Deja, realybė yra kiek kitokia: nėra čia ir tos amžinos vasaros, ir kurortai ne tokie jaukūs, kaip atrodo nuotraukose, ir pati šalis – tai 95 proc. nykios dykumos ir 5 proc. oazių, kurios ne visada žalios ir patrauklios. Šiose oazėse – ir be galo turtinga šalies istorija, ir kalnai šiukšlių, ir milijonai gyventojų. Kraštas apgyvendintas labai netolygiai – būna, kad Kairo gatvėje prastovi valandą triukšmingoje aplamdytų automobilių spūstyje, o pavažiavęs vos 30 km už miesto, išjungi variklį, išlipi dykumoje ir suvoki – čia tik vėjas. Ir tu.
Neramus gyvenimas keliems metams nubloškė į Egipto sostinę Kairą. Šiame dulkiname megapolyje kartais norisi geležiniu vilku kaukti, ypač savaitgaliais: viešųjų erdvių, skirtų poilsiui, labai nedaug, o jose – nuolatinė jūra žmonių. Juk nevaikščiosi ratais apie piramides n-tąjį kartą. Šarmą ir Hurgadą jau seniai „patikrinome“, ir ne po vieną kartą. Todėl pagalvojome, kad nuolat gyvenant Egipte neaplankyti žymiausių jo istorinių vietovių būtų neatleistina: turėdami savaitę naujametinių atostogų, nusprendėme išstudijuoti panilius Vidurio ir Aukštutiniame Egipte – dabartinius Luksorą ir Asuaną. Tuo pačiu įrodyti sau, kad Egiptas – tai ne tik Hurgados „rezervatas“, piramidės ir Kairo dulkės.
Per septynias sausio dienas maršrutu Kairas-Luksoras-Asuanas-Kairas nuriedėjome 2157 km. Nenusisukome sprando važiuodami per dykumas, nesušalome nešildomuose Egipto viešbučiuose ir sočiai panardėme po tūkstantmetę istoriją: aplankėme ir kitaip išlandžiojome 16 muziejų ir archeologinių vietovių.
Nė viename kitame Egipto mieste nepamatysi tiek senovinių šventyklų ir kapų, kiek jų yra Luksore – senovės Tebuose. Šis miestas buvo itin svarbus Vidurinės ir Naujosios Karalysčių laikais. Tuo metu Nilo pakrantėse buvo išstatyti gigantiški pastatai – didingos šventyklos ir faraonų bei kilmingųjų kapų ansambliai. Norėdamas kaip reikiant įsigilinti į Tebų istoriją, gali juose lengvai ir savaitei „užklimpti“.
Pamatę mus lipančius ne iš autobuso, o iš paprasto automobilio, vietiniai kartais atrodydavo lyg kuolu trenkti – iš kur jūs atsiradote? Iš pradžių tai atrodė juokinga ir mums patiems, tačiau kai to paties paklausė kelioliktą kartą, nesusilaikiau ir mestelėjau – nukritom iš dangaus. Egiptiečių supratimu, turistas čia būtinai turi vadalotis su gauja kitų likimo brolių, keliauti autobusu ir būti vedžiojamas miklių ekskursijų vadovų. Ir nebūtinai ten, kur nori pats, o ten, „kur reikia“ ir „kur galima“. Mes gi netilpome į luksoriečių įsivaizdavimo rėmus.
Schematiškai miestą galime padalinti į rytinį ir vakarinį Nilo krantus. Rytiniame – senovės Tebai, vakariniame – nekropolis. Pastarąjį dar galima skirstyti į Karalių ir Karalienių slėnius bei Nilo terasas. Karalių slėnyje sulaidoti faraonai su vaikais, Karalienių slėnyje – jų žmonos, o terasose išstatyta daugybė pomirtinių šventyklų. Tarp Karalienių slėnio ir Karalių slėnio įsiterpę kilmingųjų kapai ir pomirtinė nebaigta statyti Hačepsutos šventykla. Atsidūręs čia gali įsivaizduoti, jog tiesiog nužengei į senovės istorijos vadovėlį – tik spėk žvalgytis ir aikčioti. Asmeniškai man pačiam čia išsipildė vaikystės svajonė – pabuvojome Tutanchamuno kapavietėje ir apsilankėme Hačepsutos šventykloje.
