Po dešimtmečius trukusios demokratizacijos, kai kariams teko apsiriboti kareivinėmis ir pasieniais, Lotynų Amerikos vyriausybės vėl kreipiasi į kariuomenę, kad ši vadovautų ministerijoms, prižiūrėtų valstybinius projektus ir kovotų su nusikalstamumu, žadindama autoritarinės praeities šmėklas.
Naujosios Brazilijos ir Meksikos vyriausybės – viena dešinioji, kita kairioji, – dramatiškai didina ginkluotųjų pajėgų įgaliojimus, ir tokie jų veiksmai atspindi visuomenės lūkesčius. Lotynų Amerikos rinkėjai, kaip ir rinkėjai visame pasaulyje, yra pasipiktinę korupcija ir įbauginti didėjančio nusikalstamumo, todėl jaučiasi vis labiau nusivylę demokratija, rodo tyrimai. Pagal 2018 m. „Latinobarometro“ apklausą, šiuo metu kariuomene žmonės pasitiki labiau nei bet kuria kita institucija, išskyrus Katalikų Bažnyčia.
„Vyrauja įsitikinimas, kad civiliai politikai yra korumpuoti, o kariuomenė kažkokiu būdu yra atspari korupcijai, – teigia Brazilijos Kampinaso universiteto politologijos profesorius Wagneris de Melo Romao. Tačiau ši tendencija kelia grėsmę: – Kai ginkluotosios pajėgos teikia paramą vyriausybės politikai, kyla didesnė autoritarinio režimo rizika.“
Meksikos prezidento Andreso Manuelio Lopezo Obradoro atstovas spaudai Jesusas Ramirezas tvirtina, kad vyriausybė imasi veiksmų, siekdama išvengti piktnaudžiavimo galia. Jis pridūrė, kad kariuomenė yra vienintelis organas, galintis užtikrinti saugumą keliose šalies dalyse, ir kad civilinė vyriausybė viską laiko savo rankose.
Brazilijos vyriausybės reikalų ministras generolas Carlosas Alberto dos Santos Cruzas teigia, kad ginkluotosios pajėgos pelnė pagarbą, nes veikia meritokratijos principu. Paklaustas, kodėl vyriausybė taip smarkiai jais pasitiki, jis atsakė: „Yra trys veiksniai: nekompetencija, korupcija ir ideologija, ir tai yra trys dalykai, kurių nerasite ginkluotosiose pajėgose.“
Brutali diktatūra
Kariniai režimai valdė didžiąją regiono dalį iki pat 9-ojo dešimtmečio. Argentinoje chuntos išžudė tūkstančius žmonių, o Augusto Pinocheto valdoma Čilė tapo brutalios diktatūros sinonimu. Didžiulius Centrinės Amerikos plotus vis dar traumuoja smurtinė ginkluotųjų pajėgų represija. Venesuela darosi vis labiau militarizuota.
Kolumbijoje kariuomenė ir toliau vaidina svarbų vaidmenį visuomenės saugumui – net ir pasirašius taikos susitarimą su marksistų partizanais. Praėjusią savaitę Bogotoje sprogusi automobilio bomba, užmušusi 20 žmonių, priminė, kad partizanų grupuočių keliama grėsmė tebėra rimta.
Žmogžudysčių vidurkis Lotynų Amerikoje siekia 21,5 iš 100 000 – daugiau nei keturis kartus daugiau nei JAV, – tad nenuostabu, jog daugelis regiono gyventojų yra linkę ignoruoti praeities smurto atvejus ir pasitikėti kariuomene.
Tai ypač aktualu Brazilijoje ir Meksikoje, kurios kartu paėmus sudaro pusę regiono gyventojų ir kuriose kariniai praeities nusikaltimai sulaukė palyginti nedaug dėmesio.
Bolsonaro
Šį mėnesį Brazilijos prezidentu tapo Jairas Bolsonaro, pirmasis prie valdžios vairo stojęs kariškis per daugiau nei tris dešimtmečius nuo demokratijos sugrąžinimo 1985 m.
Kariuomenės perdavimo ceremonijoje šalies sostinėje Brazilijoje žaliųjų uniformų jaudulys buvo akivaizdus.
J. Bolsonaro, buvęs desantininkas, tylomis sėdėjo ant pakylos tarp aukščiausio rango kariškių, priimdamas kariuomenės vado pagyras.
