išpopuliarėjęs Christophas Waltzas irgi pasistengė įnešti į rodomą istoriją savito šarmo ir suvaidinti daktarą ido kuo įmanoma įtikinamiau.
Kiti filme pasirodę aktoriai kaip jau antro „Oskaro“ savo karjeroje per dvejus metus siekiantis Mahershala Ali ir žavioji Jennifer Connelly buvo savo vietoje ir visai neblogai suvaidino savo personažus. Taip pat gerą įspūdį paliko Edas Skreinas su Jackie‘iu Earlie‘iu Haley‘iu vaidinę piktavalius kiborgus.
Jauna aktorių gvardija kartu su Lana Condor, Keeanu Johnsonas ir Jorge‘u Lendeborgu neliko nuošaly ir atlikdami mažesnes roles irgi galėjo jaustis ekrane ne prasčiau už veteranus.
Epizodinėse rolėse filme pasirodė Michelle Rodriguez ir Edwardas Nortonas. Jų aš nepažinau, kol neperskaičiau, kad ir jie šiame filme vaidino ne tokias ir eilines roles.
Verdiktas
„Alita: Kovos angelas“ – penkiolika metų į kino ekranus keliavęs fantastinis įspūdingo grožio specialiųjų efektų epas, kuris be jokių abejonių tampa ne tik geriausia Holivudo ekranizuota manga, bet ir daug pašėlusio veiksmo bei įdomių personažų turinčia pramoga.
Filmo anonsas:
