aA
Jau pusantro dešimtmečio beveik nekinta Lietuvos užsienio politikos gairės.
Kęstutis Girnius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Prezidentė Dalia Grybauskaitė iš esmės vykdo savo pirmtako Valdo Adamkaus politiką, nors pirmą kartą kandidatuodama į prezidentus ją griežtai kritikavo.

Tada ji tvirtino, kad Europos Sąjungoje (ES) Lietuva pavirto „vieno klausimo“ šalimi, kuri pastoviai priekaištauja Rusijai ir rūpinasi tik Rytais. Lietuva elgiasi kaip „savimi nepasitikinti valstybė“, kuri vykdo vienašališką politiką, draugaudama su vienais, nepaisydama kitų.

Pirmaisiais D. Grybauskaitės kadencijos metais būta šiek tiek pokyčių. Prezidentė susitiko su Vladimiru Putinu, atmetė prezidento Obamos kvietimą į Prahos pasitarimą, toliaregiškai nujautė, kad numatoma NATO intervencija Libijoje nederės su Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos rezoliucijos žodžiais bei dvasia. Ji nusigręžė nuo V. Adamkaus globojamo Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio. Savarankiškos politikos etapas greitai baigėsi. D. Grybauskaitė tapo bene griežčiausia V. Putino kritike, kartu su užsienio reikalų ministru L. Linkevičiumi nepraleidžia nė vienos progos smerkti Kremlių. Švelnų atsiribojimą nuo JAV pakeitė besąlygiškas Vašingtono politikos palaikymas.

Užsienio politikos gairės nėra vien iš piršto laužtos. „Realpolitikos“ principai lemia ypatingą dėmesį Rusijai ir Vašingtonui.

Rusija yra vienintelė šalis, kuri kelia potencialų pavojų Lietuvos suverenumui, galimai galėtų vykdyti prieš ją agresiją, ypač jei agresija nėra sutapatinama vien su karine invazija.

Būtina stengtis neutralizuoti jos keliamą pavojų. JAV labiausiai užtikrina Lietuvos saugumą, jos parama yra gyvybiškai svarbi. Lietuvos padėtis nesiskiria nuo Estijos, Latvijos ir Lenkijos. Jos įžiūri tas pačias grėsmes, ten pat siekia palaikymo ir paramos.

Lietuvos politika išsiskiria savo retorikos kovingumu ir nekintamumu. Lietuva smerkė Rusiją, kai daugelis NATO šalių teigiamiau vertino Kremlių. 2008 m. pradžioje V. Adamkui teigus, jog Rusija gal pasiryžusi pradėti naująjį šaltąjį karą, tuometinė JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice sakė, kad tokios kalbos yra „hiperbolizuota nesąmonė“.

Be to, Lietuvos antirusiška retorika yra nuoseklesnė, ji buvo nutraukta tik trumpam laikui, kai 2009–2010 m. Vakarų ir Rusijos santykiai buvo „perkraunami“. Net Lenkija gerokai ilgiau sušvelnino žodžių karą.

Lietuvoje vyrauja polinkis manyti, kad mes geriau pažįstame Rusiją ir jos keliamas grėsmes, esame įžvalgesni, numatėme Rusijos agresiją, ko negebėjo daryti Vakarai. Toks galvojimas glosto mūsų savimeilę. Prognozė buvo grindžiama ne detalia analize, bet monolitiniu Rusijos kaip amžino agresoriaus supratimu. Tikrų Rusijos specialistų neturime ir neturėsime, kol doktorantai nevyks į Rusiją mokytis.

Lietuvoje vyrauja polinkis manyti, kad mes geriau pažįstame Rusiją ir jos keliamas grėsmes, esame įžvalgesni, numatėme Rusijos agresiją, ko negebėjo daryti Vakarai. Toks galvojimas glosto mūsų savimeilę.
Kęstutis Girnius

Istorijos bėgyje dažnai Maskva buvo agresorė daugelis rusų didžiuojasi valstybės galia. Putinas yra sakęs, kad Rusija turbūt niekada taps JAV ar Didžiosios Britanijos kopija. „Mūsų šalyje valstybė, jos institucijos ir struktūros visada vaidino ypač svarbų vaidmenį šalies gyvenime.

