Kalbėdamas Skardžius vienoje rankoje laikė taikinį be užrašo, o kitoje Gabrieliaus Landsbergio nuotrauką šaudykloje su pistoletu rankoje. Taip Skardžius pasiuntė žiūrovams žinią apie ginkluotą Landsbergį. Jis su šypsenėle, naudodamasis pačiomis „juodžiausiomis technologijomis“, pateikė savo Seimo kolegą beveik kaip smogiką.
Tai vietoj atsiprašymo. Bandydamas nusiplauti savo kaltę jis dar labiau išsipurvino. Tačiau galima pasveikinti – Skardžius puikus Goebbelso mokinys, prilygstantis mokytojui.
Tačiau grįžkime prie istorijos pradžios. Sausio 11 dieną Skardžius Seimo posėdžių salėje demonstravo sušaudytą taikinį su užrašu „Gabrielius“. Į tą taikinį susižavėjusi bei su plačia šypsena žiūrėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė (!!!) Agnė Širinskienė bei Seimo pirmininko pavaduotoja „valstietė“ Rima Baškienė.
Baškienės veide nešvietė šypsena ir vėliau jis paaiškino, jog šioje „garbingoje kompanijoje“ atsidūrė netyčia. Tuo tikrai galima patikėti. Tačiau Širinskienės veidą puošė pagiežinga šypsena, kurios neįmanoma suvaidinti. Kilus pasipiktinimui, Skardžius atsiprašė „Facebooke“. Neteko girdėti, kad Širinskienė būtų atsiprašiusi, o vertėtų.
Įdomu, kaip šie žmones būtų reagavę, jei kas nors salėje būtų demonstravęs sušaudytą taikinį su užrašu „Ramūnas“ arba „Saulius“? Širinskienė tikriausiai tuoj pat būtų sukūrusi dar vieną komisiją, o gal net ir apkaltinusi grasinimu nužudyti.
Dabar nieko neįvyko. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kuri apsvarsčiusi incidentą nusprendė, jog nieko blogo neatsitiko, o Skardžiui atsiprašyti Seimo nereikės. Viskas gerai ir viskas normos ribose.
Tačiau reikia turėti labai jau savotišką gyvenimo ir politikos supratimą, nešantis ir demonstruojant sušaudytą taikinį su užrašytu Seimo opozicijos vadovo vardu. Mažų mažiausiai tai rodo, kas vyksta tų žmonių pasąmonėje.
Tai pavojinga. Beje, buvęs Seimo narys Kęstutis Pūkas, pašalintas už seksualinį priekabiavimą, į Seimą buvo atsinešęs pistoletą. Dar vienas macho. Žvelgiant į dabartinį Seimą, pasirodo trūksta ne tik konstruktyvaus darbo, bet ir suvokimo, kas priimtina, o kas visiškai netinkama.
Sutirštinamos spalvos? Šiuo metu gali ir taip atrodyti, bet posovietinėje politinėje erdvėje yra labai įvairių dalykų. Ginkluotų, fanatiškų ir nestabilios psichikos žmonių užtenka.
Štai pavyzdys iš Ukrainos. Buvusi Ukrainos „Žana d’Ark“ Nadia Savčenko atsidūrė kalėjime už planus surengti šaudymą Radoje ir užgrobti valdžią.
1999-ais metais spalio 27 dieną Armėnijos parlamente nušauti aštuoni pareigūnai. Jų tarpe ministras pirmininkas, parlamento pirmininkas ir kiti. Visai neseniai nužudytas Gdansko meras Pawlas Adamowiczius.
Galima numoti ranka ir sakyti, jog tai įvyko seniai, įvyko ne pas mus ir bendrai nieko su mumis bendro neturi. Tačiau mūsų parlamente tendencijos taip pat labai jau savotiškos. Todėl į tai privalu žvelgti rimtai. Parlamentas - ne smėlio dėžė, o Seimo nariai - ne berniukai trumpomis kelnytėmis.
Iš kitos pusės, Lietuvoje parlamentas nebuvo užimtas jėga. Visi Seimo nariai išrinkti demokratiškai. Artėja dar keli rinkimai.
Todėl labai svarbu žiūrėti, ką renkame. Ne mažiau svarbu dalyvauti rinkimuose, kad vėliau netektų dejuoti dėl valdžios žingsnių. Kokia ta valdžia bebūtų, tai yra mūsų išrinkta valdžia ir už ją didele dalimi atsakingi mes patys.
Juk Lietuva yra visų mūsų. Tai dažnai užmirštame, paskui stebimės, kodėl su mumis elgiasi vienaip ar kitaip. Juk patys tokius išsirinkome – arba balsuodami, arba nebalsuodami.