Kaip kauniečiai skundėsi popiežiui
Su inžiniere Liuda, kuri prieš 10 metų nusprendė tapti gide, susitinkame šalia Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios. Pažvelgus į kairę, išvystame bažnyčią, į dešinę – Kauno pilį. Liuda nešvaisto laiko ir iškart pasako, kad Kauno senamiestis – unikalus. „Unikalus todėl, kad jis yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Kaip matote, jo teritorija yra nedidelė, senamiestį riboja upės“, – mosteldama ranka link Nemuno ir Neries santakos pasakoja Liuda.
Ir nors Kauno senamiesčio seniausias objektas yra Kauno pilis, šiandien mus domina Bernardinų ansamblis, kuriam priklauso Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas.
Liuda pasakoja, kad bažnyčios istorija prasideda XV amžiaus pradžioje. „1468 metais, kai kurie šaltiniai mini 1469 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Kazimieras pasikvietė pranciškonu iš Krokuvos atvykti į Lietuvą. Kokiu tikslu? Platinti krikščionybę.
Žinome, kad priėmėme krikštą paskutiniai Europoje, bet iš tikrųjų krikštas, kaip rašo istorikai, nebuvo dar paplitęs vietovėse, kurios buvo nutolusios nuo sostinės, todėl Kazimieras susirūpino ir pasikvietė pranciškonus į Vilnių ir Kauną tuo pačiu metu“, – sako gidė.
Anot jos, ir Vilniuje, ir Kaune broliai pranciškonai sklypus gavo šalia valdovo pilies. Kaip pastebi Liuda, po Žalgirio mūšio Kauno pilis jau buvo praradusi savo strateginę reikšmę, tad tebuvo valdovo ir jo vietininko Kaune rezidencija. „Visai netoli pilies pranciškonams sklypą padovanojo turtingas miestietis Stanislovas Sedivojavičius. Žinome, kad XV amžiaus pradžioje šioje vietoje vienuoliai pastatė nedidelę medinę bažnytėlę.
Bet labai dažnai viduramžių miestuose kildavo gaisrai, taigi bažnytėlė greitai sudegė. Ir Vilniuje, ir Kaune pranciškonų medinių bažnytėlių istorija yra labai panaši. Ir jau XV-XVI amžiaus sandūroje pranciškonai pradėjo mūryti didžiulę bažnyčią“, – pasakoja pašnekovė.
Ir nors miestiečiai palankiai žiūrėjo į pranciškonus, sako Liuda, jie labai išsigando, kad šalia valdovo pilies kyla dar vienas didžiulis mūrinis kompleksas. „Kaip teigia kai kurie šaltiniai, miestiečiai rašė skundus popiežiui Inocentui VIII, kad šalia valdovo pilies pranciškonai mūrijo didžiulę pilį. XVI amžiaus pradžioje Kaune buvo labai nedaug mūrinių pastatų, buvo tik keletas mūrinių bažnyčių pastatyta. Miestiečių namai buvo mediniai.
Jie išsigando, kad vienuoliai pastatys didžiulę tvirtovę jau šalia esančios pilies ir jie neleis miestiečiams prieiti prie upių, Nemuno ir Neris, kurios buvo itin svarbios jų veikloje. Iš tikrųjų jiems tai rūpėjo – viduramžiais Kaunas buvo prekeivių miestas“, – šypteli Liuda.
Kauniečiai, anot gidės, skundėsi ne tik popiežiui, bet ir tuometiniam valdovui Aleksandrui. Tačiau, pastebi pašnekovė, visi laiškai nuėjo veltui – 1502-1503 bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta.
Prancūzijoje šio grožio neišvysite
Dar po keleto metų iškilo ir vienuolyno kompleksas. Ir nors kompleksas skaičiuoja daugiau nei 500 metų, Liuda patikina, kad pastato išorė beveik nepakito. Anot jos, šis kompleksas – puikus brandžios lietuviškos gotikos pavyzdys.
