Kaip pataisos namuose „bachūrai“ įvedė savo tvarką, kodėl nuteistuosius prižiūrintys pareigūnai toleruoja kastas ir „nepastebi“, kaip kaliniai svaiginasi narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, ištisą parą sukčiauja telefonu? Jau devynis kartus teistas (daugiausiai – už įkalinimo įstaigoje padarytus nusikaltimus) Vilandas (gim. 1980 m.) sako, kad prireikė daugybės metų, jog suprastų, kad pasuko ne tuo gyvenimo keliu – vyras tik prieš dvejus metus suprato, jog elgėsi kvailai, kai zonoje bandė demonstruoti savo, kaip „bachūro“ galią ir nuolat svaiginosi narkotikais.

„Man dabar 38 metai, už grotų esu jau pusę savo gyvenimo, o į laisvę išeisiu tik po 10 metų, jau būdamas 48-erių – supratau, kad turiu keistis, nes jeigu išėjęs į laisvę dar kartą pakliūčiau į pataisos namus, tai prilygtų mano gyvenimo pabaigai, – sako šiuo metu Vilniaus pataisos namuose įkalintas Vilandas. – Esu daug blogo padaręs, daugybę nusikaltimų, daug apgavęs žmonių, net sumušęs – visada buvau visuomenės kenkėjas. Gal todėl, kad nuo pat vaikystės mane supo nusikalstamas pasaulis, iš šio rato nenorėjau trauktis – šiandien suprantu, kad aš net nežinau, kaip gyvena normalūs žmonės.“

Papasakoti apie gyvenimą pataisos namuose Vilandas pasisiūlė pats – pataisos namuose esančiame Reabilitacijos centre gyvenantis nuteistasis sako, kad kalbėdamas apie savo praeitį siekia išsivaduoti nuo slegiančių prisiminimų. Kalinys kurį laiką jau rašo ir dienoraštį – popieriaus lape surašydamas tai, kaip gyveno pataisos namuose nuo pat pirmosios čia atvykimo dienos, jis išsilaisvina, įtampos, atrodo, kuriam laikui atslūgsta.

– Aš jau septyniolika metų sėdžiu, esu praėjęs daug zonų, tik Pravieniškių dvojkėje (2-ieji pataisos namai – DELFI) nesu buvęs. Nuo 2002 iki 2009 m. sėdėjau Alytuje, tada rugsėjo 18 d. išėjau, bet 2010 m. vasario 9 d. vėl buvau įkalintas. Iki dabar, o bausmės pabaiga – 2028 m. O juk turėjau išeiti 2016 m., bet dėl chuliganizmo Marijampolės pataisos namuose teismas pridėjo pustrečių metų, dar 2012 m. rugsėjo 1 d. Marijampolės pataisos namuose įvyko riaušės, dėl ko mus, septynis kalinius, nuteisė, man skyrė subendrintą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę. O kur dar kiti nusikaltimai, įvykdyti už grotų, juk buvau teisiamas ir stambaus masto sukčiavimo byloje. Visko buvo – ir taip bausmės atlikimo laikas tik ilgėjo.

Pirmą kartą buvau nuteistas dar būdamas devyniolikos metų, o dabar – jau devynis kartus teistas, nors sėdžiu tik trečią kartą. Kiti nusikaltimai padaryti čia, nelaisvėje.

– Kaip suprantu, matėte bene visas Lietuvos įkalinimo įstaigas, tad galite jas palyginti?

– Vilniaus pataisos namai, kuriuose dabar esu, yra blaivi zona – čia nėra narkotikų, administracija gerai atlieka savo darbą, valgykloje skaniai duoda valgyti, palyginus su kitomis įkalinimo įstaigomis, čia yra tvarka, o jeigu kas nors pradeda užsiimti nelegalia veikla, iš karto pareigūnai sutvarko. Puikiai čia dirba Kriminalinės žvalgybos skyrius, nevyksta jokių muštynių, nuteistieji labiau lanko įvairius užsiėmimus, mokosi – čia tokia labiau pavyzdinė zona.

Vilandas Tinteris
Nesupratau, ką darau – buvau susižavėjęs įkalinimo įstaigų subkultūra, nesilaikiau tvarkos, norėjau pasirodyti, koks esu labai šustras.
Kai čia mane pirmą kartą atvežė 2011 m., po dviejų savaičių už nusižengimus buvau perkeltas į drausmės grupę, nes iš tardymo izoliatoriaus atsivežiau šešias nuobaudas, todėl pusę metų net nemačiau zonos. Drausmės grupėje vėl padariau daugybę pažeidimų, buvau toks karšto būdo, nesupratau, ką darau – buvau susižavėjęs įkalinimo įstaigų subkultūra, nesilaikiau tvarkos, norėjau pasirodyti, koks esu labai šustras ir panašiai, todėl netrukus mane pervežė į Marijampolę.

Atvežė birželį, bet iki rugpjūčio 28 d. man reikėjo atlikinėti likusios bausmės laiką kamerų tipo patalpose, o po to mane perkėlė į rabočkę – vos tik atvežtas į šią zoną supratau, kad ji yra visiškai kitokia, labai skiriasi nuo Vilniaus: pro langus visi tik ir kalbėjo, kaip pasiimti narkotikų, kaip tą ir aną uždarė, tą ir kitą sumušė, sulaužė, kaip tas ir anas uždirbo tiek ir tiek pinigų, pagavo žąsį (tarp kalinių nukentėjusieji vadinami žąsinais).

