Ministerija ramina, kad skiepijimai Lietuvoje nėra privalomi, todėl tėvams, atsisakantiems skiepyti vaikus, negali būti taikoma nei administracinė, nei baudžiamoji atsakomybė. Tiesa, prieš atsisakydami skiepo kaip mokslo įrodymais pagrįstos prevencijos priemonės, tėvai turi įvertinti visas galimas tokio sprendimo pasekmes – užkrečiamosios ligos ir jos komplikacijų galimybę. Lietuvoje fiksuojant rekordinį susirgimų tymais – ligos, kurios galima išvengti skiepais – arba gripo mirčių skaičių, ši tema tampa dar aktualesnė. Skiepytis ragina ir kita DELFI pašnekovė, kuriai dirbant ligoninėje tenka susidurti su skaudžiomis nesiskiepijimo pasekmėmis.
Tėvui trūksta informacijos
Naglis pasakoja atsisakęs visų skiepų savo sūnui. Pirmo parašo paprašė dar gimdymo namuose.
„Ten tiesiog parašiau, kad atsisakau skiepo. Vėliau pas šeimos gydytoją vėl buvo prašoma pasirašyti jau tokį lapelį, kurį matote ir jūs. Aš su jo turiniu nesutikau, nors supratau, kad jis nieko nekeičia, tiesiog pasirašau, kad aš buvau kažkuo informuotas. Bet man buvo labai nemalonu tokį lapą pasirašinėti, todėl sakiau, kad dar pagalvosiu. Vėliau leido man pasirašyti paprastai, kad atsisakau skiepyti. Dabar, prieš kelis mėnesius žmonai paskambino iš tos pačios privačios šeimos klinikos ir pasakė, kad šiandien reikia parašo ir kad parašas gali būti tik ant tokio lapelio. Paskambinau klinikos direktorei, kuri mūsų šeimą aptarnauja. Ji labai maloni, rūpestinga moteris, visada nuoširdžiai padeda, pataria. Paklausiau, ką reiškia tas punktas apie atsakomybę pagal tuos visus ten paminėtus įstatymus. Ji paprastai paaiškino, kad jeigu vaikas mirtų nuo tos ligos, nuo kurios atsisakiau skiepyti, tai aš atsakyčiau pagal baudžiamąjį kodeksą kaip pražudęs vaiką“, – pasakojo vyras.
Vyras negalėjo skirti daugiau laiko informacijos paieškoms, tad nuvykęs pasirašė ant jam duoto dokumento.
„Viduje aišku jaučiausi bjauriai, kaip priverstas kažką daryti ne pagal įsitikinimą.
Nemaloniausia yra tai, kad esi spaudžiamas kaip koks nemąstantis galvijas į aptvarą. Kalbama, kad reikia šviesti žmones, o norima beveik priversti. Bet iš to „švietimo“ dabar matau tik propagandą ir spaudimą, durninimą tų, kurie uždavinėja klausimus ir nori suprasti kas vyksta, neskubėdami skiepytis. Aš nesu nei gydytojas, nei kažkoks profesorius ir negaliu skirti begalę laiko aiškinimuisi. Esu paprastas žmogelis, kuriam rūpi mano vaikai. Galėčiau ir į kalėjimą sėsti, jei atsitiktų kokia tragedija su vaiku, sutikčiau būti jo vietoje, jei tik būtų įmanoma. Manau taip aukotųsi daug tėvų, bet to nepadarytų beveik joks gydytojas už svetimą vaiką. Todėl ir gaudau informaciją, kur sugebu, ir mėginu ją lyginti“, – pasakojo vyras.
Naglis pripažįsta, kad paprasčiausia būtų nesukti sau galvos, perleisti atsakomybę specialistams ir nedaryti sau problemų. Bet jis nepasitiki visais – įvairiausių istorijų būta.
