Gal dėl to, kad vėliavų raudona spalva ir pjautuvas su kūju abiem nesvetimi, gal dėl to, kad drauge kovoje, o gal dėl to, kad vietnamiečiai daug investuoja Laose. Tačiau iš Vietnamo patekti į Laosą yra sunku – tenka pirkti labai brangų lėktuvo bilietą arba kentėti parą autobuse, kuris lėtai vingiuoja kalnų serpantinais. Pernai dėl to nepatekome į Laosą iš Šiaurės Vietnamo, o šiemet nutarėme į šią šalį atplaukti laivu.
Atskridę į Šiaurės Tailando miestą Čiangrajų, mes autobusu pasiekėme sieną ir iš čia laivu plaukėme Mekongo upe. Kelionė iki garsiojo Luangprabango miesto truko dvi dienas, nes laivas taip ir vadinasi – „slow boat“, tačiau lėtas judėjimas neprailgo dėl gražių upės peizažų.
Luangprabangas – miesteliukas, kurį galėčiau įrašyti į Pietryčių Azijos Top 3. Jo senamiestis – prancūzų dovana šaliai. Kaip žinia, prancūzai Laosą valdė iki 1954 metų. Ir tikrai paliko kai ką gero – gražiausi namai Laoso miestuose yra pastatyti prancūzų, kaip ir visose kitose buvusiose kolonijose, kur kolonizatoriai buvo britai, prancūzai ar olandai, palikę daugybę gerų pėdsakų.
Šiandien Luangprabango senamiestis yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Jame vyksta gražus gyvenimas. Veikia daugybė kavinių, restoranų, mažų parduotuvėlių. Daug jų valdo europiečiai arba vietiniai gyventojai. Meniu ir aptarnavimo lygis yra beveik europietiški. Lankytojai – irgi. Šio miesto senamiestyje gali pamatyti tiek baltaodžių, kiek nesutiksi visoje šalyje. Mūsų viešbučio administratorius sakė, kad daugiausiai turistų atvyksta iš Kinijos ir Prancūzijos. Jis labiau mėgsta pastaruosius, nes kinai – labai netvarkingi, po jų apsilankymo reikia ilgai valyti kambarius.
Miestą supa dvi upės – Mekongas ir Nam Khan. Pastaroji įteka į pirmąją, o jų susitikimo vietoje jaukiai tupi miestelio senamiestis. Daugybė kavinių ir viešbutėlių yra ant abiejų upių krantų. Viduryje senamiesčio stūkso kalnas, ant kurio yra šventykla. Ten verta užlipti ir apsidairyti, pamatyti abi upes ir senamiestį. Miestelyje yra ir dar viena kita šventykla, tačiau tikrai nerasite daugybės įžymybių.
Pasivaikščioję pėsčiomis, išsinuomojome motorolerį ir išvykome apžiūrėti tolimesnių apylinkių. Beje, motorolerio nuoma čia kainavo ne azijietiškai brangiai – net 12 dolerių už dieną. Jau vėliau Vang Vieng mieste panašų bolidą gavome už 7 dolerius.
Iš Luangprabango nurūkome prie Kuang Si krioklių, pakeliui apžiūrėdami apylinkes: siūloma aplankyti jaučių fermą, drugelių ir dramblių rezervatus, keletą kitų panašių lankytinų vietų. Laosas nėra labai svetingas turistams, nes už kiekvieną apsilankymą bet kokioje tokioje vietoje prašoma nemenkų pinigų. O štai kaimyniniame Tailande gausu nemokamų grožybių. Mūsų kelionės tikslas – Kuang Si kriokliai, tikrai graži vieta. Čia galima dairytis, iškylauti ir net maudytis.
Kad Laose turistui už viską reikia mokėti, patyrėme ir vėliau, nuvažiavę į kitą atseit žymią vietą – Vang Vieng miestelį. Čia teka upė, o už jos stūkso gražios uolos, kuriose yra olų. Už patekimą į bet kurią iš tų olų reikia mokėti. Tiesa, nedaug – po 1 dolerį, tačiau, kai olų daug, dviem susidaro nemenkos išlaidos.