Rusijos žmonėms stipri valstybė yra ne kažkas, ne anomalija, su kuria reikia kovoti, bet priešingai – tvarkos garantas, visų pokyčių iniciatorius ir pagrindinė pokyčių versmė.“ Esama tiesos Putino žodžiuose, bet ir savo veiksmų teisinimo. Kurdamas jėgos vertikalę, jis tęsia Rusijos tradicijas. Bet Putinas nėra pranašas, o kas buvo lig šiol, nebūtinai bus ateityje. Neseniai Vokietija buvo itin militaristinė valstybė, dabar ji pacifistinė. Ir Rusija gali keistis.

Monolitiniai aiškinimai mažai ko verti, net jei juose būtų grūdelio tiesos, nes tą grūdelį su kaupu užgožia kiti elementai. 1946 m. savo „ilgoje telegramoje“, kurioje jis išdėstė SSRS sulaikymo strategiją, JAV diplomatas George`as Kennanas rašė, kad būtų gerokai mažiau isterinio antisovietizmo, jeigu amerikiečiai būtų geriau susipažinę su Rusijos tikrove.

G. Kennano pastabos galioja nūdienei Lietuvai, kurioje vyrauja vienašališkas pasakojimas be rimtų pastangų atsižvelgti į kitokius Rusijos politikos aiškinimus. JAV irgi įsitvirtinusios itin neigiamos nuostatos Rusijos atžvilgiu, bet, skirtingai nuo Lietuvos, tebegyvuoja nuomonių įvairovė, ne visi ekspertai laiko Rusiją nuosekliu agresoriumi.

Įvairūs faktoriai nulėmė Maskvos politiką, ne tik imperialistinis mąstymas ir nepagarba žmogaus teisėms ir demokratijai. Viena svarbiausių – tai JAV atsisakymas laikyti ją rimta partnere, polinkis primesti savo nuostatas. Provakarietiškas užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas priekaištavo amerikiečiams, kad „nemalonu klausytis, kai pranešate, ką darysite, nepaisydami, ar tai mums priimtina ar ne.

Peržengiama riba, kai aiškinate, kad mums naudinga vykdyti jūsų nurodymus“. Nepasitikėjimą Vakarais smarkiai sustiprino NATO plėtra ir neįgyvendinti pažadai. 1990 m. JAV užsienio reikalų ministras Jamesas Bakeris tvirtino, kad jei Sovietų Sąjunga sutiks su suvienytos Vokietijos naryste NATO, tai NATO jurisdikcija nė colio nepasistūmės į Rytus.

Dar platesnes garantijas suteikė Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dytrichas Genscheris. Reikia pabrėžti, jog buvo kalbama apie Rytų Vokietiją, o ne Rytų Europą apskritai, ir pažadai buvo suteikiami Gorbačiovui, ne Jelcinui.

1993 m. JAV užsienio reikalų ministras W. Christopheris aiškino Jelcinui, kad programa „Partnerystė taikos labui“ buvo alternatyva NATO plėtrai, o ne pirmasis jos žingsnis, kad programa skirta Rusijai kartu su visomis Europos šalimis, kad visoms bus siūloma partnerystė, o ne narystė, nors buvo ir neaiški užuomina, kad JAV žiūrės į narystės klausimą kaip iš esmės ilgalaikę perspektyvą.

JAV irgi įsitvirtinusios itin neigiamos nuostatos Rusijos atžvilgiu, bet, skirtingai nuo Lietuvos, tebegyvuoja nuomonių įvairovė, ne visi ekspertai laiko Rusiją nuosekliu agresoriumi.
Kęstutis Girnius

Po metų Clintonas Jelcinui dar aiškino, kad nėra planų artimiausiu metu priimti naujus narius. Vašingtone įsibėgėjus plėtros planams, Jelcinas neslėpė, jog jautėsi apgautas. 1994 m. gruodį Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos aukščiausio lygio susitikime Jelcinas viešai klausė Clintono, kodėl jis sėja nepasitikėjimą, įspėjo, jog Europai gresia įgrimzti į šaltąją taiką.

NATO teisingai elgėsi, suteikdama narystę Varšuvos sutarties ir Baltijos šalims. Tuo santarvė nuramino šių šalių nuogąstavimus, tenkino nedviprasmišką gyventojų norą, užtikrino jų saugumą.

Tačiau planai plėstis į šalis, kurios gyventojai abejingai žiūrėjo į NATO, ir kurių priėmimas būtų tolygus Rusijos apsupimui, buvo žingsnis per toli.

Kremlius dar manė, kad galima pašalinti nesutarimus net po to, kai NATO išnaudojo Rusijos bejėgiškumą ir puolė jos tradicinę sąjungininkę Serbiją be JT leidimo. Po Rugsėjo 11 d. antpuolio Putinas bene pirmasis išreiškė savo solidarumą, teikė žvalgybinės informacijos ir logistinės paramos JAV, įtikino klientus Vidurio Azijoje leisti JAV vartoti jų karines bazes.

