Justė vs Lietuva
Lauras Lučiūnas dar kartą pasiekė savo tikslą. Apie Justę kalba visi. Jei jau kalba visi, prisijungsiu ir aš. Kuo aš ne lietuvis? (Tuo, kad lenkas).
Žmogus, padovanojęs jums tiek daug gražių pojūčių, akimirkų, nesusipratimų ir t.t., nenusipelno kryžiaus žygio. Jos melodijos ir žodžiai yra neatsiejama jūsų kasdienybės dalis. Ji palietė ne vieną ir ne du. Net neabejoju, kad daugelis jūsų sieja tam tikrus prisiminimus su jos muzika ir galbūt ji pakeitė kai kurių iš jūsų gyvenimus. Žinoma, ką aš čia kalbu, mes visi visa tai prisiminėme, kai išsitraukėme plaktukus ir vinis.
Aš kartosiu tai ne kartą ir pradėsiu dabar: niekas mums nėra nieko skolingas: Jazzu jums nieko nėra skolinga; Mamontovas man nėra nieko skolingas. Muzikantas – ne politikas. Jis nerenka iš jūsų mokesčių, nebent patys savo noru mokate pinigus. Suprantu, kad užpulti jautresnį žmogų labai paprasta. Bet jūs esate stiprūs. Jūs esate lietuviai! Todėl labai prašau, atskirkite Masiulį nuo Justės ir sutelkite visą savo agresiją į tikrąjį blogį. Bet, ką aš čia kalbu, mes visi visa tai suprantame, kai išvyniojame botagą pavadinimu liežuvis.
Kad jūsų lūkesčiai buvo kitokie… yra jūsų bėda. Mūsų bėda. Mano lūkesčiai irgi buvo kitokie. Tačiau. Aš nesmerkiu. Aš ploju. Nes rizikuoti geba tik jauni, drąsūs, kažkiek pašėlę. Pasiekus Justės aukštumas jauname amžiuje, yra du keliai: (1) bandyti keistis arba (2) tapti Gyčiu Paškevičiumi. Savo Gytį Paškevičių Justė nešios kuprinėje visą likusį gyvenimą. Iš jos ji bet kada galės išsitraukti kokį nors seną šlagerį ir kalti jums į ausis sau pabodusią melodiją. Tuo pačiu aš puikiai suvokiu norą ją uždaryti dėžutėje ir padaryti iš jos seną bobą. Aš tai suprantu. Aš jau mačiau, kuo pavertėte Prūsaitį. Na, bet nenori ji – kol kas – būti sena boba. Nori išbandyti kažką nauja. Tegul bando. Bet ką aš čia kalbu, prieš kritikuodami naujoves, mes visada paklausiame savęs – „O kada aš paskutinį kartą dariau kažką kitaip ir kaip man tuomet sekėsi“. Mes gi pragmatiški, viską pasveriame prieš rėkdami.
Galiausiai reikia prisiminti, kad naujausias Justės darbas yra skirtas užsienio rinkoms. Tai buvo deklaruojama ne kartą. Net aš – kuris neseka Lietuvos muzikinių naujienų – kažkokiu būdu išgirdau apie tai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog ką galvoja Naujoji Akmenė ir Biržai Justei absoliučiai neturėtų rūpėti. Kai Naujoji Akmenė ir Biržai taps Latvijos dalimi, tuomet galima bus pradėti jaudintis. Šiek tiek. Minimaliai.
O dabar apie M.A.M.Ą.
M.A.M.A vs Lietuva
Martynas Tyla dar kartą pasiekė savo tikslą. Apie M.A.M.A kalba visi. Jei jau kalba visi, prisijungsiu ir aš. Kuo aš ne lietuvis? (Tuo, kad lenkas).
Originalumas vs Tas Pats Per Tą Patį
Suprantama, kad melomanams yra svarbi muzika. Todėl gali būti pasipiktinusių formatu, vedėjais, nominacijomis ir t.t. Vien tai, kad aš negavau nieko… yra (nuolat pasikartojantis) absurdas. Bent jau man užtenka proto apie tai nešūkauti socializmo tinkluose ir nerašinėti apie tai naujienų portaluose. Kodėl šito daryti nereikia? Nes tai nieko nekeičia, tik parodo mūsų brandos stoką.
Kai kurie mano pažįstami muzikantai pasipiktino tuo, kad metų daina tapo „kažkoks remiksas“, t.y. net ne 100% originalus kūrinys. Dėl šito man irgi pikta. Aš šventai tikiu, kad šalyje, kuri pasauliui davė tokius hitus kaip „Tu vėjo paklausk“, „Zombiai“ ir – mano visų laikų mėgstamiausią – „Paskutinis Sekmadienis“, remiksas negali būti metų daina. Jei M.A.M.A komisijos nariai turi bent kiek savigarbos, jie turėtų persvarstyti savo pasirinkimą. Teisinga būtų atimti šį apdovanojimą iš Dynoro ir paduoti jį Sauliui Prūsaičiui už dainą beveik apie degtinę „39“. Laipsnis po laipsnio ir 2058 Lietuva bus blaiva.