„Kauno senamiestis yra vadinamas gotikiniu miestu. Kokia ta lietuviška gotika? Kuo ji skiriasi nuo europinės? Žinome, kad į Lietuvą gotika atėjo pavėlavusi 200 metų. Jeigu pasižiūrėsite kaip sumūrytos plytos, tai pamatysite gotikinį plytų dėjimo būdą: vienoje eilėje, pakaitomis yra dėtos ilginės ir trumpinės. Visose eilėse yra ta plytų dėjimo tvarka, ji nesikeičia.
Tai labai vertingos gotikinės plytos. Rombai – lietuviškai gotikai būdingas dekoro elementas. Rombai ir kryžiai iš juodų perdegtų plytų. Kryžiai yra rombo viduje. Tai lietuviškai gotikai būdingi ornamentai. Jie labai vertingi“, – pasakoja Liuda.
Kitas, anot gidės, svarbus lietuviškos gotikos elementas – profiliuotos plytos. „Profiliuotų plytų Lietuvos gotikiniuose pastatuose yra labai daug. Mokslininkai paskaičiavo, kad senais laikais būdavo naudojama apie 140 skirtingų profilių plytų.
Būdavo skirtinga forma arba šablonas. Mes galime vizualiai palyginti kaip mūsų gotikinės bažnyčios skiriasi nuo bažnyčių, kurios yra Prancūzijoje. Jos labai gausiai puoštos skulptūromis, matomos rozetės, o čia santūri gotika. Tai labiau primena vokišką gotiką, bet taip sumūrytos plytos yra būdingos tik lietuviškai gotikai“, – su šypsena veide pasakoja Liuda.
Sienos, sako gidė, dėtos kiautiniu būdu, todėl jos labai storos, maždaug pusantro metro storio. Kaip pasakoja Liuda, bažnyčia buvo statyta iš dviejų sienų, o tarpas tarp jų buvo užpildytas kalkių skiediniu.
„Kartais būna atvažiuoja lietuvių turistų grupės, kolektyvai, kad ir statybų kampanijos ir jie klausia: kaip pastatas stovi 500 metų? Jie susimąsto ar jų pastatyti objektai tiek laiko prastovės ir netgi bando sužinoti daugiau: kokiu būdu yra pastatyta? O tuomet meistrai statydavo iš akies, bet su didele atsarga“, – tikina pašnekovė.
Napoleonas po savęs paliko kalnus lavonų
Nors lauko architektūra beveik nepakito, Liuda perspėja, kad bažnyčia ne kartą degė, tad viduje gotikinių altorių neišvysime. „Galima pamatyti XVIII amžiaus pradžioje pastatytus medinius altorius. Jie dabar yra restauruoti“, – teigia gidė.
Toliau Liuda pasakoja, kad nuo XVII amžiaus vienuolyną siaubė prasidėjęs karas su Rusija, o XVII amžiuje – karas su Švedija. „Kauno miestą siaubė ne tik karai, bet ir gaisrai, epidemijos. Vienuolių skaičius kai kada sumažėdavo taip, kad vienuolyne gyveno vienas ar du broliai”, – pasakoja Liuda. Gidė taip pat priduria, kad du dideli miestą siaubią gaisrą prasidėjo būtent vienuolyne.
Pranciškonams itin skaudus buvo periodas, kai pro Kauną žygiavo Napoleono armija. „Istorikai rašo, kad Kaunas Napoleono invazijos metu nukentėjo du kartus: kai Napoleonas pasirodė Kaune ir kai visi traukėsi“, – sako pašnekovė.
Liuda pasakoja, kad nors Napoleonas buvo tikintis, jam nebuvo sunku niokoti svetimo krašto bažnyčias. „Bažnyčioje Napoleonas padarė miltų sandėlį, o pačiame vienuolyne buvo karo ligoninė.
Kai iš Kauno pasitraukė Napoleono kariai, vienuoliams prireikė 10 metų, kad sutvarkytų viską po invazijos. Kaip skaičiau kronikose, visur buvo likę labai daug prancūzų karių lavonų. Juos paliko, nelaidojo“, – sako Liuda.
Gidė priduria, kad šis valdovas turėjo savo tikslus ir juos vykdė bet kokiomis priemonėmis, neatsižvelgdamas į religiją.