Kai JAV „atsidėkojo“, pasitraukdama iš antibalistinių raketų sutarties, kurią Rusija laikė strateginio stabilumo kertiniu akmeniu, Maskva toliau bendravo su Vašingtonu. Putinas tai nedarė vien iš meilės JAV, bet ir dėl strateginių apskaičiavimų.

Šių įvykių visuma, o ne įgimtas agresyvumas lėmė Kremlius politiką. Putinas neturėjo nuoseklių, išankstinių planų pulti Gruziją ir okupuoti Krymą, bet išnaudojo idiotišką Saakašvilio nutarimą pulti Cchinvalį ir atplėšė Pietų Osetiją ir Abkhaziją. Krymą okupavo, iš dalies siekdamas atsverti V. Janukovičiaus nuvertimą ir Ukrainos „praradimą“ Vakarams.

Pažymėtina, kad 2013 m. oficialioje užsienio politikos koncepcijoje, Rusija save dar laikė neatskiriama Europos civilizacijos dalimi, davė suprasti, kad skiriama pirmenybė santykiams su Euroatlanto šalimis.

Atnaujinus dokumentą 2016 m. šių užuominų nebebuvo. Įvyko lūžis, tad reikia klausti, ką tai reiškia, ir kodėl. Ar Maskva save įsivaizduoja unikalia Eurazijos civilizacija su skirtingomis vertybėmis, kuri gali sugyventi su Vakarais, ar laiko Vakarus priešu, kuriam reikia pakišti koją?

Tik įveikus nežinojimą bus galima tiksliau nustatyti Maskvos veiksmų priežastis bei įvertinti ankstesnę Lietuvos politiką.

Gal sustiprės įsitikinimas, kad ji buvo teisinga, tad lieka nekeistina. Gal bus prieita išvados, jog Rusijos politiką lemia ne tiek perdėtas savo pajėgumų vertinimas ir įgimtas agresyvumas, kiek baimė ir nepasitikėjimas savo galiomis. Tuo atveju reikėtų kuklių pokyčių.

Grybauskaitė ir Linkevičius nekeis savo nuostatų, bet viliuosi, kad naujas prezidentas su savo komanda rimtai svarstys, ar dabartinė politika yra optimali, ar nėra naudingesnių alternatyvų. Kas tiko praeityje, gal nebetinka dabar.

Nėra abejonės, kad Lietuva saugesnė, labiau pajėgi savo jėgomis ilgiau atlaikyti galima Rusijos puolimą. NATO karių brigada dislokuota Lietuvoje, įgyta naujų ginklų, kuriama „karinė Šengeno zona“, didinami logistiniai resursai, siekiama labiau užtikrinti Suvalkų koridoriaus saugumą, svarstoma įvesti mažo nuotolio oro erdvės gynybos sistemas.

Tokius darbus reikia tęsti.

Grybauskaitė ir Linkevičius nekeis savo nuostatų, bet viliuosi, kad naujas prezidentas su savo komanda rimtai svarstys, ar dabartinė politika yra optimali, ar nėra naudingesnių alternatyvų. Kas tiko praeityje, gal nebetinka dabar.
Kęstutis Girnius

Jei neketinama keisti kurso, būtina klausti, ką Lietuva tikisi laimėti savo laikysena, kuri vienu požiūriu gal net kontraproduktyvi.

Tie, kurie yra įsitikinę, jog Rusija kelia rimtų, ne tik teorinių grėsmių Lietuvai, kad ji prieš Lietuvą gali nukreipti hibridinio karo priemones, net sutrikdyti energijos tiekimą, kol Baltijos šalys nėra visiškai atsijungusios nuo Rusijos tinklų, turėtų pasvarstyti, ar kovinga laikysena nedidina priešiškumo, ar verta ją erzinti nesiliaujančia kritika, ar protinga tapti pirmuoju ar antruoju Rusijos priešų sąraše?

Jei manai, kad Lietuva atspari Rusijos propagandai, kad Maskva supranta net mažiausio karinio incidento eskalavimo pavojų, ir siekia išlaikyti patikimos energijos ir gamtos resursų tiekėjos įvaizdį, turėtum galvoti, kad kovinga retorika neturės reikšmingesnių pasekmių. Šiuo atžvilgiu oficiali Lietuvos laikysena paradoksali.