Kaip lengviau apibūdinti tai? Įsivaizduokite, kiekviename mieste yra blogos reputacijos bendrabutis ir jame susirinkę visi pijokai, narkomanai. Tai va, zonoje yra trys atskiri bendrabučiai ir ten surinkti visos Lietuvos vagys, narkomanai, alkoholikai, prievartautojai, žudikai. Ir pagrindinė problema, kad visi yra priklausomi – na, beveik visi, kokia 80 proc.: vieni priklausomi nuo narkotikų, kiti – nuo alkoholio.

Kadangi pats esu reabilitacijoje ir pradėjau gilintis į terapijoje dėstomą medžiagą, tik dabar supratau, dėl ko viskas taip yra: nuo alkoholio ar narkotikų priklausomą žmogų atveža į pataisos įstaigą, kur narkotikų yra tiek daug, kad jie yra pagrindinė valiuta, ten niekas už kažką nemoka pinigais, ten kainos yra dozėmis. Nesvarbu, ką tu nori nusipirkti – ar treningus, ar maistą, bet ką – tiek ir tiek už. Ten viskas taip daroma.

Ir kai atveža priklausomybę turintį žmogų, kuris nuteistas pusantrų metų, bet yra priklausomas, o karantine naujokui reikia išbūti savaitę laiko, kol paskiria į būrį, tavo būrio viršininkas parodo bendrabutį, pasako, į kurį būrį eiti ir tu pats eini ieškoti, niekas tau nerodo, tave pasitinka kiti kaliniai, ne administracija, paklausia, iš kur esi, kokiai kastai priklausai, bet kol tu ten persikeli, jau tai būna išsiaiškinta. Jeigu turi būryje pažįstamų ir kas nori tave pasiimti, pasiims į savo sekciją, jeigu ne, paguldys kažkur kitur. O juk dažniausiai nusikaltėliai padarė nusikaltimus apsvaigę nuo narkotikų ar dar kažko, tik niekas nesiaiškina, ar jis nuolat vartoja, teisėsaugai pakanka tik to, ar nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs. Ir nuteistasis paliekamas be priežiūros, jis pradeda svaigintis. Nes visi taip daro.

Vilandas Tinteris
Nuo alkoholio ar narkotikų priklausomą žmogų atveža į pataisos įstaigą, kur narkotikų yra tiek daug, kad jie yra pagrindinė valiuta, ten niekas už kažką nemoka pinigais, ten kainos yra dozėmis.
O rytas Marijampolės zonoje prasideda nuo narkotikų. Mačiau tokių nuteistųjų, kurie ryte turi išgerti, nes neišgėrę negali išeiti į patikrinimą – jie ant tiek yra nusigėrę. Ir ryte, pusę septynių, pradėdavo virti samagoną, kol administracija po patalpas nevaikšto, virdavo iki aštuonių. Verda visur. O paskui tą samagoną pardavinėja, keičia į narkotikus, ir toks judesys yra visą dieną.

Tas žmogus, kuris į zoną yra atvykęs neseniai, greitai užsikabina, o jeigu senbuviai dar pamato, kad jis turi pinigų, iš karto jo klausia, ar nori? Priklausomas žmogus automatiškai nori, ir jis pabando – vieną, antrą, trečią, ketvirtą dieną ir jis jau jaučia abstinensijos sindromus, kai papuola į tą ratą, ką jis daro? Vyksta sukčiavimas.

– O kituose pataisos namuose?

– Pravieniškėse vyko gal labiau gaujų tarpusavio karas, bet faktas, kad ko ten nebuvo, tai nebuvo heroino ir sukčiavimo atvejų. Buvo kitokie narkotikai – nuo heroino žmogus tampa nevaldomas, todėl tarpusavy buvo nutarta, kad jis tarp kalinių buvo draudžiamas, nes nuo heroino būtų sunkiau žmogų suvaldyti. Ir čia nebuvo sukčiavimų atvejų, todėl Pravieniškės nekrito į akį, viskas vyko viduje, buvo tylu, ramu – sukčiavimai vyko Marijampolėje, Alytuje ir Kybartuose. Ten kiekvieną dieną sukčiauja – tai papuolė į avariją, tai iš FNTT skyriaus prisistatę skambina ir nori prisijungti prie elektroninės bankininkystės.

Vilandas Tinteris
Aš buvau teisiamas dėl to, kad su kitais nuteistaisiais maždaug metus laiko „pardavinėjome“ automobilius – talpinome skelbimus į „Autoplius“, „Autogidą“, nuotraukas paimdavome iš užsienio portalų, perrašydavome duomenis, ir prekiavome visoje Lietuvoje. Teisėsauga nustatė labai daug epizodų – beveik šimtą.

Jeigu automobilis kainuodavo 30 tūkst. litų, mes jį parduodavome maždaug už 20 proc. mažesnę rinkos kainą, todėl greitai sulaukdavome klientų. Ir dažniausiai mūsų klientais būdavo tie, kurie gyvena iš prekybos – perparduoda automobilius. Ir mums net nereikėdavo prašyti rankpinigių – paprasčiausiai paskambinęs žmogus klausdavo, kaip gali įsigyti automobilį, o mes meluodavome, kad jis tik po trijų dienų bus Lietuvoje, nes šiuo metu dar važiuoja iš Vokietijos, arba jau yra sustojęs Lenkijoje ir netrukus grįš. Pirkėjai patys klausdavo, kaip galima rezervuoti, o mes – štai, jau yra žmogus, kuris nori rezervuoti ir jeigu jis persigalvos, tuomet galėsite jūs. Ir dar sakydavo, jei nepervedė pinigų, tai aš tada iš karto pervedu, būsiu pirmasis. Klausdavo kiek, sakydavome, simboliškai – kokius keturis penkis tūkstančius.