Dažnas turistas, grįžęs iš Tebų, vėliau aiškina, kad visiškai neverta buvo lankyti Karalių slėnyje esančio Tutanchamuno kapo. Esą bilietas brangus (12 Eur), o viduje beveik nieko nėra: tik faraono mumija, sarkofagas be papuošalų ir pora freskų. Iš tikrųjų tai žiaurus melas. Nors papuošalai bei brangenybės, 1922 m. rasti kape, yra išgabenti į muziejų Kaire, tačiau 3300 metų senumo puikiai išsilaikiusios polichrominės freskos, sarkofagas ir pati mumija leidžia suvokti, kaip atrodo neišplėšta ir bukagalvių vandalų nenusiaubta faraono kapavietė. Beje, visiems aiškinantiems, kad kapas nevertas lankymo, reiktų žinoti, kad Tutanchamunas nebuvo Ramzio II kalibro faraonas, mirė būdamas 19 metų, todėl tikėtis kažkokio ohoho nedera.
Kapaviečių, kurias galima aplankyti Karalių slėnyje, daugybė. Be Tutanchamuno dėmesio verti yra gerai išsilaikęs Ramzių V ir VI jungtinis kapas, taip pat Sečio I kapas. Tiesą pasakius, po valandos landžiojimo po urvus, ima suktis galva – pradedi painioti karališkus vardus, o vaizdai ima kartotis.
Sausio mėnesį Karalių slėnyje buvo juokinga matyti flipflopais apsiavusių ir šortus dėvinčių turistų būrį. Bet kas jiems šeštoje klasėje kliudė mokytis geografiją? Juk jei būtų įdėmiai klausęsi mokytojo tada, žinotų, kad žiemą Egipte (ta prasme šiltuosiuose kraštuose!) būna vidutinė +14 laipsnių temperatūra. Nereiktų dabar gleivėtomis nosimis šniurkščioti...
Palei Karalių slėnį išsidėsčiusi visa virtinė alebastro krautuvėlių, kai kurios iš jų – palei dirbtuves, gaminančias vazeles ir figūrėles iš šio Egipte garbinamo akmens. Asmeniškai man tie akmeniniai niekučiai niekuo neypatingi, bet dauguma žmonių jais žavisi.
Netgi prasto popieriaus senovės istorijos vadovėlyje buvusi nespalvota Hačepsutos šventyklos nuotrauka man vaikystėje atrodė kietai. Patikėkite, realybėje ji atrodo dar kiečiau. Stovėdamas šventyklos terasose ir žvelgdamas į slėnį, gali pajusti Egipto didybę...
Už kelių kilometrų esančiame Karalienių slėnyje aplankėme Ramzio II žmonos Nefertarės kapavietę. Ją 1904-1906 m. atrado ir ištyrinėjo italų (ne egiptiečių) archeologinė ekspedicija. Tačiau, matyt, Egipto Senienų ministerija šią gerai išsilaikiusią ir turtingais sienų piešiniais pagarsėjusią faraono sutuoktinės palaidojimo vietą laiko nacionaliniu paveldu: fotografuoti viduje negalima, kaip ir Tutanchamuno kape. Reginys tikrai neeilinis, bet bilietas – 60 eurų žmogui – vienareikšmiškai pervertintas. Negana to, buvimo laikas kape apribotas – ne ilgiau nei 10 minučių. Pažvelgiau internete – pirmenybinis bilietas kelių valandų ekskursijai į Luvrą (sutikite, jis nelygintinas su išpaišytu urveliu kalno šlaite) su pietumis restorane – 49 eurai...
Sėdame į keltą, keliantį į rytinį krantą. Mus stebi daugybė smalsių vietinių vaikų, plaukiančių tuo pačiu sunkiai pūškuojančiu keltu. Dešiniajame Nilo krante esančių senovės paminklų tarpe išsiskiria Karnako šventyklų ansamblis – pats didžiausias senovės Egipto šventyklų kompleksas, kurio didžioji dalis pastatyta Naujosios karalystės laikais – 16-11 amžiuose prieš Kristų. Dydį iliustruoja faktas, kad klaidžiodamas po jį dažnas turistas nesunkiai iš savo gyvenimo išbraukia tris valandas. Kompleksas iš esmės dedikuotas triadai – saulės dievui Amonui Ra, žmonai Mutai ir jų sūnui Chonsui. Šiame ansamblyje yra ir didžiausias Naujosios karalystės laikų pastatas – Ramzio II pastatyta Hipostilė. Tai milžiniška salė, kurios lubas remia 134 kolonos. Karnakas neturėjo vieningo išbaigto plano, šventyklos buvo nuolat „papildomos“. Komplekse išlikę kai kurie obeliskai – kitus išsivežė užkariautojai arba egiptiečiai patys juos maloniai pardavė užsieniečiams. Šiandien obeliskų iš Egipto galima rasti Italijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Lenkijoje...
