Monika pasakoja, kad šiuo metu ji visą save atiduoda darbui, todėl artimieji neretai pajuokaudavo apie neva niekada neįvyksiančias jos atostogas. Tiesa, net ir užkietėjusiai darboholikei kartais nutinka stebuklų.
„Manęs visada visi klausdavo, kada aš atostogausiu, jau buvau nusiteikusi, kad man to padaryti taip ir nepavyks, nes paprasčiausiai neturiu tam laiko. Tačiau netikėtai atsidarius kalendorių, pamačiau, kad turiu visą laisvą savaitę. Supratau, kad negaliu jos neišnaudoti“, – šyptelėjo ji.
Pasitarusi su bičiuliais Monika nusprendė aplankyti lietuvių taip dievinamą Egiptą. Dainininkė prisipažįsta, kad iš pradžių nuogąstavo dėl čia sklandančių stereotipų, jog neva ši šalis jau nebegali niekuo nustebinti, tačiau, laimei, atlikėjai nusivilti neteko.
„Manau, kad vienas svarbiausių aspektų, renkantis kelionę į Egiptą, yra rasti sau tinkamą viešbutį. Maniškis buvo gana kuklus, kuriame nebuvo nei vaikų, nei labai daug vietos. Tai buvo mažas viešbutis, tačiau labai tvarkingas, su puikia aplinka, geru aptarnavimu ir gražiu vaizdu pro langą – kas mane įkvėpė kūrybai“, – DELFI pasakojo pašnekovė.
Monika juokiasi, kad nors ši kelionė turėjo būti poilsinė, viskas išėjo šiek tiek kitaip – ji ne tik spėjo atsipūsti, bet ir aktyviai praleisti laiką turistų pamėgtose vietose Hurgadoje bei Luksore.
„Pasirodo, kad savaitė laiko yra labai daug. Manau, kad jei visą šį laiką būčiau tik gulėjusi prie jūros ar baseino, galiausiai būčiau nuo to pavargusi. Tiesa, pirmą dieną skyriau būtent gulinėjimui, o jau antrą dieną važiavome į safarį. Būdama ten jutau nemažai adrenalino, nes per dykumą važinėjomės keturračiais. Po to nuvažiavome į beduinų kaimą, žiūrėjome, kaip gyvena bene labiausiai nuo civilizacijos atsiskyrę žmonės. Įdomu tai, kad beduinų net neskaičiuoja prie bendro gyventojų skaičiaus, nes niekas nežino, kiek jų iš viso yra. Pas vienus iš jų buvome užsukę į svečius, jie parodė, kaip gamina maistą. Pagrindinis jų patiekalas yra duona, kurią jie patiesia ant skardos ir kepa lauke ant atviros ugnies. Visa tai man pasirodė tarsi gyvas muziejus. Iš ten išvažiavau šiek tiek šokiruota. Keisčiausia buvo suprasti, kad aplink ten buvę vaikai taip ir auga. Jie yra mokomi paties gyvenimo. Vietiniai ten gyvena mažuose kaimeliuose, bendruomenėse, kur jie balansuoja ant išlikimo ribos“, – įspūdžiais dalijosi ji.
Tiesa, didžiausią šoką Monikai paliko Luksoro miestas ir jo gyventojai.