Kai pradėjome surinkinėti ranpinigius už automobilius, dar Lietuvoje nebuvo įspėjamųjų akcijų, ir skelbimų portalai nesisaugojo, todėl be problemų masiškai apgaudinėjome. Iš baudžiamosios bylos medžiagos žinau, kad buvo surinkta apie 50 tūkst. eurų avansų.

Mūsų buvo nemažai žmonių – vieni kalbėdavo telefonu, kiti rūpindavosi, iš kur gauti telefonų, dar kiti – kaip gauti banko sąskaitas. Man likdavo tik dalis gautų pinigų, visus juos išleisdavome narkotikams. Visi, kas sukčiauja, yra priklausomi nuo narkotikų – tik vienas kitas sukčiauja taupydamas pinigus.

Įsivaizduokite, heroino gramas laisvėje kainuoja 60 eurų, o zonoje – 300! Tas, kuris nuolat vartoja, jam kasdien reikia nuo 100 iki 300 eurų, o zonoje labai greitai pinigai tirpsta – būna, kad kažkas vieną dieną nepervedė rankpinigių, ir jau pinigų nėra. Bet čia labai mažos sumos – iš tikrųjų Marijampolėje buvo paplitusi sukčiavimų schema, net buvo susitarimas su vidaus tyrimų tarnybos pareigūnais, kad turime Lietuvoje „nedirbti“ – nuteistieji buvo surinkti į vieną būrį, buvo toks 22 būrys, čia buvo surašyti visi, kurie priklausomi nuo narkotikų ir sukčiauja, jie užsiėmė sukčiavimais Vokietijoje, Izraelyje.

Vilandas Tinteris
Pareigūnai viską žinojo ir net sakydavo, kad mes nežiūrime, ką jūs veikiate, kuo užsiimate, kiek pas jus kainuoja automobiliai ar traktoriai, bet jūs turite laikytis tvarkos – kad nebūtų jokių muštynių. Jiems buvo patogu, nes nereikėdavo dirbti, visą darbą mes už juos padarydavome.
Vokiečiai net buvo atvažiavę prie zonos ir klausėsi, kaip ten viskas vyksta, o byla dėl sukčiavimo iš Izraelio piliečių dar iki šiol tęsiasi. Tad jeigu Pravieniškėse būdavo, kad atvykusiems į zoną naujokams reikia susimokėti už lovą ar pardavę narkotikų gaudavo tūkstančius eurų, tai Marijampolėje per dieną vien už tai surinkdavo po keliasdešimt tūkstančių eurų. Skambindavo vokiečių rusams, apsimesdavo darbuotojais iš ambasados, meluodavo, kad sūnus padarė avariją ir reikalingi pinigai, o Vokietijoje žmonės turtingesni nei Lietuvoje ir sumos siekdavo ir 10, ir 20, ir 50 tūkst. eurų. Tie pinigai nusėsdavo keturiems penkiems žmonėmis, o kiti vergaudavo, dirbdavo tik už narkotikus. Ir tai vyko metų metais, niekas nepasikeitė, valdžia nieko nedarė, pareigūnai viską žinojo ir net sakydavo, kad mes nežiūrime, ką jūs veikiate, kuo užsiimate, kiek pas jus kainuoja automobiliai ar traktoriai, bet jūs turite laikytis tvarkos – kad nebūtų jokių muštynių. Jiems buvo patogu, nes nereikėdavo dirbti, visą darbą mes už juos padarydavome.

– O kodėl būtent Jums sakydavo?

– Tuo metu 21 būryje mano nuomonės nuteistieji gal labiausiai klausydavo.

– Kaip išsikovojote tą autoritetą?

– Smurto nereikėjo vartoti, tada viską valdė narkotikai, už juos kaliniai viską darydavo, jie būdavo priklausomi nuo manęs, todėl viskas taip ir vyko. 22 būryje buvo kiti nuteistieji, prižiūrėję tvarką, visoje zonoje veikė tokia pati tvarka. Jeigu kas ne taip įvykdavo, administracija išsikviesdavo nuteistųjų vyriausiąjį ir pranešdavo, kokios yra problemos, kokia tvarka turi būti.

Marijampolėje narkomanija yra taip paplitusi, kad per gerus metus vien dėl abstinensijos triume nusižudė dešimt žmonių, bet tie skaičiai niekur neviešinami – pasikorė, tai pasikorė, narkomanas, niekam nerūpi.

