Apie naujus parlamentarų siūlymus „DELFI Dienoje“ diskutuosime su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke Inga Ruginienė ir Investuotojų forumo vadove Rūta Skyrienė.
– Ar to reikia ir ką tai duos?
– I.R. Mes, iš tiesų, labai palaikėme šį siūlymą ir visada skatinome eiti į priekį. Galiu pasakyti, kad profesinės sąjungos padėjo, kad atsirado toks dalykas kaip vidutinio darbo skelbimas viešai, atsirado Darbo kodekse sistema, kuriai labai daug kas prieštaravo anksčiau, o darbdaviai džiaugėsi. Mes sakome, kad jeigu einame link atlyginimų skaidrinimo, tai kodėl ne? Latviai yra tai jau padarę ir du metus su tuo gyvena. Tai kodėl mes darbo skelbimuose negalėtume skelbti ir atlyginimų? Iš tiesų, tai vienas iš žingsnių darbdaviui parodyti, kiek darbuotojas galėtų uždirbti toje pareigybėje. Mes nekalbame, kad tai galėtų būti tas aukščiausias realus atlyginimas, kalbame apie minimalią ribą. Darbuotojas, skelbime pamatęs atlyginimo dydį, jau turi lūkesčių ir gali įvertinti, ar jam verta eiti į darbo pokalbį ar neverta. Tai didina darbuotojo darbo galias. Atėjus į darbo pokalbį niekas netrukdo darbdaviui su galimu darbuotoju susitarti dėl dar didesnio atlyginimo.
– Rūta Skyriene, kiek žinau, jūsų nuomonė yra kitokia. Kodėl to nereikia?
– Man kyla klausimas, o kam reikia? Prieš priimant sprendimus visada reikia pagalvoti, ar to reikia? Ar tikrai įvyks tas skaidrėjimas, jeigu aš paskelbiu atlyginimus darbo skelbime. Ne paslaptis, kad darbo vieta nėra tik atlyginimas, yra ir kitos sąlygos, o jos gali būti dar labiau viliojančios nei atlyginimas. Pavyzdžiui, automobilis, galimi priedai, ar aš norėsiu mokymo išlaidų kompensavimo. Yra labai daug dalykų, kuriuos atėjus į darbą galima išsiderėti.
Kartais sutinku žmogų, kuris ateina pas mane pagal darbo skelbimą, ir aš pamatau, kad jo atlyginimas turėtų būti net didesnis. Aišku, aš galiu jam pasiūlyti, bet man atrodo, kad tas viešas paskelbimas gali net apriboti kai kurių žmonių dalyvavimą konkurse, nes jis pažiūrės ir pamatys, kad jam netinka. Nors iš esmės, jis galbūt galėtų išsiderėti geresnes sąlygas. Kita vertus, konkurencingumo prasme tai nėra geras dalykas, nes įmonės aiškiau matys pozicijas, kiek jos gali kainuoti. Negaliu atmesti, kad to nebus ateityje, bet dabar pastaruoju metu buvo labai daug žingsnių žengta. Įmonės turi apmokėjimo sistemas, kur viduje galima susipažinti su tuo. Manau, padaryti dideli žingsniai, kuriems reikia įsitvirtinti.
I.R. Šis žingsnis yra viena iš tų prevencinių priemonių, ką Rūta ir bandė pasakyti. Reikia užkirsti kelią darbdaviui pasinaudoti galbūt žmogaus kuklumu, galbūt ne visi gali drąsiai pasakyti, kokio atlyginimo nori. (…) Tai duos naudos, nes žmogus, kuris atėjo be jokių žinių, koks minimalus galėtų būti toje įmonėje atlyginimas, juk ne visi gali prašyti vidutinio atlyginimo. Kuklesnis žmogus paprašys mažiau ir tuo naudosis. Reikia padidinti darbuotojui derybines galias. Nes darbuotojai šiuo atveju yra silpnesnioji grandis. Šiuo atveju situaciją valdo darbdavys.
– Bet dažnam juk atlyginimas susideda iš bazinio atlygio ir kintamo priedo. Kaip tuomet?
– I.R. Kintamas priedas turi būti darbo sistemos apmokėjimo dalis. Tai mes kalbame apie bazinį atlyginimą skelbime, kai žmogus gauną tą bazę. Žmogus susipažįsta su taisyklėmis, kiek jo atlyginimas darbo eigoje galėtų didėti. Tai yra visiškai natūralūs procesai. Aš tikrai nežinau ir nesuprantu, iš kur yra tos baimės skelbti atlyginimą darbo skelbime.