„Jūs atnešite taip reikalingą atsinaujinimą ir laisvę nuo ideologinių gniaužtų, kurie laikė įkalintą laisvą mintį, bukino sveiką protą ir skatino pavojingai siaurą mąstymą“, – gerų žodžių negailėjo generolas Eduardo Villasas Boasas. Kai prakalba buvo baigta, prezidentas atsistojo, atidavė pagarbą ir apkabino generolą, aidint griausmingiems plojimams.
Generolai valdžioje
Vėliau J. Bolsonaro pakvietė E. Villasą Boasą prisijungti prie saugumo kabineto, papildydamas naująją administraciją dar vienu generolu. Prezidento 22 narių kabinete yra net šeši buvę vyresnieji kariškiai. Viceprezidentas – taip pat generolas, kaip ir prezidento atstovas spaudai, tuo tarpu valstybės naftos milžinės „Petrobras“ valdybai vadovauja admirolas. Kiti vyresnieji pareigūnai užima pagrindines pareigas įvairiose ministerijose ir valstybinėse įmonėse. J. Bolsonaro prisirišimas prie ginkluotųjų pajėgų yra toks stiprus, kad jis atsisako apibūdinti karinės valdžios laikotarpį nuo 1964 iki 1985 m. kaip diktatūrą.
Meksikos prezidentas turi daug mažiau ryšių su savo šalies kariuomene, o rinkimų kampanijos metu pasmerkė ginkluotųjų pajėgų praeityje įvykdytus nusikaltimus. Tačiau pradėjęs eiti pareigas jis daugelį nustebino karių dislokavimu. Įtakingas vietinis apžvalgininkas netgi praminė jį „Generolu“ Lopezu Obradoru.
Jis jau dislokavo daugiau kaip 8000 karių ir jūrų laivyno kariškių, pavedęs jiems saugoti 58 strategines valstybei priklausančios energijos milžinės „Pemex“ elektrines, siekiant užkirsti kelią kuro vagystėms. Prezidentas pareiškė, kad kartu su gynybos ministerija paleis 500 cisterninių automobilių, skirtų benzino transportavimui stygių kenčiančioje šalyje.
Be to, AMLO – taip populiariai vadinamas Meksikos prezidentas – deda pastangas pakeisti konstituciją ir suteikti ginkluotosioms pajėgoms daugiau policijos įgaliojimų, sukuriant tautos sargą, sudarytą iš kariuomenės, karinio jūrų laivyno ir federalinės policijos atstovų. Nepaisant žmogaus teisių grupuočių ir kitų ne pelno organizacijų pasipriešinimo, rinkiminės kampanijos pažadams prieštaraujantis pasiūlymas buvo patvirtintas Meksikos žemutiniuose parlamento rūmuose.
Oro uosto statybos
AMLO seka Lotynų Amerikos kairiųjų tradicija, panaudodamas kariuomenę socialiniams tikslams, pavyzdžiui, oro uosto statybai ar pagalbai „Pemex“, o ne kariavimui, svarsto Evanas Ellisas, JAV Armijos karo koledžo strateginių studijų instituto Lotynų Amerikos studijų profesorius.
Didesnis kariuomenės įsitraukimas rodo, kad abi didžiosios Lotynų Amerikos ekonomikos seka Venesuelos, kur karinis personalas kontroliuoja viską nuo vandens tiekimo iki valstybinės naftos bendrovės PDVSA, pavyzdžiu.
Daugelis stebėtojų teigia, kad ekonomikos žlugimas valdant prezidentui Nicolasui Maduro – gera pamoka apie tai, kas nutinka, kai skiri kariškiams užduotis, kurių įgyvendinimui jiems trūksta techninių žinių ir valdymo įgūdžių. Be kariuomenės paramos J. Guaido nesugebėtų valdyti šalies. Kaip rodo „Latinobarometro“ apklausa, venesueliečiai ginkluotąsias pajėgas vertina prasčiausiai regione – jas palaiko tik 19 proc.
Profesoriui E. Ellisui regiono karinių pajėgų veiksmai praeityje reiškia, kad kariškiai nėra tinkamiausi ilgalaikiai vadovai.
„Kariuomenės pasitelkimas vidaus vystymosi tikslams daro žalą institucijai, – teigia jis. – Lotynų Amerikos istorija rodo: kai kariuomenė ateina į politiką, gero nelauk.“