Bet juk ten kali priklausomi žmonės, jie yra ligoniai ir nesupranta, kad turi priklausomybę. Dėl to pataisos namuose ir kilo riaušės – niekas smurto prieš administraciją nenaudojo, niekas specialiai neorganizavo tų riaušių ir nebandė atkreipti administracijos dėmesio, tiesiog susimušė dvi barikadų grupės – vadinamieji „bachūrai“ ir paprasti kaliniai, priklausantys kitai kastai. Muštynėse dalyvavo apie 700 nuteistųjų, bet iš jų nuteisė tik septynis – už aktyvų dalyvavimą riaušėse, bet kaip tą aktyvumą jie išreiškė, niekas neaiškino. Aš tada tik pirmą dieną buvau zonoje, ką tik buvau išleistas iš drausmės grupės, o kaltinamajame akte buvo parašyta, kad nuteistieji veikė iš anksto susitarę – na, kažką reikėjo nuteisti. Yra nufilmuota, kaip aš išdaužiu trečiojo kontrolinio praėjimo punkto langą – kai manęs paklausė, kodėl taip padariau, paaiškinau, kad buvau pirmą dieną zonoje, buvau išsigandęs, pasimetęs, kai toks būrys žmonių puola vieni kitus, kurių nepažįstu, kurie mane puola, kurie puola kitus, nė vienas jų neturėjo kokių nors skiriamųjų ženklų. Todėl pareigūnams matant ir išdaužiau langą, maniau, kad jie mane paims ir uždarys, o man nereikės tame chaose dalyvauti – supratau, kad čia geruoju nesibaigs ir galima stipriai nukentėti.

Filmuotoje medžiagoje matosi, kaip išdaužau stiklą, numetu metalinį strypą ir daugiau nieko nedarau, laukiu, kol mane paims. Bet tai buvo įvardyta kaip aktyvus dalyvavimas riaušėse, ir prie mano bausmės pridėjo dešimt metų. Šiose riaušėse buvo sužalotas vienas asmuo, bet pagal teisme surinktus duomenis, jį sumušė kitas nuteistasis, aš niekada nepripažinau kaltės.

– Tai kodėl kilo šios riaušės?

– Vienas nuteistasis, vartodamas alkoholį, sumušė kito nuteistojo brolį, o jis atlikinėjo bausmę pas aukščiausios kastos nuteistuosius 14-15 būryje. Ir tada prasidėjo santykių aiškinimasis, administracija nuo pat ryto kėlė įtampą, sakė, kad dabar pamatysite kas bus, todėl visi galvojo, jog vakare kažkas kažką puls, visi buvo tokioje įtampoje, kad jau nesuprato, kas vyksta. Be to, prieš tai jau kelis mėnesius buvo kilę įvairūs susidorojimai dėl skolų, narkotikų, vykdavo muštynės, paprastus kalinukus tie „verslininkai“ pradėdavo daužyti... Ir tada per vakarinį patikrinimą kontrolinio praėjimo punkto magnetinės durys lyg tyčia sugedo ir neužsidarė, o pareigūnas ėmė jas trankyti, kad užsitrenktų – kaliniai pagalvojo, kad „šustriakai“ iš kito sektoriaus nori įsilaužti ir įbėgti į jų zoną. Ir niekas nebelaukė – vieni puolė, kiti – irgi, ir taip nutiko. Aišku, Kriminalinės žvalgybos skyrius rado ir liudininkų, kurie sutiko paliudyti, kad viskas buvo suplanuota, liudijo net tokie, kurie rašyti nemoka. Zonoje yra tokių kalinių, kurie visada mato viską, ko reikia pareigūnams.

– Sakote, kad pataisos namuose be jokių problemų galima įsigyti narkotikų, tačiau pareigūnai tikina, jog deda visas pastangas, kad jie į zoną nepatektų.

– Narkotikai į zoną patenka įvairiais būdais – ir permetimais, ir pasimatymų metu, ir pareigūnai įneša, ir per darbo zoną įvažiuoja. Tie patys prižiūrėtojai buvo pagavę ir darbininkų, ir ne vieną pareigūną – anksčiau 50 g heroino kainavo 2 tūkst. litų, vienas zonoje dirbantis meistras nuolat narkotikus nešiojo. Sulaikė, įkliuvo ir fotografas, nešęs narkotikus, kaip minėjau, ne vieną pareigūną pagavo – dirbti ateina jaunas prižiūrėtojas, susižavi, kaip kaliniai gerai gyvena, kiek turi pinigų ir sutinka už kelis tūkstančius įnešti. Ir neša. Aišku, kai sulaiko, sako, kad pirmą kartą nešė, niekas net nesigilina, kiek kartų prieš tai buvo įnešęs. Kiti iki šiandien nešioja. Atsimenu, Alytaus pataisos namų Apsaugos priežiūros skyriuje dirbo toks griežtas pareigūnas, jis buvo atsakingas už tvarką ir labai laikėsi vidaus tvarkos taisyklių – niekas negalėjo pagalvoti, kad jis galėtų būti kur nors įsivėlęs, o paaiškėjo, jog daug metų nešiojo narkotikus.

Kai buvau Marijampolėje, gramą heroino paimdavome už 500 litų, o kai padarydavome dozes, gaudavosi dvigubai didesnė suma. Ir ten toks įprastas dalykas – visi nuo ryto pirmiausia ieško, kur gauti narkotikų, o kai pasitaiso sveikatą, užsiima nusikaltimais. 22 būryje yra šimtas nuteistųjų, iš kurių pusė pastoviai vartoja heroiną, tie, kurie dirbdavo sukčiaudami Vokietijoje, jiems per dieną keturis kartus išdalindavo narkotikus. Kaip vaistus.
Vilandas Tinteris
Reikia suprasti, kad tie, kurie zonoje sukčiauja, yra narkotikų vergai. Ir dauguma jų, kai tik išsiblaivys, supras, kokias nesąmones darė. O dabar jie to nesupranta.
Būdavo sąsiuvinys, kuriame vedami užrašai, kiek ir kada nuteistieji gaudavo dozių, todėl kai ką nors apgaudavo, jiems pasakydavo, kiek prieš tai esi suvartojęs ir kiek dar lieki skolingas pinigų. Jeigu iš nukentėjusiųjų atveždavo pinigus, tai per savaitę būdavo ir po 100, ir po 150 tūkst. litų.