Ant Nilo kranto esanti Luksoro šventykla nebe tokia impozantiška, kaip Karnako kompleksas. Nors šventyklos pagrindas buvo pastatytas apie 14 amžių prieš Kristų, kai Egiptą valdė Amenchotepas III, Tutanchamunas ir Horemhebas, tačiau iš esmės tai Ramzio II, vieno iškiliausio Naujosios karalystės faraonų, kūrinys: tai jis kapitaliai atnaujino šventyklą.
Luksoro muziejus sužavi tuo, kad jame galima rasti laiko, žmogaus ir gamtos nenuniokotų senovės Egipto artefaktų. Kvapą užima bestovint prieš idealiai išsilaikiusias tūkstantmetes skulptūras, spalvingas įkapines figūrėles ar sieninius piešinius, dažytus prieš kelis tūkstančius metų. Besilankant įvairiausiuose griuvėsiuose žvilgsnis pavargsta nuo nudaužytų nosių, nulaužtų kojų-rankų ir išgremžtų akių. Muziejuje gi gali pajusti: va taip va atrodė viskas faraonų laikais...
Prieš išvykdami iš Tebų, dar žvilgtelėjome į Tutanchamuno kapo atradėjo namus. 1908 metais Carnarvono erlas Georgas Herbertas, kelis metus kasinėjęs Tebuose ir tesuradęs tik mažytį karstuką su katės mumija, sutiko darbo netekusį kruopštų archeologo padėjėją Howardą Carterį, gyvenusį ne pačius geriausius savo laikus. Lordui Carnarvonui patiko atkaklusis Carteris ir jis pasamdė pastarąjį naujai kasinėjimo ekspedicijai.
Lordas Carnarvonas Carteriui Tebų pakraštyje pastatė modernų namą. 1910 m. statytame name buvo elektra, telegrafas, moderni fotolaboratorija, kiti patogumai. Kasinėjimams buvo samdoma apie 600 vietinių arabų darbininkų. Po dviejų kasinėjimų metų, išlaidų sąskaita buvo tokia milžiniška, kad Carnarvonas bijojo kam nors ir prisipažinti, kokią sumą jis jau išleido. Tačiau dar po dešimt metų atkaklieji britai atrado Tutanchamuno kapą ir pelnė pasaulinę šlovę.
Paskutinis must do Tebuose – kelios nuotraukos su Memnono kolosais. Vardą jiems davė senovės graikai. Šioje vietoje stovėjo didinga pomirtinė šventykla, tačiau ją sunaikino žemės drebėjimas. Kolosų skulptūros buvo irgi pažeistos, o viena iš jų rytais ėmė skleisti keistus garsus – tarsi kas tyliai švilptų. Graikai įtarė, kad tai darydavo pasislėpę vietiniai žmonės. Skulptūras paremontavus, garsai dingo. Šiandien manoma, kad garsą galėjo skleisti kondensatas, kuris garuodavo tekant saulei ir verždavosi pro mažučius skulptūros įtrūkimus.
Luksoro apylinkėse „susipažinome“ su cukrašvendrėmis. Egipte jos nuimamos vieną kartą per metus, būtent sausio mėnesį. Galima būtų gauti ir du derlius per metus, bet augalų cukringumas tada būna mažesnis. Derliaus nuėmimo metu visi keliai aplink miestą pasidengia sutraiškytų cukrašvendrių mase, o praeiviai ir netgi policininkai, nuobodžiaujantys patikros postuose, graužia jas. Jums paprašius, vietinis sulčių vendorius į sudėtingą velnio mašiną sukiša 4-5 cukrašvendrių stiebus, jūs jam atkišate 2 svarus (apie 10 euro centų) ir – prašom prie stalo, t.y. prie stiklinės.
Gavę žole kvepiančią gliukozės porciją, iškeliaujame į Asuaną. Apie šį nuostabų miestą – kitoje pasakojimo dalyje.
