Autorius apie visa tai pasakoja remdamasis ne tiek politinio elito, kiek įvairių visuomenės grupių – ūkininkų, karo šauktinių, savanorių, šaulių, karo belaisvių ir pabėgėlių – patirtimis ir išgyvenimais. Jis atidžiai stebi, kaip karas pakeitė jų gyvenimus ir kaip jie keitė karo laikotarpiu besiformuojančią visuomenę.
Knygoje atskleidžiami mažiau žinomi, nedaug tyrinėti, prieštaringi ir skausmingi ano meto Lietuvos istorijos epizodai: carinė evakuacija, vokiečių okupacija, revoliucija, bolševikų invazija, teroras prieš civilius gyventojus, nepriklausomybės kovos ir gyventojų mobilizacija.
Autoriaus nuomone, Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykę audringi konfliktai buvo vieni iš svarbiausių veiksnių, formavusių moderniąją lietuvių bei kaimyninių tautų tapatybę ir nepriklausomą valstybingumą, tačiau jų padariniai buvo ilgalaikiai ir nevienareikšmiai.
Vieną iš svarbiausių Lietuvos istorijos laikotarpių nagrinėjančią Tomo Balkelio knygą „Lemtingi metai“ 2018 m. anglų kalba pirmą kartą išleido Oksfordo universiteto leidykla. Knyga skiriama tiek Vakarų, tiek Rytų Europos skaitytojams.
Jo knygos ir straipsniai spausdinami Lietuvos ir užsienio leidyklose bei mokslo žurnaluose. Tomo Balkelio tyrimų akiratyje – nacionalizmo, istorinių mitų, priverstinių migracijų, karo ir paramilitarizmo temos. Pirmoji knyga „The Making of Modern Lithuania“ (Routledge, 2009) skirta ankstyvajai lietuvių tautinio judėjimo istorijai.
Pateikiame knygos ištrauką:
Valstiečių šauktinių kovos dvasia priklausė nuo Lietuvos kariuomenės sėkmės mūšio lauke, centrinės ir vietinės valdžios stiprumo ir žemės pažadų, tačiau savanoriams netrūko patriotizmo ir pilietinio ryžto.
Nors jų buvo gerokai mažiau nei šauktinių, karo metais jiems teko ypatingas vaidmuo kuriant valstybę. Jų motyvacija matyti tarpukariu publikuotuose prisiminimuose, nors nereikia pamiršti, kad jie buvo parašyti jau vėlesnių įvykių šviesoje. Aštuoniolikmetis eilinis Antanas Plečkaitis iš Kukių kaimo (Mažeikių apskritis) savanoriu užsirašė, nes jautėsi „tikras Lietuvos sūnus“. Drauge su keturiais draugais iš kaimyninių kaimų jie surinko apie šimtą kitų savanorių.
Mykolas Matulka iš Paslaičių kaimo (Ukmergės apskritis) užsirašė, nes stoti jį paskatino „mūsų laikinosios valdžios ir kiti atsišaukimai, raginą jaunuomenę ginti tėvynę“.
Kitus paskatino prieš bolševikus nuteikusios patirtys Rusijoje („Aš griežtai buvau pasiryžęs su jais [bolševikais] kovoti iki paskutinio kraujo lašo, nes man visi jų darbai teko pergyventi dar anksčiau Rusijoj.“) ar baimė, kad gali būti pašaukti į svetimą kariuomenę.
Nenuostabu, kad tautiškai mišriose vietovėse į vyrus savo patriotines kampanijas nukreipė ir lietuviai, ir lenkai. Pavyzdžiui, Šėtoje (Ukmergės apskritis) savanoriai stojo į abi kariuomenes. Kartais broliai ar giminaičiai atsidurdavo skirtingose pusėse. Vis dėlto, anot lietuvio savanorio, „nuo gausesnio stojimo į lenkų savanorius atšaldė tai, kad į juos ėmė stoti lenkuoją dvarininkai. Žmonės jais nepasitikėjo, sakydami, kad apgausią, ir gana.“
Be patriotizmo, ideologinių motyvų ir socialinių įtampų, kita priežastis, skatinusi įsirašyti į kariuomenę, buvo skurdas. Tarp savanorių buvo daug bežemių. Jiems už karo tarnybą siūlė būstą, drabužius, maistą ir 100 markių algą. Vienas iš jų, aiškindamas, kodėl tapo savanoriu, rašė: „Buvau neturtingas ir neturėjau pinigų bilietui į Kauną išpirkti... Neturėjau tinkamų drabužių, nei baltinių...“ Be to, jų šeimoms kas mėnesį buvo mokama 50 markių. Kartais dėl prasto aprūpinimo savanoriai dezertyruodavo iš pėstininkų ir įsirašydavo į kavaleristus, nes šie buvo geriau aprūpinami. Karo tarnyboje būdavo galimybių ir pasipelnyti. Per fronto liniją vyko masinė nelegali prekyba. Mažo intensyvumo paramilitarinis pasienio karas, kuriame tarp priešų nebuvo aiškių fronto linijų, ir civiliams, ir kariams atvėrė neribotas ekonomines galimybes. Drausmė šlubavo, ir konfiskavę iš civilių nelegalias prekes kariai patys jomis prekiaudavo, o kartais parduodavo net ir kariuomenės turtą.