Heroino irgi nenormaliais kiekiais suvartodavo, laisvėje narkomanai tiek nesuvartoja, nors turi didesnes galimybes. Zonoje vaikšto labai dideli pinigai. Valgykloje dirba irgi nuo narkotikų priklausomi asmenys, valgykla skurdi, o kada geresnis maistas, galima atspėti – matyt kokia komisija yra atvažiavusi.

Kai mane pervežė į Kybartus, greitai supratau, kad ten tokia pati situacija. Atsimenu, atvežė į karantiną, naktį ilgai negalėjau užmigti, jau buvo pusė dviejų, kameros langai į zonos pusę, į bendrabutį, o buvo vasario mėnuo, labai karšti radiatoriai, prasidariau langą, girdžiu, kaip kažkur baliavoja – didelis garsas, muzika groja. Pareigūnas eina, sako, ko nemiegi, o aš sakau, kad muzika garsiai groja, turbūt kaime baliavoja žmonės, neleidžia miegoti. O jis: „Ne, ne kaime, čia penktame aukšte, Zavaliauskas (vėliau jis nusižudė) gimtadienį švenčia“. Labai nustebau – čia taip vyksta zonoje? Pareigūnas tik nusijuokė...

Ir dabar visi valdžioje esantys kalba, kad reikia įvairias maisto talpas sumažinti, nes esą galima užsiraugti alkoholio, taip pat nutarė uždrausti vaisius, nes iš jų galima pasigaminti... Tai jeigu žinotų, kokia yra problema su narkotikais ir kokia su alkoholiu, tai su alkoholiu išvis problemų nėra, palyginus tą mąstą, kur yra problemos su narkotikais. Juk nuteistiesiems net testų neatlieka, jeigu Kriminalinės žvalgybos skyrius norėtų, kiekvieną žmogų galėtų tikrinti, bet tokiu atveju jie neturėtų kur jų dėti, todėl šie zonoje daro ką tik nori. O ryte atsikėlęs abstinensiją jaučiantis nuteistasis padarys bet ką – bėgs, paims permetimą, jeigu reikės, išplėš siuntinį ir iš pareigūno rankų. Jis turi tik vieną mintį – kaip gauti narkotikų.

Reikia suprasti, kad tie, kurie zonoje sukčiauja, yra narkotikų vergai. Ir dauguma jų, kai tik išsiblaivys, supras, kokias nesąmones darė. O dabar jie to nesupranta. Pagaliau, ne kiekvienas narkomanas supranta, kad jis yra narkomanas. Kol jis sau nepripažins, kad yra narkomanas, nenorės gydytis, jis galvos, jog gali kontroliuoti ir bet kada nustoti vartoti.

– O kaip Jūs supratote?

– Esu viską išbandęs. Neslėpsiu, visko buvo, dėl to man dabar gėda.

Vilandas Tinteris
Įsivaizduokite, šešiolika metų jūrą matau per televizorių! Supratau, kad mano gyvenimas pasisuko ne ta linkme, kaip turėjo pasisukti, o aš sėdžiu ir laikausi subkultūros.
Kažkada Kybartuose žiūrėdamas televizorių pamačiau pajūryje vykstančią šventę, kurią vedė mano draugas Vladas Jokubauskas – jis yra pirtininkų čempionas. Tuo metu gulėjau lovoje, jaučiau stiprius abstinensijos sindromus ir žiūrėdamas į jūrą supratau, kad paskutinius aštuonerius metus ir prieš tai, kai buvau įkalintas, jūrą matau tik per televizorių. Įsivaizduokite, šešiolika metų jūrą matau per televizorių! Supratau, kad mano gyvenimas pasisuko ne ta linkme, kaip turėjo pasisukti. Ir tuo metu pažvelgęs į kitą kambario pusę pamačiau, kaip du nuteistieji, rankšluosčiu prisidengę telefoną verkia, atseit, padarė avariją... Jie man tokie baisūs pasirodė, narkomanai nusibaigę, pagalvojau: kur aš čia randuosi, ką čia darau, srokas baigiasi tik 2028 m., o aš laikausi kažkokios iškreiptos nusikaltėlių subkultūros. Prisilaikau tų taisyklių, gadindamas savo gyvenimą...
Vilandas Tinteris
Kreipiausi į administraciją, kad mane perkeltų į Vilniaus pataisos namus, nes čia nėra tokios baisios aplinkos, narkomanų, narkotikų. Jie pasakė, kad padaryti nieko negali, todėl pradėjau rašyti skundus, jog esu patalpintas į tokias sąlygas, kad mano nusikaltimai yra susiję su tuo, jog aplink buvo vien narkotikai, kad noriu išeiti į laisvę, ir rašysiu skundus, kol bus imtasi priemonių. Tada atvažiavo pareigūnai iš Kalėjimų departamento, priekaištavo, kad rašinėju į Teisingumo ministeriją, bet atkirtau, jog rašau tiesą. Galop mane pervežė.

– Bet išsivaduoti iš narkotikų pinklių neturėjo būti lengva. Kaip pavyko?

