Iliuzija, kad demokratijai kažkaip naudinga, jog rinkimuose dalyvautų kuo daugiau piliečių, lydi mus nuo pirmojo atkurtos valstybės dešimtmečio. Pirmuosiuose Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose dalyvavo 78,6 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių ir kas iš to – pavargę nuo reformų ir per rekordiškai trumpą laiką nusivylusieji sava valstybe rinkėjai sugrąžino valdžią Komunistų partijos pirmajam sekretoriui. Įmitę kolchozų brigadininkai ir tuščių parduotuvių vedėjos krykštavo iš džiaugsmo, kad sugebėjo apgręžti istorijos traukinį atgal į sovietinį rojų. Bet ir apgręžtas jis niekur nepajudėjo, tik sudarė sąlygas išvogti tai, kas dar buvo likę neprivatizuota.
Bet neužsicklinkim ties tais laikais, kai Landsbergis nulupo šiferį nuo jūsų gimtosios silikatinių plytų fermos. Jau šio amžiaus pradžioje į prezidento ir Seimo rinkimus ateina maždaug po 50 proc. rinkėjų, bet trečdalis iš jų blaškosi nuo vienų populistų prie kitų ir nusivilia jais taip pat greitai, kaip apsisprendžia, kam patikėti valdžią.
Maždaug tuo pat metu pasigirsta politikų ir rinkimų organizatorių kalbos, kad rinkimus reikėtų padaryti privalomais, o nedalyvaujančius balsavime piliečius – bausti. Nors Konstitucija galimybę rinkti ir būti renkamam apibrėžia kaip teisę, o ne tokią pareigą, kaip, pavyzdžiui, tėvynės gynimas.
Kodėl viešųjų reikalų tvarkymu nesidomintis ir vien nuo minties apie politiką pavargstantis valstybės pilietis turėtų būti prievartaujamas atlikti veiksmus, kurių prasmės ir pasekmių jis nenori arba nepajėgia suprasti? Kodėl taškome viešuosius pinigus kvietimų ir informacinių lapelių spausdinimui ir visai informavimo apie rinkimus kampanijai?
O kas nutiktų, jeigu informavimui neskirtumėm nė cento, išskyrus būtinos informacijos pateikimą Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklapyje? Žiniasklaida dėl to tikrai nenustotų kalbėti ir rašyti apie artėjančius rinkimus, kalbinti kandidatų ir uždavinėti jiems ne pačius maloniausius klausimus. Viešuoju gyvenimu besidomintys piliečiai patys susirastų informaciją, kada ir kur jie gali pasinaudoti savo balsavimo teise. Ir dar aktyviau jiems tai primintų politinės partijos bei kiti rinkimų dalyviai, suinteresuoti atvesti prie balsadėžių būtent savo elektoratą.
Rinkėjų aktyvumo sumažėjimas keliolika ar keliomis dešimtimis procentų reikštų, kad mažiau darbo turėtų balsavimo biuletenius skaičiuojančios apylinkių rinkimų komisijos, o tai vėl sutaupytų laiko ir mokesčių mokėtojų pinigų. Bet svarbiausia, kad balsuotų tik apsisprendusieji ir žinantieji, kokio rezultato nori – reformų, pradėtų darbų tęstinumo ar tiesiog įkyrėjusios valdžios pasikeitimo. Sumažėtų nusivylimų, kai neapsisprendę rinkėjai paskutinę akimirką atiduoda savo balsą už naujus gelbėtojus, o jau kitą rytą keikia, kad anie nepadarė žadėtų stebuklų.
Nebalsavusieji neturėtų jokio pagrindo teigti, kad jų balsavimo teisė kaip nors buvo suvaržyta. Išsilavinimo, turto ar sėslumo cenzas prieštarautų Konstitucijai ir pamatiniams liberaliosios demokratijos principams, todėl apie jį svaičioti nėra jokios prasmės.
Dėl tos pačios priežasties nėra jokio reikalo Lietuvoje įteisinti internetinį balsavimą. Apie jo saugumą šįkart diskusijos nepradėkim, geriau pasvarstykim, koks jo tikslas? Ar mūsų demokratija suklestės, jeigu pilietis, rinkimų dieną nesiteikiantis per lietų nunešti savo sėdmenų nuo sofos iki balsavimo apylinkės gretimoje gatvėje už kampo, turės galimybe tai padaryti keliais savo išmaniojo telefono patapšnojimais? Manau, kad tos minimalios pastangos, kurių reikia dalyvaujant rinkimuose yra visiškai pateisinamas, o gal ir per mažas pilietiškumo slenkstis. Be to, pati popierinio balsavimo procedūra, piešiant kryžiuką ir metant perlenktą biuletenį į urną tapo žavia vintažine tradicija, primenančią ėjimą į kino teatrą arba fotografavimą juostine kamera.
Rinkimai turi tapti ne keiksmažodžiu pavargusiai nuo per visus galus kišamo valdžios dėmesio liaudžiai, o demokratijos švente tiems, kas nori ją švęsti.