Viens, du – ir mes jau laukimo salėje. Lagaminai lengvučiai, nors krovinys juose savotiškai brangus, nes tai savo rankomis pagaminta produkcija, kurią vežamės nuo visos Erasmus+ projekto „Žalieji paaugliai verslininkai“ lietuvių komandos, pasivadinusios „Green Stars“ („Žaliosios žvaigždės“). Jau beveik pusmetį bruzdame, nes per tą laiką teko pasinerti į mums visai nepažįstamą pasaulį, gerokai nutolusį nuo rašaluotų pirštų ar aptrintų vadovėlių: turėjome įsivaizduoti savo kuriamą „verslo įmonę“, nuspręsti, kokiomis tvariomis ir ekologiškomis prekėmis patrauksime savo būsimų „klientų“ dėmesį, o paskui dar ir pagaminti pirmuosius produkcijos pavyzdžius. Taip mūsų lagaminuose jaukiai įsitaiso iš senų džinsų ir nebereikalingų audinio skiaučių išradingai pasiūti krepšiai, iš senų megztukų nunertos puodkėlės, adatinės, jau kadaise pamirštuose mašinyčių modeliukuose įsitaisę USB atmintukai ir net iš panaudoto plastiko gimę žaismingi ženkliukai, vaizduojantys bites, kurių išnykimo problema ir mums nesvetima.
Nuostabūs snieguoti kalnai Europos vidury, plytintys milžiniški ežerai – viskas praskrieja tarsi sapne. Kelionė neprailgsta, ir netrukus skruostus jau glosto šiltas Ispanijos vėjelis. Neįtikėtina! Vos prieš keletą valandų stingo pėdos, o dabar bene dvidešimčia laipsnių šilčiau, o kur dar veidus kaitinantis pirmojo susitikimo jaudulys!
Šiek tiek nedrąsu, bet mus pasitinka labai draugiškos šeimos – tėčiai, mamos, broliai, sesės, – netgi šuo! Kaip Grigo bitės pakrinka Marijampolės marijonų gimnazistai po Madrido Santa Euchenijos rajoną, kur svetingai ir maloniai juos savaitėlei „įsivaikina“ mūsų partneriai ispanai. Jau tą patį vakarą į lydinčių mokytojų telefonus „įkrenta“ pirmosios bendros nuotraukos, iš kurių spinduliuoja laimingos šypsenos, ir tada mes žinome: viskas gerai, draugystės sėkla sudygo.
Kiekvienos vėlesnės dienos kiekviena akimirka savotiškai nepakartojama ir nuostabi: ne kasdien sužinai tokią daugybę įdomių ir truputį asmeniškų dalykų apie Ispaniją, Italiją ar Vokietiją iš pirmų lūpų, suvoki, kad ne tiek jau ir mažai iš kone šimto su tavimi toje pačioje salėje šurmuliuojančių bendraamžių turi tokius pačius kaip ir tu pomėgius, tiek pat įkyrius kaip ir tavieji brolius ar seseris, klausosi tos pačios pašėlusios muzikos, netgi daro panašias anglų kalbos klaidas kaip ir tu...
Vardai, vėl nauji vardai, bet pamažu jie jau asocijuojasi su savo šeimininkų šypsenomis ir smalsiomis akimis, o nerimo ir svetimumo ledokšniai sparčiai tirpsta. Atsiskleidžia beveik kiekvieno talentas, kartais net tau pačiam netikėtai, nes tu gali piešti, kurdamas projekto logotipą, ruošdamas prekybos dienai prekystalio užtiesalą ar tapydamas ant būsimos suknelės, kuri gimsta iš to, kas jau panaudota ir išmesta kaip nebereikalinga, detalių. Gali pademonstruoti informacinių technologijų įgūdžius, rengdamas pristatymus, o gali ir pasipuikuoti savo puikia anglų kalbos tartimi ir viešo kalbėjimo įgūdžiais, tuos pristatymus įgarsindamas. Gali pasidžiaugti, kad neprastai orientuojiesi žemėlapiuose, bandydamas surasti įsimintiniausias senamiesčio vieteles ar nepakartojamus paveikslus, tarp jų ir žymiąją „Gerniką“, pasaulinio garso muziejuje, kuriame tiesiog oda šiurpsta nuo vis dar neabejotinai ten tvyrančios garsiųjų Pikaso, Dali, Solanos, Ortizo ir kitų menininkų dvasios. Galbūt tu atrandi savo kaip prekybininko talentą, kai šūkaudamas vos vakar išmoktas pirkėjams pritraukti ispanų vartojamas frazes, tu ir iš tikrųjų jų prikvieti daugiau nei kiti. O jei ne tai, tuomet tau greičiausiai labai gerai sekasi mokykloje imituotame pabėgimo kambaryje, tavo puikus apetitas dorojant ispaniškus omletus ar spurgas churros („čiuros“). Galiausiai, tu labai linksmai šoki arba tiesiog visus prajuokini, jei kokią akimirką aplanko nuovargis ar namų ilgesys.
Ir tada tu supranti – tu ne provincija. Tu esi Europos, pasaulio dalis. Ir todėl tau ne tas pats, ar mes kurdami naikiname, ar tausojame gamtą. Atlikęs visas suplanuotas projekto veiklas, tu junti pasitenkinimą, kad nors maža dalele prisidėjai ir toliau prisidėsi prie sveikesnės, protingesnės ir ilgiau trunkančios mūsų visų ateities kūrimo.
Nebijosi pasidalinti savo mintimis ir jausmais su panašiai mąstančiais bendraamžiais iš kitų šalių, nes net ir dabar tu gali susikalbėti užsienio kalba, vienijančia tautas, tu labiau savimi pasitiki. Ir tu verki... Verki, net parausta nosies galiukas. Ne todėl, kad reikės grįžti iš žydinčių gėlių šalies į šlapiose pusnyse skendinčią Lietuvą, o todėl, kad tu, dar neišsiskyręs su savo naujaisiais „sese“ ar „broliu“, jų jau ilgiesi, ir nežinai, kaip reikės ištverti tuos ilgus it visa amžinybė tris su trupučiu mėnesius, po kurių jūs ir vėl susitiksit, šįkart jau Lietuvoje. Ir jau dabar lauki naujų ašarų...