– Abstinensija buvo labai stipri. Šiandien suprantu, kodėl buvau įnikęs į narkotikus – mane kamavo nevilties jausmas. Terapijos metu teigiama, kad neviltis yra vienas iš vidinių išlaisvintojų, kuri priklausomą žmogų gali atvesti į stiprią bedugnę. Maniau, kad jau niekada neišeisiu į laisvę ir kad jau ir mirsiu tame kalėjime – mąsčiau net taip, kad jeigu mirti, tai jau geriau tokioje būsenoje, nei blaiviam ir viską suvokti. Ir tokių kaip aš yra šimtai – jie praradę viltį išeiti, jie susitaikė, kad nebeišeis ir jie daro beleką, bet apie tai niekas garsiai nekalba.

Vilandas Tinteris
Kai į pataisos namus atvyksta naujas nuteistasis, jo niekas neklausia, ar nori su narkomanais sėdėti, jį įleidžia į tą irštvą ir uždaro. Sako, gyvenk. Ir jis staigiai pritampa prie to kontingento, kur papuolė, pradeda gyventi taip, kaip visi gyvena.
Kai į pataisos namus atvyksta naujas nuteistasis, jo niekas neklausia, ar nori su narkomanais sėdėti, jį įleidžia į tą irštvą ir uždaro. Sako, gyvenk. Ir jis staigiai pritampa prie to kontingento, kur papuolė, pradeda gyventi taip, kaip visi gyvena. O kai įnyksta į narkotikus ir pajaučia pirmus abstinensijos sindromus, viskas sukasi ratu.

Yra tokių, kurie neįsitraukia, kurie bandė, bet neįdomu – pageria samagono per šventes ir sportuoja. Pagrindiniai klientai zonoje – narkomanai, vienas kitas iš organizuotų gaujų, o tie „verslininkai“ iš jų pinigų laisvėje statosi ir namus, ir perka brangiausius automobilius, net susitvarko lygtinį paleidimą. Kai turi daug pinigų, viskas yra įmanoma.

Žinau asmenis, kurie per savaitę surinkdavo po keliasdešimt tūkstančių vien iš narkotikų. Ir taip vyko metų metus.

– Bet Teisingumo ministerija, Kalėjimų departamento vadovybė teigia, kad padėtis įkalinimo įstaigose keičiasi, investuojama daug pinigų, keičiamas požiūris, tvarka...

– Marijampolės pataisos namuose mobiliojo ryšio blokavimo sistema pasirūpino Izraelis, patys pagrindiniai sukčiautojai išvežioti į kitas įkalinimo įstaigas arba uždaryti į kamerų tipo patalpas. Prisiminkite atvejį Kybartuose, kai kaliniai feisbuke surengė išgertuvių tiesioginę transliaciją. Ir ką? Parodė per televiziją, buvo atvykęs teisingumo ministras, visus ramino, kad, štai, išvežėme kelis nuteistuosius, padarėme kratas... Bet ten yra tas pats ir dabar. Nuteistieji juokiasi, kad ministras uždraudė didesnes taras, bet tuo pačiu kiekvienam nuteistajam išdavė po penkiolikos litrų talpas su dangčiais drabužiams laikyti. O juk šios talpos labai tinkamos raugti samagoną.

Teisingumo ministras, sakydamas, kad reikia riboti vaisius ir daržoves, norėjo parodyti, kad dirbame, nežinojo, jog kils didelis skandalas, bus bado akcijos, dar uždraudė čiužinius dienos metu, bet kokia nauda? Tuos dalykus, kuriuos uždraudė, nė iš vieno iš jų nevirdavo samagono. Nes matęs, kad kas iš obuolių ar apelsinų sulčių virtų samagoną, na, gal apelsino žievelę ir įmeta, kad kvapas geresnis būtų. Bet apriboti daržoves – kokį raugą iš pomidorų, agurkų galima padaryti? Nesąmonė.

Paprasčiausiai reikėjo skandalo ir tiek, norėjo parodyti, kad darome permainas, tačiau tie dalykai, iš kurių raugdavo, ir dabar dar parsiduoda. Ir yra neribojami.

Vilandas Tinteris
Kol kaliniai prižiūrės kalinius, niekas nepasikeis – visose zonose kalinius prižiūri ne administracija, o kaliniai, aukštesnės kastos prižiūri žemesnes.
Jeigu pažiūrėtumėte statistiką, tai pamatytumėte, kad šiandien surasto alkoholio kiekiai nė kiek nesiskiria nuo tos dienos, kai buvo įvesti draudimai. Kas nori, tas raugs ir jokie draudimai nesustabdys. Ir net nereikia tų talpų – jeigu norės, raugs šiukšlių maišuose, juos paslėps tarp drabužių, ką ir daro, nes per kratą sunkiau surasti.

– Tai kaip įvesti tvarką pataisos namuose? Visus nuteistuosius įkalinti kamerinio režimo patalpose?

– Kol kaliniai prižiūrės kalinius, niekas nepasikeis – visose zonose kalinius prižiūri ne administracija, o kaliniai, aukštesnės kastos prižiūri žemesnes ir t. t. Net iki šiol naujai atvežtus kalinius karantine prižiūri nuteistasis, vadinamasis „bugoras“ – veda juos pasivaikščioti, veda skambinti, pas psichologą, pas „operus“, į parduotuvę, į lauką... Taip neturėtų būti, turėtų pareigūnai juos vedžioti, prižiūrėti. Ir iki šiol dar būna, kad atsakingąjį kalinį išsikviečia administracija, sako, sutvarkyk, kad būtų taip ir taip, gausi pasimatymų.