„Manau, tikint teorijos teisingumu arba elgiantis sąžiningai reiktų sukurti portalą, kur būtų surašyti visi pavojai, privalumai, statistikos, tyrimai (ir palankūs ir nepalankūs).Būtų galimybė uždavinėti klausimus, pateikti kitą informaciją ir gauti atsakymus. Kažkam gal bus neįdomu, bet kažkas galės įvertinti ir daryti išvadas. Dabar išklausai vieną pusę, kad skiepai yra saugu ir gerai, o visi užduodantys klausimus ir abejojantys yra kvailiai, išklausai kitos pusės pateikiamus faktus ir matai, kad atsakymo nėra“, – dvejonėmis dalijosi pašnekovas.
Todėl jam ir norisi objektyvios informacijos, kad galima būtų pasitikėti ir neieškoti jos kituose šaltiniuose, kur galima lengvai melo „prisigaudyti“.
„Ne visada gi sugebėsi teisingai atsirinkti. O dabar, kad aš ne viską iš karto praryju, kas pateikiama, stengiuos kramtyti, tai esu kvailys neišprusęs, skirtingai nuo tų, kurie nesuka sau galvos, ir pasirašo už tai ką kiti nusprendė, kad tik neapsijuokti prieš bendrą suformuotą nuomonę? Jau gimdymo namuose, kažkokia gydytoja, visai ne mus aptarnaujanti, pamačiusi, kad mes neskiepijame, su panieka paleido repliką – vaiko teises pažeidžia! Ir taip daug streso po pirmagimio gimimo, nesinori nieko aiškintis, atsakinėti, tyliai nuryji ir toliau eini, nes žinai savo širdį ir kiek man vaikas kainuoja ir kiek jai jis rūpi!Išgelbėkim, išauginkime, pasirūpinkime abortuojamais vaikais, parodykime, kad galime nors ką nuveikti nesavanaudiškai, o ne niekinti ir kritikuoti, gąsdinti pasimetusius, atsakymų ieškančius, mylinčius ir besiaukojančius tėvus“, – mintis reziumavo vyras.
Ministerija: už atsisakymą baudžiama nėra
Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos saugos skyriaus patarėja Nerija Kuprevičienė pabrėžė, kad skiepijimai Lietuvoje nėra privalomi, todėl tėvams, atsisakantiems skiepyti vaikus, negali būti taikoma nei administracinė, nei baudžiamoji atsakomybė. Tačiau prieš atsisakydami skiepo kaip mokslo įrodymais pagrįstos prevencijos priemonės, tėvai turi įvertinti visas galimas tokio sprendimo pasekmes – užkrečiamosios ligos ir jos komplikacijų galimybę.
„Šeimos gydytoja, pateikusi pasirašyti skiepų atsisakymo formą pasielgė teisingai – skiepijimams taikoma ta pati tvarka, kaip ir kitoms sveikatos priežiūros paslaugoms, t. y. pacientas (ar jo atstovai pagal įstatymą) turi būti informuotas apie jam siūlomas paslaugas, pasirašyti rašytinį sutikimą arba patvirtinti apie siūlomų paslaugų atsisakymą raštu.
Teisės aktuose numatyta, kad prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus ar teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimą, galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo ar nesutikimo skiepyti jie turi pasirašyti atitinkamoje formoje. Šias formas pasirengia pačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos“, – aiškino N. Kuprevičienė.
Ji tęsė, kad kūdikiai, vaikai gali būti neskiepijami dėl kontraindikacijų (būklių, kai skiepyti negalima) arba atsisakius tėvams ar teisėtiems globėjams. Todėl labai svarbu vaiko sveikatos dokumentuose turėti informaciją, dėl kokių priežasčių vaikas neskiepytas, ypač jei ateityje iškiltų klausimų, susijusių su skiepijimu ir specifine apsauga nuo užkrečiamųjų ligų.
