– Septintoje klasėje esate sakęs: aš dainuosiu su geriausiais pasaulio tenorais. Kokiame kontekste buvo toks pareiškimas įdėtas? Ar kai jus jau išmetinėjo iš mokyklos eilinį kartą ar kaip? Pamenate?
– Aš labai dažnai šokdavau aukščiau negu reikia ir kažkokie mano reiškiniai ir išsišokimai niekada nei pedagogams, nei bendraklasiams nepatikdavo. Bet daug čia supaisysi ką pasakei, bet kai viskas pildosi tai kažkaip visai neblogai.
– Laimite realybės šou. Kai kam tai būna visiškas sėkmės bilietas, nemaža dalis žmonių tiesiog ir dingsta. Ir mes esame matę galybę ir lietuviškų realybės šou, kur taip laimi, kelios minutės šlovės, viso gero. Kaip toliau viskas judėjo? Kiek proveržiui, tiem pirmiesiem rimtiem žingsniam televizija turėjo įtakos nuo 1 iki 10? Ta pergalė?
– Bet kokiu atveju į profesionalią sceną, operinę profesionalią sceną, pateikti per TV yra didelis kojos pakišimas, padnoškė. Ir, realiai, aš jokio autoriteto neturėjau prieš tuos žmones, kurie daug metų dirba scenoje, lieja prakaitą, dirba pastatymuose. Niekas nežino jų, o jie pradirbo ir 30, ir 40, ir 50 metų, ir daugiau. Aš tiesiog vienu momentu supratau, dirbdamas kelis metus televizijoje, kad jokios išliekamosios vertės nebeliko, projektų buvo begalės, laimėtų, nelaimėtų, nuo iki. Atsisuki atgal ir net nuotraukų neatsimeni, kur kas kaip kodėl įvyko. Ir tokie vienadieniai projektai. Pats bėgte prabėgai pro tuos koncertus. Tas toks pakylėjimas, galvos susukimas.
– Buvo šito?
– Visiem yra, visiem buvo ir aš ne išimtis. Aš tiesiog supratau, kad man reikia grįžti ten, nuo ko pradėjau. Ir tai buvo ta muzika, su kuria aš įsivaizdavau savo ateitį.
– Kaip vyksta operos proveržis? Kada jus pastebėjo pasaulyje? Ar galimas greitas kilimas? Ar turi praeiti mažesnis teatras, tada didesnis teatras, mažesnis vaidmuo ir tada jau didesnis vaidmuo?
– Sudėtingas mechanimas, kas liečia strategavimą paties savęs, kaip operos solisto. Kokius vaidmenis ruošti pirmiausia, ar tai lyrinės pakraipos, ar sunkius vaidmenis. Jeigu nori ilgiau dainuot, dabar dainuosi lyriškesnį repertuarą, vėliau dramatiškesnį. Kas liečia vadybinę pusę – visada yra problemų su tenorais, jų yra trūkumas, tai ačiū Viešpačiui, kad aš gimiau po tenoro žvaigžde. Žemo balso savininkams yra visada geriau, nes jie gali daugiau sau leisti, nepamiegoti, išgerti, parūkyti.
– O jūs ne?
– Ant manęs iš karto girdisi.
– O, Vitulskis vakar du alaus gėrė.
– Taip ir yra.
Daugiau "Laisvės TV" pokalbyje.
