Vilniaus miesto savivaldybėje įdarbinta jau virš 1000 tarnautojų. Tai išties yra per didelis skaičius ir per didelė našta miesto biudžetui. Akivaizdu, kad toks didelis darbuotojų skaičius yra susijęs su nenumaldomu ir niekaip nepažabojamu noru valdžiai prisiimti vis naujas funkcijas. Visada sakiau, kad valdžios turi būti tiek, kiek jos reikia, o ne tiek, kiek ji jos nori.
Esu už tai, kad savivaldybė atsisakytų nereikalingų funkcijų: beprasmiškų leidimų išdavimų, abejotinų ir nereikalingų priežiūrų, derinimų. Dažnai tai tampa neįveikiamais barjerais, žmonėms, kurie nori veikti, kurti ir dirbti savo mieste. Tikra savivalda pirmiausiai yra žmonės, kurie patys sprendžia daugelį savo kasdienio gyvenimo klausimų.
Vis daugiau paslaugų persikelia į internetą ir tai yra gerai. Skaitmenizacija gali supaprastinti daug procedūrų ir optimizuoti kai kuriuos procesus. Tačiau nereikia dėl to pamesti galvos, nes vis dar didelė dalis vilniečių nepakankamai moka naudotis naujausiomis technologijomis. Ypač vyresnės kartos miestiečiams yra sudėtinga tuos naujadarus įvaldyti, perprasti ir įprasti prie jų, todėl fizinis, tiesioginis, gyvas kontaktas nori nenori yra tiesiog būtinas, užtikrinant kiekvieno vilniečio kokybišką aptarnavimą.
Privalome atsisakyti kai kurių savivaldybės funkcijų. Tai leistų ženkliai sumažinti tarnautojų skaičių, o likusiems geriausiems tinkamai paskirstyti krūvius ir mokėti didesnius atlyginimus. Pavyzdžiui, turto valdymo skyrius valdo labai daug turto. Miestas turi pasilikti tik būtiniausias sau patalpas: mokyklas, ligonines, poliklinikas, o visas kitas turtas turi būti parduotas. Juk ne savivaldybės reikalas yra teikti patalpų nuomos paslaugas. Tuomet išsikreipia procesai ir daugėja pagundų elgtis nesąžiningai.
Pirmaisiais šios kadencijos metais, administracijos direktorės A. Vaitkunskienės ir mano pastangų dėka turto valdymas buvo pradėjęs duoti pastebimai geresnius ekonominius rezultatus. Jau buvo atsiradusi grąža ir įmonių valdymas jau buvo pasiekęs tam tikrus rodiklius, dividendus įmonės buvo pradėjusios mokėti, kaip ir Estijoje. Deja, besibaigiant kadencijai pastebimai ima trūkti politinės valios ir griežtų vadybos metodų.
Esu labai racionalus ir pragmatiškas, kada svarstome, koks turi būti Vilnius ateityje. Nemėgstu ir nenoriu statyti oro pilių, fantazuoti apie neįgyvendinamus ateities grandiozinius projektus. Yra neatsakinga manipuliuoti žmonių jausmais, leisti oro burbulus, o praėjus kažkiek laiko teisintis, kodėl tie burbulai sprogo. Didžiausius darbus atlieka ne meras, ir ne Vilniaus valdžia, o miesto gyventojai. Todėl man svarbiausia, kad mieste vilniečiams būtų patogu ir praktiška gyventi. Didžiausias dėmesys privalo būti skiriamas čia gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms. Ir tik po to rūpintis atvykusiems turistams, ir tikrai ne tiems, kurie atvyko į Vilnių ieškoti G taško.
Žinoma, perspektyvos matymą reikia turėti. Miesto plėtros planai turi siekti 30–40 metų į priekį. Tuomet gebėtume įgyvendinti tokius projektus, kaip Vilniaus oro uosto lėktuvų nusileidimo tako perkėlimas. Lėktuvai turi kilti ir leistis iš tos pusės, kur nėra senamiesčio ir daugybės gyventojų, netrikdyti miestiečių gyvenimo garsu ir vibracija.
Jau dešimt metų kalbu apie tai, aiškinu kodėl ir kaip reikia šitai keisti. Iki šiol visi merai man sakydavo, kad tai neįmanoma. Bet pamažu viskas keičiasi ir galbūt ši idėja bus išgirsta bei įgyvendinta.
Kitas abejotino ūkiškumo pavyzdys – „Litexpo“ parodų rūmai. Juos tiesiog būtina iškelti į miesto pakraštį. Negali būti mieste tokių stresinių zonų. Vis daugiau vyksta parodų, kurios sutraukia dešimtis tūkstančių lankytojų, ar „Art Vilnius“, ar „Resta“, ar Knygų mugė, ši miesto dalis iškart tampa stresinės būklės: kamščiai, gausybė žmonių, mašinų, neišbrendama košė.
Perkelkime parodų rūmus už Grigiškių arba link Ukmergės ar Eišiškių. Visame pasaulyje didieji parodų centrai yra išsidėstę už miesto, o dabar mes šioje vietoje matome begalę rizikų. Net STT atkreipė dėmesį, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijos valdoma „Litexpo“ organizuoja ne vien parodas, bet dar ir pernuomoja jai išnuomotą sklypą privačiam kempingui. Visą hektarą geroje vietoje esančios žemės. Valstybės įmonė negali pernuomoti sklypo, kurį pati buvo išsinuomojusi iš valstybės visai kitiems tikslams. Tokiu būdu sklype, kur planuota statyti Nacionalinį kongresų centrą, įsikūrė privatus kempingas. Taip neturi būti.
Net ir toli siekiančios idėjos turi būti įgyvendinamos atsakingai, nuosekliai, įvertinant jų naudą miestiečiams ir tiksliai paskaičiuojant kiek jų išsipildymui prireiks resursų. O svarbiausia, kad per teleskopą žiūrėdami į žvaigždes, pamatytumėme, kas po mūsų kojomis.