„Kitą dieną patyriau dar daugiau šoko, nes su gidu autobusu važiavome į Luksorą. Aplankėme muziejus, kapavietes, tačiau iš ten atsiminsiu tikrai ne šventyklas, nors jos ir labai įspūdingos, o tikrus Egipto gyventojus. Man iki šiol sunku suprasti, kad ten egzistuoja tokie ryškūs socialiniai skirtumai tarp turtingųjų ir vargšų. Žinoma, aš savo akimis pamačiau tik ledkalnio viršūnę, tačiau man nėra lengva suvokti, kad tai vyksta šiandien. Žmonės ten nuo mažų dienų auga pačių susigalvotuose rėmuose, tradicijose, kas galbūt juos ir stabdo nuo tobulėjimo. Ten egiptiečiai gyvena namuose, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip apleisti, negyvenami pastatai, nes juose nėra nei durų, nei langų, nei apdailos, o ant jų viršūnių matyti kyšantys strypai. Apima jausmas, kad kiekvienas namas nėra pabaigtas statyti. Vos tai pamačiusi paklausiau gido, kodėl jie gyvena tuose pamatuose, o jis atsakė, kad tai yra gyvenamieji namai, kuriuose yra apsistoję žemesnio socialinio sluoksnio žmonės. Pasirodo, kad taip gyvena ne patys vargingiausi žmonės, nes tie apskritai neturi jokio turto ir paprasčiausiai gyvena gatvėje, ieškodami apleistos užuovėjos. O tos keistos viršūnės ant avarinės būklės namų irgi yra tradicija. Tie strypai reiškia, kad sekanti karta toje šeimoje turės pati sau pasistatyti kitą aukštą. O kai pirmojo aukšto karta numirs, į tas patalpas gyventi persikels šeima iš antrojo aukšto ir t.t. Kitaip tariant, kiekviena karta kuria savąjį aukštą, todėl kai kurie namai turi ir keturis, ir penkis aukštus“, – pasakojo dainininkė.
Kaip Monikai pasakojo gidas, šiek tiek aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojai, kurie turi pastovų darbą ir pajamas, gyvena šiek tiek tvarkingesniuose namuose, tačiau net ir tose šeimose vaikai yra priversti uždarbiauti gatvėje.
„Vaikai dažnai iš mokyklų išeina labai jauno amžiaus ir skuba į gatves pardavinėti įvairių niekučių. Mačiau lankstančius berniukus, kurie jau yra atmintinai išmokę turistams pritaikytas frazes: „Labas. Kokia tu graži“, „Ar turi man seserį?“, „Ateik pažiūrėti“ ir t.t. Bet kurioje vietoje vietiniai tau bandys kažką parduoti. Tai erzina, tačiau visa tai jiems yra įsišakniję nuo mažų dienų. Jie neturi pasirinkimo, nes nori išgyventi. Man buvo kultūrinis šokas“, – prisipažino ji.
Dainininkė pastebėjo ne tik socialinę atskirtį tarp turtingai ir vargingai gyvenančių vietinių, bet ir kitokį požiūrį į moteris.
„Padariau vieną klaidą, kurios, manau, daugiau nebekartočiau. Prieš atvykstant ten į lagaminą prisikroviau daug vasarinių suknelių, kurios nėra labai atviros ar su giliomis iškirptėmis, tačiau atidengia kojas, pečius. Jas vilkėdama aš negalėjau jaustis patogiai. Taip jaučiausi ne viena, mano bičiulė irgi jautė aplinkinių žvilgsnius – vieni buvo teisiantys, kitiems buvo paprasčiausiai smalsu pasižiūrėti. Tokį žmonių elgesį pajutau ne tik einant gatve, bet ir viešbučio teritorijoje. Nors ten šiek tiek į moters kūną žiūrima nuolaidžiau, vilkėti maudymosi kostiumėlį nebuvo labai jauku, nes jų moterys net maudosi su visą kūną dengiančiais apdarais. Aš taip ir nepripratau prie šio jų požiūrio į moteris per visą kelionę“, – tikino pašnekovė.
Monikai šiek tiek nerimo kėlė ir tai, kad kai kuriose Egipto dalyse iki šiol vyksta įvairūs neramumai.
„Įvažiavus į kai kurias vietoves neretai pasitikdavo užrašas „Linkime jums saugumo“ arba „Linkime jums būti saugiems“. Supranti, kad tokios frazės užrašomos ne šiaip sau. Juk į Vilnių visus atvažiavusius pasitinka užrašas, kad tai yra „Žemai skraidančių angelų miestas“, o štai jie visiems linki saugumo. Prieš kelionę svarsčiau apie tai, kad Egiptas nėra pati saugiausia šalis, tačiau neleidau, kad šios mintys užgožtų mano atostogas“, – pasakojo ji.