Viskas veikia – „skaldyk ir valdyk“ principu. Kai kurie pareigūnai labai panašūs į pačius „zekus“, nes ir žargonas toks pats, ir elgiasi taip pat.

– Klausau Jūsų ir atrodo, kad kalbate apie kažkokį kitą pasaulį, nors jis – visiškai šalia...

– Niekam neįdomu, kad narkotikai valdo tave, o ne tu juos. Galvodamas apie save manau, kad mano gyvenime buvo įvykusi tragedija – turbūt kiekvienas žmogus, kuris susidūrė su tuo, kad kas nors iš jo artimųjų – ar tėvas, ar sūnus ar dukra, buvo papuolę į narkotikų liūną, ir jie žino, ką tai reiškia. Jau dvejus metus nevartoju narkotikų, bet kiekvieną rytą atsibudęs patiriu šoką, kad esu čia, zonoje. Kai nevartoju, nerandu bendros kalbos su kaliniais, neturiu su jais apie ką kalbėtis – jie čia taip giliai įsigyvenę, kad net apie laisvę negalvoja, jiems net nereikia laisvės. Jiems čia gerai, o tie, kas vartoja narkotikus, apie laisvę išvis nedrįsta kalbėti.

Nesuprantu, kaip taip atsitiko, kad esu čia, iki šiol negaliu sau paaiškinti. Ten, kur narkotikai, ten ir nusikaltimai – vieni daro nusikaltimus, nes jiems reikia pinigų, kiti – todėl, kad reikia narkotikų. Ir man reikėjo narkotikų. Dėl ilgalaikio narkotikų vartojimo mano elgesys buvo neprognozuojamas, negalėjau savęs kontroliuoti.

Jeigu narkotikai išnyktų, dalis žmonių, kaip nusikaltėlių, išnyktų, nes dabar jie nusikaltimus daro tik dėl to, kad gautų narkotikų. Tada jų nusikaltimų nebūtų.

Kai mane atvežė į Vilniaus pataisos namus, turėjau 84 galiojančias nuobaudas, buvau 9 kartus teistas, 4 kartus padaręs nusikaltimą atlikinėdamas bausmę, o dabar neturiu nė vienos galiojančios nuobaudos per metus. Pirmą kartą per 17 metų, net esu skatintas už gerą elgesį, už įvairių socialinės reabilitacijos renginių lankymą ir t. t. Lengvoje grupėje dar nesu, bet pavasarį gal perkels, kiekvieną dieną galėsiu skambinti į namus, dažniau matytis su savo artimaisiais, mano parduotuvės limitas padidės nuo 114 iki 156 eurų.

Vilandas Tinteris
Administracijai būdavo naudinga, kad vyksta sukčiavimai, nes dauguma pinigų nusėsdavo ir zonoje – nuteistieji darydavosi remontus gyvenamojoje zonoje, tvarkydavo patalpas, pirkdavo buitinę techniką, šaldytuvus, elektrines virykles, remontuodavo laisvalaikio kambarius, sekcijas.
Anksčiau man lengva grupė nebuvo reikalinga, nes visada turėdavau mobiliojo ryšio telefoną, pasimatymai būdavo duodami ne dėl gero elgesio, o už tai, kad prižiūriu tvarką tarp nuteistųjų. Pavyzdžiui, Marijampolėje reikėdavo gauti lengvą grupę, paskatinimą ar dar kažką, tai pasakydavo, ką daryti – sako, nupirk krepšinio aikštelei plastikines lentas su lankais ir mes tau duosime paskatinimą. Taip kaliniai ir nusipirkdavo paskatinimus už labdarą.

Administracijai būdavo naudinga, kad vyksta sukčiavimai, nes dauguma pinigų nusėsdavo ir zonoje – nuteistieji darydavosi remontus gyvenamojoje zonoje, tvarkydavo patalpas, pirkdavo buitinę techniką, šaldytuvus, elektrines virykles, remontuodavo laisvalaikio kambarius, sekcijas. Tuos remontus nuteistieji darydavosi ir iš pinigų, gautų už narkotikus, alkoholį, o administracija paskui dokumentuose nurodydavo, kad tai jie atliko.

– O ar nėra rizikos, kad Jūsų požiūris nepasikeis, nes juk buvusių narkomanų nebūna?

– Na, priklausomybė išlieka visam laikui. Yra kelios rūšys žmonių, kurie nustoja vartoti narkotikus – tie, kuriuos artimieji gydo priverstinai, bet tai yra neveiksminga. Kiti patys bando, tikisi, kad terapija padės. Ir yra labai maža priklausomybę turinčių žmonių, kurie patiria šoko sukrėtimą dėl to, kokį dugną yra pasiekę. Aš papuolu į šią grupę. Mane labai sukrėtė tai, ką patyriau, kur buvau papuolęs ir kas su manimi vyko. Net mano artimieji iki šiol nežino, kad vartojau narkotikus – jie paprasčiausiai galvoja, kad padariau nusikaltimus. Ir tiek. Nežinau, kaip sureaguos, kai sužinos, kad esu priklausomas.

– Kodėl nepasakėte?

– Man neužtenka drąsos. Ilgą laiką net sau buvo sunku pripažinti. Suprantate, į narkomanus, alkoholikus mūsų visuomenėje kitaip žiūrima – į tokius žmones žiūri kaip į padugnes, nežiūri kaip į žmones, kurie turi problemų, kurie serga.