„Primename, kad bet kokia žala, kurią nulemia sveikatos priežiūros paslaugos (tarp jų ir skiepijimai) nagrinėjama, vertinama ir atlyginama pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas. Tad apie kiekvieną nustatytą komplikaciją po skiepų (nepageidaujamą reakciją į skiepus) yra privaloma pranešti Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui bei Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai. Tai daro gydymo įstaigos, kurių pacientams pasireiškė nepageidaujamos reakcijos“, – pasakojo N. Kuprevičienė.
Apie nepageidaujamas vaistų ar skiepų reakcijas Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai gyventojai gali pranešti ir patys.
Reikia šviesti, o ne gąsdinti
Santaros klinikų Vaikų ligoninės Infekcinių ligų sk. vedėja Inga Ivaškevičienė pasakojo, kad medikai, kiek tik gali, dalinasi žiniomis apie skiepus. Vien šią savaitę pašnekovė dalyvavo penkiuose interviu, o kur dar kasdieniai pokalbiai su tėvais. Tačiau, vedėjos teigimu, pirminė mediko atsakomybė yra ne švietimas, o sveikata – paroje ir taip trūksta valandų darbui. Už profilaktiką ir visuomenės švietimą, jos manymu, labiau atsakingi visuomenės sveikatos centrai.
„Aš suprantu jums laišką parašiusį tėvą. Išties informacijos, ypač lietuvių kalba, nėra pakankamai. Medikai, ką gali, iš savo pusės daro, bet to, kaip matome, neužtenka“, – pripažino I. Ivaškevičienė.
To informacijos vakuumo pasekmes ji mato savo darbe – ligoninėje daugėjant mažųjų pacientų, sergančių infekcijomis, kurių buvo galima išvengti skiepais.
„Informaciją apie skiepus dažniausiai suteikia pirminė grandis – ambulatoriškai dirbantys gydytojai, o mes ligoninėje jau gydome „pasekmes“. Šios formos, kurios gąsdina tėvus, manau kilo iš nesusikalbėjimo – kai tėvai atsisako skiepyti vaikus, jie suserga, o tada gimdytojai kaltina medikus jų neinformavus. Puikus ir dažnas pavyzdys – susirgimas vėjaraupiais. Tai čia medikai tarsi apsidraudžia“, – kalbėjo ji.
Tačiau ne tik dėl to.
„Parašas reikalingas ne tik „apsidraudimui“, bet ir tam, kad pasirašydami tėvai suvoktų (nežinia ar visi tikrai tai suvokia), jog jie prisiima visišką atsakomybę už savo sprendimą. Šiuolaikinė, įrodymais (noriu pabrėžti žodį „įrodymais“) grįsta medicina, teigia, kad skiepai gelbsti žmonių gyvybes, todėl tėvai atsisakydami skiepyti savo vaikus, turi iš esmės suvokti ką daro ir jokiu būdu tokio sprendimo nepriimti lengvabūdiškai. Būna ir kitokių pavyzdžių nei šiuo atveju, tik gavę pasirašyti tam tikrą atsisakymo formą tėvai suvokia situacijos rimtumą ir persigalvoja“, - paaiškino pašnekovė.
Formoje minėta Vaiko teisių konvencija mini vaiko teisę ir šiuolaikinę sveikatos priežiūrą, o ne baudas tėvams. Mokslinė bendruomenė pabrėžia, kad skiepai ir yra pati efektyviausia sveikatos priežiūros priemonė, tačiau ji nėra privaloma.
„Įvairiose tarptautinėse konferencijose diskutuojant, ar reikėtų padaryti privalomus skiepus, visi supranta, kad priverstinis skiepų brukimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Net tie tėvai, kurie nėra nusistatę prie vakcinaciją, „pasišiauš“, ims abejoti. Todėl ir itin griežta retorika tokiuose sutikimuose tėvams nėra rekomenduojama – geriau daugiau laiko skirti informavimui, objektyvios informacijos suteikimui“, – reziumavo ji.
Daugiau informacijos apie skiepus tėvai gali rasti čia arba čia. Jei turite klausimų, visada drąsiai kreipkitės ir į savo šeimos gydytoją.