Vang Vieng nėra tokia didelė grožybė, kaip Luangprabangas. Tai miestelis prie upės su daugybe viešbučių ir barų. Jis pagarsėjo kaip bohemos tūsų vieta. Anksčiau čia buvo galima laisvai įsigyti narkotikų – įvairios žolės, opiumo ir kitų panašių delikatesų. Net teko matyti restorano meniu, kuriame surašyta, kiek kainuoja konkretūs kvaišalai. Tiesa, tai mačiau tik internete, nes sakoma, kad pastaraisiais metais policija kovoja su laisvu narkotikų platinimu. Galbūt tam įtakos turėjo tarptautinė visuomenė, nes per metus nuo kvaišalų čia mirdavo kelios dešimtys užsienio turistų.
Čia gyvena ne vienas atsipūtęs europietis, tiesiog maloniai leisdamas laiką ar vystydamas nedidelį versliuką. Gatvėje mus užkalbino norvegas. Jis čia gyvena keleri metai, turi nedidelę siuvyklėlę, kurioje dirba vietinė moteris. Gal ir ta moteris jo, aš neklausiau, tačiau norvegas laiką leidžia gurkšnodamas vietinį alų ir garsiai džiaugdamasis, kad dabar jo gimtajame Stavangeryje oro temperatūra – minus 10, o Vang Vieng – plius 30.
Paskutinis mūsų kelionės taškas buvo sostinė Vientianas, įsikūręs šalia Tailando sienos. Žinovai ją vadina pačia ramiausia Azijos sostine. Išties šiame mieste gyvena tik apie 800 000 gyventojų, kas, kalbant apie Aziją, yra labai mažai. Miesto centras sutvarkytas, gatvės plačios, plevėsuoja raudonos vėliavytės, daug skupltūrų. Yra net savotiška vietinė Triumfo arka.
Mieste teka Mekongo upė. Jos krantinės sutvarkytos, čia veikia naktinis turgus, daug kavinių. Šventyklų gerbėjai ras ir vieną kitą šventyklą, tačiau įžymybių nėra daug. Beje, Vientianas – vienintelis Laoso miestas, kuriame matėme viešai gatvėse dirbančių prostitučių, nors ši veikla oficialiai laikoma kriminaliniu nusikaltimu, tačiau, matyt, merginos, randa bendrą kalbą su įstatymu.
Savaitė Laose yra mažai. Liko nepamatyta šiaurinė dalis, kuri yra mažiau civilizuota – joje daugiau gamtos grožybių ir mažiau turistų. Iš trijų miestų labiausiai patiko Luangprabangas, patiko ir kelionė upe.
Labai nepatiko kelionės autobusais. Mašinos normalios, tačiau keliai – baisūs. Vidutinis greitis – 25–30 km/h. Pavyzdžiui, 157 kilometrų atstumą tarp Vang Vieng ir Vientiano mikroautobusu įveikėme per 8 valandas. Taigi vidutinis greitis nesiekė nei 20 km/h. Pradžioje mikroautobuso vairuotojas valandą stovėjo. Jis, matyt, laukė daugiau keleivių, nes keliolikos vietų automobilyje sėdėjome tik mes ir portugalų pora. Kai stotelėje sustojo didelis autobusas, jis bandė mus permesti į jį, kuris važiuoja dar lėčiau. Tačiau mes nepasidavėme.
Taigi kelias buvo toks: 1–2 kilometrus greitėja, po to staiga stabdo, nes prasideda 100 metrų bekelės ruožas. Ir taip visą kelią. Kodėl tas kelias toks keistas, mums niekas nesugebėjo paaiškinti. Kelionės pabaiga irgi nebuvo maloni. Mikroautobuso vairuotojas išsodino mus naktį Vientiano priemiestyje esančioje autobusų stotyje – dėkitės kur norite. Vargais negalais sustabdėme vos judantį tuktuką, kuris 20 km/h greičiu mus sunkiai pūškuodamas atvežė į miesto centrą.
Praleidę parą Vientiane, sėdome į autobusą, vežantį į Tailandą. Autobuso vairuotojas kantriai laukė, kol mes atlikome pasienio procedūras ir nuvežė mus į Tailando miestelio autobusų stotį, kur mūsų laukė paskutinis kelionės reisas – kelionė į Ko Mak salą Tailande. Ten nusiprausime visos kelionės dulkes ir prieš grįždami į šaltą Lietuvą pailsėsime.
Apskritai – Laosas yra gerai. Graži gamta, geras klimatas, skanus ir nebrangus maistas.
