Ir ką dabar moteriai daryti - mažinti intymumą ir meluoti, kad tiesiog šiandien jos tokia nuotaika? Ar sakyti, kad ji pasidariusi tokią veido kaukę? Panašu, jog visa tai ji turi sugalvoti, kad nekeltų mylimajam pavydo priepuolių. Nes nereikia būti naiviu ir manyti, kad vyro meilė ištirpins savyje ir pavyduliavimą, ir nuoskaudą, ir kad tikrai mylintis vyras atleis moteriai bet ką, kad tik jai būtų gerai. Nes atseit meilė yra burtininkė.
Meilė, kaip ji atrodo ištraukta iš gyvenimo konteksto, dažniausiai ir yra burtininkė. Ji priešinga teisingumui, ji nevertina, o atleidžia, ji priima ir taip toliau, ir panašiai - skaitykite Šv. Pauliaus laišką korintiečiams. Tačiau sugrąžinta į žemę, meilė iš karto apsigyvena realiuose kūnuose ir realiose smegenyse. Kurias, deja, veikia ne tik Šv. Paulius, bet ir aistros, hormonai, žalingi įpročiai bei prietarai.
Kitų vyrų dėmesys moteriai dažniausiai užgauna vyro savimeilę. Todėl, kad reali meilė visuomet kažkiek savininkė. “Trečias nereikalingas” visuomet sukelia įtampą tarp žmonių - ar jis būtų realus, ar tik kalboje paminėtas. Vyrai, pavyzdžiui, neretai turi tokį prietarą - jei moteris yra viliojanti, patraukli, ir jam pačiam kažkada lengvai atsidavė - vadinasi, nesunkiai atsiduos ir kitam. Juk ir moteriai jos mylimojo užuomina “štai graži moteris praėjo” nemaloniai užgauna. Tad ir vyrui, kai moteris palygina jį tiesiogiai ar netiesiogiai su kitu, dažniausiai kyla nemaloni įtampa. Kyla fantazijos ir įtarimai.
Moteris neigia - neišsigalvok, aš nelyginu, aš tik noriu patikti - o pasitiki ja vyras vis mažiau. Ir tai dar švelniu atveju. Sunkesniu atveju - jei vyras turi erekcijos problemų ir dar, be to, yra alkoholikas - ir preteksto nereikia, kad kiltų nesuvaldomas įnirtingas pavyduliavimas. Su kratomis, tardymais, sekimu, įkalčių ieškojimu ar net įvairaus sunkumo kūno sužalojimais. Štai jums ir meilė burtininkė.
Dėl to mes negalime kategoriškai balsuoti už absoliutų atvirumą. Kitaip nereikalingi būtų nei kunigai, nei psichoterapeutai, nei geriausios draugės. O kaip tuomet su intymumu?
Reikalas tas, kad intymumas negali būti ištrauktas iš konteksto. Šis kontekstas - kiek moteris ir vyras pasitiki savimi ir savo partneriu. O šis žodis - “partneris”- ne duotybė. Ne kiekvienas vyras ir žmona yra partneriai, iki to jiems dar reikia nueiti. Jei moteris savimi nepasitiki, o vyras yra narcistiškas savimyla su trapiu emociniu balansu, tai tarp jų nėra partnerystės. Jie žaidžia “mažą priklausomą mergaitę ir tėvelį” arba “tu mane žlugdai” arba “džiaukis, kad dar tave pakenčiu” žaidimus ir intymumo tarp jų nėra. Kas atsitiks, jei moteris papasakos vyrui, kad jai rodo dėmesį kitas vyriškis? Jos vyro savimeilė gaus stiprų smūgį ir:
Vyra pradės žmonai keršyti miegodamas su kitomis (arba darys atvirai tai, ką darė paslapčia);
Susirgs;
Pakels skandalą.
Tai yra, intymumas nuo to nepadidės, tiesiog vietoj vieno žaidimo prasidės kitas. Na, nemoka jie nežaisti žaidimų. Tokia jų duotybė ir sunki vaikystė.
Todėl kalbėti su savo partneriu apie kitų vyrų dėmesį be problemų gali moteris, kuri su vyru yra potencialūs partneriai. Tai yra, nestovintys vienoje vietoje žmonės, o lygiagrečiai judantys link:
Seksualinės laisvės;
Vis didėjančio nustebimo, koks unikalus yra jis pats ir kokia unikali yra jo moteris;
Vis gilėjančio savęs suvokimo (abu medituoja, praeina psichoanalizės kursą ar tiesiog domisi psichologija).
Didėjančio sugebėjimo priimti kitą su jo trūkumais - tarkime, po kelių nesėkmingų santuokų – “taip gerai man dar nebuvo”.
Taigi, kažkas žmogui turi būti svarbiau už “mano“ - “ne mano”. Kažkas turi stipriau motyvuoti žmogų gyvenime, nei “saugu, ramu ir gera, kai visi – vaikai bei žmona - namuose”.
Su ta sąlyga galima visiškai atvirai kalbėtis su savo sutuoktiniu – jis atleis - tačiau prisiminti, kad ir jo atleidžiančioji nemirtinga siela gyvena mirtingajame vyriškame kūne. Ir jam pasakius apie kitų vyrų dėmesį, taip pat reikia pridurti: ”bet žinai... tas vyras net tavo puspadžio nevertas”.
