Kad nepasirodytų per maža ir kad būtų apie ką anekdotus prie rytinio kavos puodelio pasakoti, prieš keletą dienų nacionalinį nusišnekėjimą pakartojo dėl to paties posto besiseilėjantis Saulius Skvernelis: pareiškė, kad Lietuvai reikia prezidento, kuris žino, ką reiškia turėti šeimą ir vaikų.
Šitaip tikriausiai norėjo įgelti dabartinei Lietuvos Prezidentei ir vienai labai populiariai bei realiai kandidatei, taip dar ir sukrapštydamas nors kokį varganą savo pranašumą. „Geriau žvirblis saujoj, nei briedis girioj“, pagalvojo premjeras ir pražiojo burną.
Neturi vaikų, bet turi smegenų – pasverkite, premjere, kas šiuo atveju reikšmingiau, einant prezidento pareigas – jūsų du vaikai (kuriems visi linkime sėkmės ir sveikatos) ar kitų kandidatų žinios ir patirtys? Žinoma, suprantu, kad jums norėtųsi ir savo žiniomis pasigirti – ir liūdna, kad nėra kuo. Juk Lietuvos respublikos vyriausybės puslapyje tarp jūsų mokamų kalbų įrašyta ir anglų (pagal sąrašą kone poliglotas, realybėje – gėdingas bekalbis). Bet jūsų žinias visa tauta įvertino dvejetu, kai susitikime su Izraelio premjeru nepralemenote nė angliško pasisveikinimo. Ką ten angliški pasisveikinimai, kai lietuviškai mekenote tarsi avinas, piktais policininko kumštukais įsikniaubęs surašytą popierėlį, akių nepakeldamas. Premjeras giriasi daug, bet kol kas panašu, kad iš visų išsakytų pasipuikavimų jam pavyko tik vaikus pagaminti, kas ne taip mažai kam net ir be jokio išsilavinimo gaunasi gana neblogai.
Šiandien Lietuvoje net padavėjų reikalaujama anglų kalbos, o be jos – dar ir žymiai daugiau. Ironiška, kad premjerui keliami standartai yra žemesni nei visuomenės daliai, dirbančiai už minimalų atlyginimą. O realiame pasaulyje, ne kosmose, kuriame skraido skverneliai ir juozaičiai, prezidentui visų pirma reikėtų ne vaikų, o pasimokyti kalbėti. Pradžiai – sklandžiai lietuviškai, kad nebekalbėtų tų išsakytų banalybių, o tada bent jau pamėginti išmokti tą poros minučių angliškai kažkieno surašytą kalbelę mintinai, kai pačiam nė per kur nesigauna.
Kažkada Lietuva buvo dalis šalies, kurioje valdžia primygtinai kišosi į privatų žmonių gyvenimą ir jų pasirinkimus. Kuo tikėti, kokias šventes švęsti, kur gyventi, kokias prekes pirkti, ką mylėti ir kuo jaustis. Pernelyg neseniai tai buvo tiesa, kad pamirštumėte.
Dar gyvi žmonės, kurie atsimena, kaip pasislėpę šventė Kalėdas, kaip turėdavo gauti leidimą įsigyti mašiną, kaip teko susitarus tuoktis su nemylimu žmogumi, kad nebūtum įgrūstas į kalėjimą už savo orientaciją. Didesnė, tikiu, Lietuvos dalis Lietuvos žmonių greitai išmoko, o gal širdimi pajuto, kad kištis į kito šeimyninius, tikėjimo ar bet kokių asmeninių pasirinkimų sprendimus nedera – nes gerai žino, prie ko tai veda. Bet Lietuvai esant laisvai netoli trisdešimties metų, chamiškais, intelekto nesugadintais veidais pasipuošę, dėl prezidento posto manipuliuodami kitų žmonių teisėtais pasirinkimais bei jausmais, jie ėmė kiršinti žmones.
Kai sakau „jausmais“, noriu priminti skvernelių ir juozaičių pasekėjams, kad vaikų ne kiekvienam išeina turėti. Vieni nenori, o kiti negali, nors norėtų labiau nei jūs įsivaizduojate. Kai kurie naktimis rauda kaip norėtų, o negali. Premjeras tikriausiai nebūtų norėjęs, kad į jį pirštais badytų, kad neprimato, o apie vaikus drąsiai moko, kai nesėkmingi pastojimai bei persileidimai pasaulyje didžiulė problema.
Kita vertus, nėra čia ką aiškinti. Ne juozaičių ir ne skvernelių reikalas. Tie, kas gimdo vaikus, gimdo juos ne jums, Arvydai Juozaiti ir Sauliau Skverneli. Todėl nekiškite savo ilgo snapo, kuris staigiai sutrumpėja, kai reikia kažką protingo pasakyti. Geriau knygą atsiverskite. Juk vienam jų akivaizdžiai trūksta dėl intelektinių priežasčių, o kitam – dėl emocinių.
Kai vienas iš kandidatų į prezidentus nesušlebizavoja pusės sakinio pagrindine Europos sąjungos kalba, o kitas – viešai žemina Lietuvos plaukimo ikoną, mūsų visų pasididžiavimą, akivaizdu – knygos praverstų. Visokių nesąmonių galima prigalvoti, bet jos, pasakytos juokais, vėliau tiesiog per dažnai išsipildo. Todėl mane šiurpina mintis apie prezidentus, diktuojančius asmeninį gyvenimą. Žiūrėk, po to aiškins, kad kiekviena šeima privalo po du vaikus pagimdyti, kitaip – kalėjimas.