Muzikantai vs VIP‘ai
Kur yra Lietuvos muzikos pasaulis, galima matyti iš to, ką pamatėme žingsniuojant raudonu kilimu. Kad raudonu kilimu žengė nedaug muzikantų, bet labai daug su muzika nesusijusių gražių moterų… yra, kaip čia pasakius, blogai, bet tuo pačiu gerai. Blogai yra todėl, kad jų (a) yra labai daug (hello) ir (b) jos nėra susijusios su muzika. Gerai (!) yra todėl, kad vis dėlto gražūs žmonės – tik dėl jiems žinomų priežasčių – nori būti šalia vargšų muzikantų. Kodėl jie taip daro, aš suvokti nemoku. Bet visa tai nuteikia optimistiškai: muzika, pasirodo, vis dar yra daugmaž sexy. Aišku, reikia atsikvošėti ir prisiminti, kad analogišką situaciją stebėjome 2006-2008 metais. Galbūt tai ženklas, kad tuoj viskas sugrius.
Jaunimas vs Seniai
Svarbu yra suvokti, kad jaunimas yra pažangos vedliai. Visas pyktis, atsirandantis žiūrint į juos arba klausantis jų, yra viso labo mūsų/jūsų senatvės požymis. Mes pykstame, nes nenorime pripažinti, kad pasenome. Aš irgi ant jų pykstu. Bet tuo pačiu pripažįstu, kad esu senas. Pripažinkite ir jūs.
Iš kitos pusės, jaunimas turi teisę rėkti ir reikalauti. „Kodėl?!“ – klausiate jūs? Na. Kaip čia jums geriau paaiškinti… Nes jie yra jaunimas!
Jaunimas yra linkęs rizikuoti, nesitaikstyti su mūsų įsivaizduojamomis elgesio normomis. Jūs kažkada buvote jaunimas. Aš irgi buvau. Pavardžių neminėsiu, bet Orlauskas ir Smoriginas sakė, kad man čia ne vieta. Sakiau „viskas atsisuks prieš jus pačius“. Jiems buvo juokinga. Bet teisus buvau aš. Jie tiesiog paseno, tapo neįdomūs, aš dar kažkaip laikausi. Smerkti jaunimą yra tas pats, kaip šauti sau į galvą. Vieną dieną jie vis tiek laimės prieš sistemą. Vėliau jie patys taps sistema. Po to kažkas ir juos nugalės. Ir taip viskas suksis ratu, kol galiausiai, vieną dieną… gėris blogį nugalės.
O kol laukiame gėrio pergalės, šis bei tas apie Euroviziją.
Eurovizija vs Lietuva
Tomas Sinickis dar kartą pasieks savo tikslą. Apie Euroviziją kalbės visi.
„Henry & Tommy Modric“ daina apie „Brexit“ Eurovizijos atrankai:
DELFI primena, kad „eurovizinė“ T. Sinickio daina yra apie tai, kad reikia turėti proto neišsiskirti su tais, su kuriais gyventi, atrodo, neįmanoma. Kaip buvo rašoma spaudos pranešime, Tomo santykis su gitaromis gerai žinomas: kitados jis, laisvos sielos rokeris, yra sudaužęs savo gitarą – supyko, kad grupė groja nepakankamai gerai. Šįkart – jokių gitarų.
„Pamoka jaunimui: niekada nieko nespręskite, kai esate pikti ir niekada nieko nežadėkite, kai esate laimingi ar apsvaigę. Mūsų atveju, kaltas pastarasis variantas“, – juokėsi „Henry & Tommy Modric“.
Dainų kūrėjas T. Sinickis seniai turėjo kūrinį „Neverpart“, tačiau jis visiškai netiko solinei programai. Bet, šimtaprocentiniu autoriaus įsitikinimu, tiko „Eurovizijai“, kurios didžiojoje scenoje įprastai dominuoja švediškas ar slaviškas popsas, tačiau tokių – išsiskiriančių dainų – reta.
„Atlikėjų, kurie galėtų atlikti šią dainą, nespėjau surasti, nes per vėlai pradėjau ieškoti. Kažkas pasakė: „Eik pats“. Šalia stovėjo Henrikas. Pasakiau – „nebent su Henriku“. Henrikas pasakė „Okei“. Ten, iš kur aš kilęs, atsisakyti žodžių yra ne fasonas. Taigi, dalyvaujame. Kadangi daina ir žanras yra taip toli nutolęs nuo to, ką darome realybėje, kaip Žemė nuo Urano, reikėjo viską kardinaliai pakeisti: stilių, pavadinimą ir visa kita. Mes esame Modričiai, nes ši pavardė iš karto prikausto dėmesį. Ji taip nebado akių kaip Messi, bet kartu yra solidaus futbolo ženklas. Be to, ji – kroatiška. Tad tikimės Balkanų palaikymo“, – kalba Tomas.
Pasak jo, daina yra apie tai, kad ilgai kartu buvę žmonės galiausiai išprotėja, bet visgi turi pakankamai proto nesiskirti, nes buvimas kartu yra pragmatiškas dalykas. „Žinutė gali būti taikoma ir verslui, ir politikai. Brexit‘as – tiesiai į dešimtuką“ , – sako T. Sinickis.
Kokia šio dueto laimėjimo strategija? „Lietuvos prodiuserių patikrinti metodai: gražūs drabužiai ant raudonojo kilimo, dėmesį prikaustantys hashtag’ai, visų tinklų infiltravimas ir, be abejo, visos LRT kūrybinės grupės terorizavimas“, – dėstė „Henry & Tommy Modric“.
