Viduržiemį iš tiesų mėgstu patvankas, kur bent kiek jaučiasi srovė. Žuvys čia visada būna aktyvesnės. Netrūksta joms deguonies, o ir maisto čia gal kiek daugiau. Todėl ir pasirinkau tos dienos žūklei patikrinti vieną iš Šešupės patvankų, kurių rajone turime ne vieną ir net ne tris. Pasiseks nepasiseks – bent jau ji arti namų.
Nuzvimbiau iki jos gretai, apsidairau – nė vieno žmogaus ant ledo. Tokiu oru, matyt, sėdi visi kur nors šiltai ir alutį ar ką stipresnio gurkšnoja. Nedaug yra tokių prisiekusių, kaip aš, kurie per lietų žvejotų. Dėl visa ko eketę prie kranto išsigręžiau, kad įsitikinti, kaip čia tas ledas laiko. Prie kranto visi 20 cm. Tačiau už kelių metrų, ties vaga, ploniau – tik 12 cm. Pakankamai saugu, tačiau jei žadamas atlydys bus ir visą sniegą paleis, kažin kiek ilgai ledas čia dar laikys. Pati Šešupė nuo ledų laisva – gali ten spiningu žvejoti.
Pirmąją dešimties ekečių seriją išsigręžiau maždaug ties vagos šlaitais. Beveik visada tai būna pačios perspektyviausios vietos tvenkinyje. Patikrinau jas blizgėmis – nieko. Tada išgręžiau kitą dešimtuką. Šįkart labiau į vagą. Vėl nė brakšt. Kai dar dvi tokias ekečių virtines pravirbinau, rodos, geriausiose vietose ir nė kibimo jose nemačiau – ausys truputį nulinko atgal. Nekimba. O čia dar toks vietinis meškeriotojas iš kažkur atpėdino, peikena apsiginklavęs. Su savo tradiciniu pasakojimu – va, savaitės pradžioje tai kibo. O šiandien – „na, nežinau jau, nežinau“. Kas jau kas, o vietiniai tai turbūt tikrai vietas žino ir ateina tik „susirinkti“ ešerių. Jeigu ir jis nepagauna, tai turbūt šiandien tikrai ne kas.
Paplepėjęs su vietiniu nusprendžiau paieškoti dryžuočių kur nors arčiau kranto. Jeigu jų nėra prie vagos, gal jie išėję kažkur sekliau? Turi gi jie kažkur būti, į sausumą neišlipo, tad gręžiau eketes ir gaudžiau, artėdamas prie meldų linijos.
Ne kartą pavasarėjant gražių ešerių yra tekę pagauti visai sekliai. Čia jie, matyt, kartais užklysta kokių saulažuvių ar kitos smulkmės pavaikyti. Vienoje vietoje iš tiesų – taukšt. Vidutinio dydžio ešeriokas prie eketės atsikabino. Daugiau kibimų nebuvo. Pasėdėjau kiek, kavos išgėriau ir nusprendžiau visai pakrantę patikrinti. Išsigręžiau naują ekečių seriją vos per metrą ar du už švendrų linijos.
Gylis čia vos metras, o dugne pati įvairiausia augalija. Nuo samanų iki didesnių žolių. Gal trečioje eketėje tik bumt – ešerys stvėrė dar beleidžiamą žemyn blizgę. Ir ne šiaip koks, o kokių 600 gramų kuprius. Puoliau jį fotografuoti, o paskui grįžau į tą pačią eketę. Vilties mažai buvo – retai kada tokie ešeriai ilgai vienoje vietoje stovi. Bet tik ne šią dieną – dar keturis panašaus dydžio gražuolius ant ledo paguldžiau, kol ši stebuklinga eketė ištuštėjo.
Tikrinu kitas eketes. Vienoj nieko, antroje irgi nieko, o trečioje – vėl kibimas. Ir vėl gražus ešerys lanksto spiningėlį. O po jo – antras. Abu gražuoliai – puskilograminiai. Visi čiupo blizgutes iškart, be jokių ten stuksenimų ar padaužymų. Matyti, kad žuvis aktyvi. Gręžiau eketes toliau ir žuvį rasdavau panašiose vietose.
Visos vietos, kuriose pagavau ešerių išsiskyrė tuo, jog tai buvo vadinamasis „langas tarp žolių“ – švaresnė vieta, palyginus su aplinkinėmis. Ten kur buvo daugiau žolių, ten nepagavau nė vieno ešerio. Ešerių aktyvumas truko maždaug porą valandų. Vėliau kibimų nebesulaukiau. Tačiau ir ilgai negaudžiau, nes reikėjo važiuoti pas šeimyną namo. Keista, bet vietinis žvejys, žvejojęs netoliese, nepagavo nieko.
Įdomiausia, kad bičiuliai, žvejoję tą pačią dieną kitoje patvankos pusėje, papasakojo panašią istoriją. Visą rytą jie nematė nė kibimo, ir jau beveik eidami nuo ledo pabandė laimę pakraštyje. Ir porą valandų traukė ešerius, kol jie staiga nurimo.
Tiesa, užmiršau dar pasakyti, kad ryte, kol dar buvo prietema, kaip įpratęs naudojau švytuokles su visokiais ten ultravioletiniais dengimais ir ryškiais šonais. Ešeriai jų net nebandė atakuoti. O dabar užsidėjau mėlynos su raudonu pilvuku 3 cm švytuoklę. Ji dažnai būna sėkminga žvejojant Suvalkijos vandens telkiniuose.
Keičiau ir žaidimu masalu būdą. Gaudydamas metro gylyje, kai dar yra 20 cm ledo storis, nori nenori, turi švytuoklytę kilnoti itin maža amplitude, kad į ledo kraštą neįsegtų. Ešeriams toks būdas bent jau tądien akivaizdžiai patiko.
O kokią padariau išvadą iš šios tikrai sėkmingos žūklės? O gi tokią, kad ne visada verta belstis kažkur toli – galima gerai pagauti ir prie namų. Jeigu tik ten žvejoji. Gal atėjo metas prisiminti vandens telkinius, kuriuos buvau kiek apleidęs?
Mes, žvejai, dažniausia galvojame, kad kuo toliau nuvažiuosi – tuo daugiau pagausi. Todėl ne karą ir ne du pasitaikydavo smagių situacijų susitikti kokioje nors pusiaukelės kolonėlėje žvejus iš Kauno. Mes važiuojame žuvauti pas juos į Kauno marias, jie važiuoja žvejoti į mūsų kraštą. Ir visi esame šventai įsitikinę, kad svetur yra žuvies daugiau.