R.S. Patikėkite, bijoma tikrai ne dėl darbuotojų. Man atrodo, kad tai konkurenciniai dalykai, komercinės paslaptys. Manau, kad didelė tendencija net pasaulyje yra ta, kad žmonės pačioje įmonėje žino, kiek uždirbama, žino net vadovo algą. Žino, kas už ką atsakingas, žino, kodėl algos skiriasi. Pradėjus skelbti vidurkius, įmonėse, kur vidutiniai atlyginimai yra labai ženkliai didesni negu Lietuvos vidurkis. Žmonės, pamatę savo įmonės vidutinį darbo atlyginimą, ateina ir klausia, kodėl žemiau vidutinio. Manau, kad turi pribręsti labiau visuomenė ir darbdaviai, o pačioje įmonėje niekas netrukdo imti ir paskelbti tą atlyginimą. Dalis įmonių yra šešėlyje, jie nepaskelbs, kiek į vokelį įdėjo.
I.R. Tai čia yra viena iš prevencinių priemonių.
R.S. Kodėl prevencinė? Aš paskelbiau, kad mokėsiu kažkokį atlyginimą, bet kas garantuos, kad tikrai mokėsiu.
– Ar nebus taip, kad kai kurios specialybės nesulauks norinčių kandidatuoti?
– I.R. O kodėl turėtų taip nutikti? Ar jūs manote, kad jeigu bus paskelbtas mažesnis atlyginimas, žmogus tiesiog neis? Bet juk yra ir kita medalio pusė. Pagal skelbimą, kuriame nėra tikslių nurodymų, eina labai įvairūs darbuotojai, kurie net neturi kompetencijų. Vėlgi sakome, kad taupome laiką, didiname derybines galias, einame į priekį. Būtent šis pakeitimas tai ir užtikrins.
R.S.O kokį laiką jūs sutaupysite paskelbę atlyginimą? Bent jau darbdavys tikrai nesutaupys. Jis vis tiek turės su juo kalbėtis, žiūrėti ir įvertinti jo darbines galimybes, jo kvalifikacijas, pagal tai nustatyti atlyginimą. Tokiu būdu susiaurinama galimybė tiek darbuotojams ateiti, tiek darbdaviui pasirinkti, todėl, kad jeigu ateis daugiau, jam bus lengviau pasirinkti. Nors šiandien yra atvirkščiai ir darbdavys turėtų šokti ir įteikti savo CV.
– Bet kaip tai dabar didins darbuotojų derybinę galią? Juk mes jau skelbiame vidurkius. Kas iš to?
– I.R. Mes kalbame ne tik apie žirkles, kalbame apie tą minimalią ribą. Reiškia, kad darbuotojas, kuris eina derėtis dėl atlyginimo, žino, kokia yra minimali alga ir gali derėtis dėl aukštesnio atlygio. Jeigu nėra tos ribos, tai ne visi juk yra drąsūs paprašyti daugiau. Šis pakeitimas neatėjo iš oro, atėjo iš praktikos.
R.S. Patikslinsiu, kad atėjo iš blogosios praktikos.
I.R. Tos įmonės, kurios iš tiesų sėkmingai dirba ir yra pakankamai stiprios, ir dabar skelbia tą atlyginimą. Mūsų įstatymo pakeitimas nesiorientuoja į tokias įmones. Jis orientuojasi į tokias įmones, kurios tam tikru momentu tiesiog nenori rodyti ir viešinti atlygio. Dažniausiai tai būna šešėliniai sektoriai, transportas.
R.S. Kodėl mes stengiamės priimti įstatymus, kurie yra nereikalingi? Toks jausmas, kad arba Seimo nariai tiesiog giliau nesupranta dalykų ir žaidžia tokiais reguliavimais.
– Tai gal tada nereikia to įstatymo?
– I.R. Aš nematau problemos, kad darbdavys, paduodamas skelbimą, pateiktų dar ir galimą atlyginimą. Darbuotojas eina visai su kitokiais lūkesčiais ir jis neturi tokių derybinių galių, nevaldo visos informacijos.
– Beje, o kaip jaustis žmonėms, dirbantiems šioje bendrovėje, jeigu jie pamatys, kad ateinantiems siūloma daugiau? Ar nebus atvirkštinio efekto?
I.R. Šiuo atveju mes grįžtame prie darbo apmokėjimo sistemos. Jeigu įmonė, kuri vadovaujasi Darbo kodeksu, turi darbo apmokėjimo sistemą, tokių atvejų jau nebebus. Mes būtent tai ir sakome, kad tai yra vienas iš skaidrumo žingsnių. Darbo apmokėjimo sistema ir parodo visiems darbuotojams, koks atlyginimas, kokie priedai, už ką ir kaip yra mokama. Dėl to įmonės viduje yra valdoma ta informacija ir nebus jokių abejonių dėl nurodomų sumų.
R.S. Mano argumentai kaip ir išseko. Kam reikia įstatymų, kurie neveiks?
– Jeigu būtų nuspręsta, kad atlyginimą skelbti skelbime privaloma, tai turės būti numatytos ir baudos už to nesilaikymą. Kas tai kontroliuos? Apie kokio dydžio baudas galime kalbėti?
– I.R. Kažkada labai daug kalbėjome apie lyčių lygybę ir buvo kalbama, ar reikia nurodyti, kad „sekretorę“ ar „sekretorius“. Praėjo keli metai ir išvengiame diskriminavimo požymių. Kiekviena naujovė sunkiai skinasi kelią.