Pilietinę pareigą jautė ir nemažai Lietuvos pajėgose tarnavusių žydų. Eilinis Icikas Šneideris (gimęs 1890 m.) savanoriu tapo prieš savo tėvo, Didžiojo karo veterano, valią. Savo prisiminimuose Icikas rašė: „Kariuomenėn įstojau niekieno neraginamas... Tėvas man papasakojo daug baisenybių iš kareivių gyvenimo karo metu. Bet tas jo pasakojimas manęs neatgrasė.“ Prieš įstodamas jis aplankė draugą lietuvį ūkininką, kurio du sūnūs jau buvo kariuomenėje. Icikas rašė, jog ši viešnagė tik sustiprino jo ryžtą tapti „tikru kareiviu, pasiryžusiu ginti savo gimtąjį kraštą Lietuvą“.
Vokiečių savanorių atvykimas
Lietuvoje kariavusių vokiečių savanorių mobilizacija turėjo savo dinamiką. Tačiau juos irgi kamavo problemos, iškilusios ir kitoms pokario paramilitarinėms grupuotėms. Mobilizacija pirmiausia pritraukė kaizerio armijos karininkus ir puskarininkius, kurie po karo neturėjo darbo. „10-osios armijos savanorių šaukime“ buvo rašoma: „Draugai! Kas dar negalit iš karo tarnybos pereiti į pilietiškąjį gyvenimą, kas nori dar pasaulio svetimų kraštų pamatyti, kas svetimajame krašte mano savo ateitį kurti, tas turi stoti į 10 armijos savanorius.“
Lietuvos vyriausybė nuolat ragino Vokietiją nusikratyti savo nepatikimų karinių dalinių, esančių Lietuvoje. Savanoriai buvo skubiai renkami ir siunčiami į Baltijos kraštus, o vokiečių daliniai, užsikrėtę revoliucijos idėjomis, išformuojami ir siunčiami namo. 1919 m. sausio pabaigoje 10-osios armijos likučius pakeitė trys pulkai ir atskiras batalionas, kuriuose tarnavo daugiau nei 4000 savanorių, vadovaujamų generolo Walterio von Eberhardto. Daugelis užsirašė Dresdene ir Leipcige, kur 10-oji armija atidarė savo šauktinių punktus, todėl jie buvo pavadinti saksų batalionais.
Tačiau pirmasis saksų ešelonas, į Kauną atvykęs sausio pradžioje, pasirodė esąs visiškai nepatikimas ir turėjo būti išsiųstas atgal. Vokiečių kapitonas Ralphas von Heygendorffas savanorių atvykimą į Lietuvą prisiminimuose aprašė kaip tikrą iššūkį vokiečių karininkams. Daug saksų savanoriais tapo paprasčiausiai dėl to, kad neturėjo darbo. Jie nekentė karininkų, pasitikėjo tik kareivių tarybomis ir buvo smarkiai paveikti bolševikų ideologijos. Jų prastą kovinę dvasią atspindėjo nuostata, kad savanoriams nereikia jokio karinio pasirengimo. Atvykę jie turguose pardavinėdavo armijos turtą, „jau nuo ryto sėdėdavo troškiose Kauno smuklėse, lošdavo 17 ir 4 ir valkiodavosi su mergomis“. Situacija pagerėjo atvykus labiau motyvuotiems saksams ir prasidėjus kovoms, kurios atsijojo nenorinčius kautis. Drausmę padėjo sustiprinti ir sprendimas 1919 m. kovą išvaikyti Kauno soldatenratą.
Saksai ryžtą kovoti parodė sustabdydami prie Kauno artėjančius bolševikus ir išvaikydami vietines tarybas Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Jie padėjo apginti Lietuvą, 1919 m. vasarį mūšiuose prie Jiezno, Alytaus ir Kaišiadorių–Šėtos, kai karinė situacija buvo ypač sudėtinga. Jų atkaklumas įkvėpė naujai suformuotas lietuvių pajėgas, mūšiuose pradėjusias dalyvauti tik nuo vasario pradžios, bei vietos gyventojus, galų gale pamačiusius, kad bolševikus vis dėlto galima sustabdyti. Stebina tai, kad šis saksų karinis vaidmuo iki šiol menkai pripažįstamas šiuolaikiniuose lietuvių istorikų darbuose.