Nors Rusija laikoma itin pavojingu priešu, elgiamasi lyg užtikrintai nebus piktos Maskvos reakcijos.

Suprasčiau ryžtą savo kovinga laikysena užsitraukti Rusijos nemalonę, jei kitos ES bei NATO šalys naiviai tikėtų, jog Rusija yra taiki geradarė. Bet tokių naivuolių nėra. Vakaruose seniai skamba įspėjamieji varpai.

Dabartinėmis aplinkybėmis kovinga laikysena yra perteklinė. Bet nebūkime naivūs. Švelnindami savo laikyseną, Rusijos nepaveiksime, ji netaps drauge, bet toliau laikys Lietuvą savo priešu.

Užuot klausus, ką išpešime iš Rusijos santūresne laikysena, reikėtų užduoti kitą klausimą – ką mes laimime savo griežtumu? Ar stipriname Lietuvos saugumą, ar skatiname piliečių budrumą, padidiname jų atsparumą rusų propagandai?

Nežinau atsakymo į šiuos klausimus. Antra vertus, pabrėždami tykančius pavojus, gal skatiname emigraciją. Retas žmogus nutars emigruoti vien dėl baimės, kad Rusija destabilizuos Lietuvą, bet šitokie nuogąstavimai gali prisidėti prie tokio sprendimo.

Nuolatinis kalbėjimas apie Rusijos grėsmes prisideda prie apgulties mentaliteto įsitvirtinimo, skatina nepasitikėjimą tautinėms mažumoms, gal net neigiamai paveikia demokratijos kokybę. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) siūlymas išplėsti draudžiamos informacijos sąvoką ir apimtį buvo taip neatsargiai suredaguotas, kad sukėlė rimtą pavojų, jog būtų galima juo piktnaudžiauti, apribojant žodžio ir spaudos laisvę.

Kritiška reakcija rodo, kad žmonės geba įvertinti ir priešintis galimiems demokratijos apribojimams. Vis dėlto kelia nerimą, kad LRTK iš vis galėjo pasiūlyti tokį nesąmonių kratinį.

Susidaro įspūdis, kad dėl perdėto dėmėsio Rusijai užmirštamos, menkinamos ar nuvertinamos kitos užsienio politikos užduotys, net tos, kurios stiprintų šalies saugumą.

Rusijos fobija gali neigiamai paveikti kitus užsienio politikos aspektus. Susidaro įspūdis, kad dėl perdėto dėmesio Rusijai užmirštamos, menkinamos ar nuvertinamos kitos užsienio politikos užduotys, net tos, kurios stiprintų šalies saugumą.

Iki pernai metų pavasario santykiai su Lenkija buvo įtempti, bendradarbiavimas aukščiausiose lygiuose buvo minimalus, nors Lenkija yra kaimynas, kuris svarbiausias mūsų saugumui, pro kurio teritoriją atvyktų NATO pagalba. Gana atsainiai žiūrima į santykius su Estija ir Latvija. Aukščiausio lygio trišaliai susitikimai reti. Nors ir netyčinis, prezidentės negebėjimas nuvykti į Latviją dalyvauti jos nepriklausomybės šimtmečio šventei buvo akibrokštas, ypač kai Latvijos valdžia taip stengėsi pabrėžti lietuvių-latvių giminystę.

Dėl įsitikinimo, jog Baltarusija yra visiškai pavaldi Maskvai ir šoka pagal Maskvos dūdą, ne vienas analitikas aiškina, jog nėra prasmės praplėsti ryšių su Minsku, kad Lukašenka siektų išnaudoti pastangas gerinti ryšius.

Sunku nustatyti galutinius Lukašenkos planus, ar jis išvis turi nuoseklią santykių su kaimynais koncepciją. Bet reikia jį palaikyti, bent kol yra pagrindo manyti, kad jis nori apsaugoti savo šalies veikimo laisvę, kad jis priešinasi Maskvos spaudimui dar glaudžiau bendradarbiauti, ar net vėl mėginti sukurti bendrą valstybę.

Užuot prileidus, jog Lukašenka yra Putino bernas, reikia skatinti Minską laikytis labiau nepriklausomos politikos, ir tikėtis, jog mūsų diplomatai nėra tokie žiopliai, kad nesusigaudytų padėtyje ir leistų Minskui taip lengvai apgauti Lietuvą.

Būtų apmaudu, jei dėl perdėto įtarumo, nepadėtume Baltarusijai labiau atsiriboti nuo Maskvos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.