Kabo stebuklingas paveikslas
Pasiteirauju, kaip tiek vargų išgyvenęs kompleksas apskritai išliko, ypač mediniai XVIII altoriai. Liuda atsako, kad altoriams buvo panaudotas kokybiškas medis.
Tačiau ne tik altoriai išliko iki šių dienų – bažnyčią aplankę žmonės gali išvysti stebuklingą paveikslą. „Šioje bažnyčioje yra vienas iš keturių Kaune esančių stebuklingų Švč. Mergelės Marijos paveikslų. Jis dabar puošia vieną iš altorių. Kaip rašo istorikai, paveikslas šioje bažnyčioje atsirado XVI-XVII amžių sandūroje.
Kokiomis aplinkybėmis – niekas nežino. Bet jis jau minimas XVII amžiaus pradžioje, teigta, kad žmonės melsdamiesi patirdavo malones. Pranciškonai kruopščiai fiksuodavo tas malones“, – sako Liuda.
Anot jos, paveikslas taip pat įspūdingas, nes yra vienas iš bizantiškiausių Švč. Mergelės Marijos paveikslų Lietuvos katalikų bažnyčiose. Nors nėra tiksliai žinoma iš kur kilęs paveikslas, Liuda sako, kad manoma, jog jis buvo atgabentas iš Ukrainos.
Liuda sako, kad vykstant karui su maskviečiais paveikslą Raudonės pilyje paslėpė jos tuometinis savininkas didikas Kristupas Kirštenšteinas. „Vėliau paveikslas buvo grąžintas pranciškonams. Tarybiniais metais paveikslas buvo išvežtas. Visi manė, kad jis dingęs, bet XX amžiaus pabaigoje paveikslą rado šv. Antano Paduviečio bažnyčios palėpėje. Jis buvo paslėptas. Paveikslas restauruotas ir grįžęs pas šeimininkus“, – šypteli Liuda.
Vienuolyno veikla buvo nutraukta 1842 metais – caro valdžia vienuolyną uždarė. Vienuolynas, anot Liudos, buvo atiduotas iš Varnių į Kauną perkeltai kunigų seminarijai. Tarpukariu, toliau pasakoja gidė, buvo pastatytas ir papildomas aukštas.
Ir nors tarpukariu pranciškonai buvo sugrįžę į Lietuvą, savo pastatų Kaune jie iš seminarijos neatgavo. „Katalikų dvasininkija neatidavė pastatų, nežinau kodėl. Tarybų valdžia vienuolyną uždarė 1950 metais. Nuo to laiko vienuolyne savo veiklą pradėjo aukštesnioji medicinos mokykla, o bažnyčioje buvo medicinos technikos sandėlis. Dar tarybiniais metais, norėčiau pridurti, buvo ne tik sandėlis, bet ir ankstyvaisiais tarybiniais metais bažnyčioje desantininkai džiovino parašiutus“, – sako gidė.
Anot jos, vienuoliai pranciškonai į Kauną sugrįžo 1992 metais. Tuomet ji atgavo vienuolyną, o 2005 metais ir bažnyčią. Liuda sako, kad ilgą laiką bažnyčia buvo nerestauruota, tačiau šiandien šią vietą lankantys svečiai ją gali išvysti restauruotą.
„Pranciškonai visais laikais mokėjo gerai bendrauti, sutarti su vietos gyventojais. O gyventojai atsidėkodavo materialiomis dovanomis. Pranciškonams buvo dovanojama žemės sklypai, maisto produktai.
Tas ryšys išliko iki šiol. Yra naujai atsiradę vitražai. Jų labai daug, apie 15 langų. Tarybiniais metais, kai šioje bažnyčioje veikė sandėlis, beveik visi langai buvo užmūryti iki viršaus. Dabar pranciškonai atidengė visus tuos mūrus ir atsirado nauji vitražai. Kaip ir senais laikais taip ir šiais, pinigus aukodavo lietuviai, ne tik kauniečiai, bet ir iš viso pasaulio“, – sako Liuda.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/