Didžioji dalis kalinių yra priklausomi nuo narkotikų, bet mūsų valstybėje tai niekam neįdomu. Na ir kas, kad visus kalinius uždarys po du į kameras, bet išėję į laisvę jie vėl ir vėl sugrįš – reikia galvoti, ką reikia daryti su priklausomybe, kaip juos apšviesti, kad jie turi problemų. Reikia duoti viltį, kad jie turėtų progą pasitaisyti, o dabar yra neviltis – įsivaizduokite, kai kurie tiek prisisukčiavo, kad papildomai net po 20 metų turi sėdėti. Ir „kobrą“ dabar naudoja, degraduoja žmonės. Ji labai populiari Rusijoje, žmonės ten parūkę net per langus šokinėja – rūko gryną acetoną su milteliais sumaišę. Smegenys baisiai džiūna nuo tos chemijos, nuteistieji nesupranta, ką jie daro. Todėl kai kiti sako, kad Vilniuje yra dužusi zona, nes čia nėra nei narkotikų, sakau, jūs džiaukitės, nes kitur numirtumėte.

Anksčiau galvodavau, kad „bachūrai“ yra „bachūrai“, zonoje reikia gyventi kaip „bachūrui“. Kai pirmą kartą atvykau į Pravieniškes, apie juos buvo visai kitoks supratimas – jie negalėjo pardavinėti narkotikų, „bachūrai“ buvo gerbiami, vieni kitų nepridavinėdavo, bet kai prasidėjo komercija, kai patys „bachūrai“ pradėjo pardavinėti narkotikus, kai pinigai užvaldė viską ir visus supratimus, kai pamačiau, kaip vienas kitą konkuruodamas pridavinėja, išdavinėja, nuleidinėja informaciją, supratau, kad tų supratimų nėra, yra tik pinigai. Nėra jokių poniatkių.

Vilandas Tinteris
Į įkalinimo įstaigą pakliuvau labai jaunas, daug laiko čia praleidau ir man labai nemažai laiko liko iki išėjimo, todėl papulti dar kartą į tą patį pragarą yra tolygu gyvenimo pabaigai.
Ir tie, kurie galvoja, kad dar yra kažkokios poniatkės, kad dar yra „bachūrai“, „ožiai“, „gaidžiai“, – klysta, nes dabar yra tik komercija. Daugiau nieko. Jeigu tu žinai, kaip įsivaryti narkotikų, kaip užsidirbti pinigų, tu esi karalius. Tu gali būti „bachūrų bachūras“, bet jeigu būsi žioplys, nežinosi, kaip uždirbti pinigų, kaip įsivaryti narkotikų, tu niekam nebūsi įdomus. Zoną dabar valdo pinigai, jie iškreipė subkultūrą.

Nusispjoviau į subkultūras, o nusispjovus grįžti atgal ir laikytis subkultūros jau nebėra kaip.

Į įkalinimo įstaigą pakliuvau labai jaunas, daug laiko čia praleidau ir man labai nemažai laiko liko iki išėjimo, todėl papulti dar kartą į tą patį pragarą yra tolygu gyvenimo pabaigai. Pasibaigtų mano gyvenimas, jeigu dar kartą įklimpčiau. Išeisiu būdamas 48 metų, gal per šį laiką kažkas ir pasikeis, gal valstybė pradės taikyti lygtinį paleidimą, gal išleis anksčiau, gal malonės prašymą patenkins, aš dar turiu daug vilčių susitvarkyti savo gyvenimą – sukurti savo šeimą, susirasti darbą, pasistatyti namą, užauginti vaikus.

Išėjęs būsiu daugiau buvęs nelaisvėje nei laisvėje. Daug blogo esu padaręs, daug nusikaltimų, daug žmonių apgavęs, sumušęs, buvau visuomenės kenkėjas, buvau nuo pat paauglystės nusikalstamo pasaulio rate ir visas gyvenimas sukosi aplink nusikaltimus, aš net nežinau kito visuomenės gyvenimo, kaip, pavyzdžiui, gyvena normalūs žmonės.

Noriu kitokio gyvenimo – tokio, kad ryte paskambinus į duris galiu drąsiai jas atidaryti ir nebijoti, kad čia pareigūnai, nebijoti, jog kažkas kažkur užpuls ar nušaus, noriu gyventi normalų gyvenimą. Pažiūrėjau kitą – man nepatiko, tik gaila, kad daug metų reikėjo paaukoti, jog suprasčiau, kad man čia nepatinka. Ar man pasiseks? Taip, man pasiseks, nes jau dabar esu kitoks, man nebepatinka būti anuo. Mane buvo užvaldžiusi kažkokia nesąmonė, pats nesuprantu, kas su manimi buvo įvykę.

Vilandas Tinteris
Noriu kitokio gyvenimo – tokio, kad ryte paskambinus į duris galiu drąsiai jas atidaryti ir nebijoti, kad čia pareigūnai, nebijoti, jog kažkas kažkur užpuls ar nušaus, noriu gyventi normalų gyvenimą.
Balandžio mėnesį mano dukrai bus aštuoniolika metų – kai sėdau, jai buvo vieneri metukai, ji visą laiką augo su mama, ji jau yra sukūrusi kitą šeimą. Ir ją suprantu – kuri kita protinga moteris galėtų tiek laiko išlaukti tokio bepročio kaip aš? Su dukra palaikau ryšius, ji labai norėtų, kad būčiau laisvėje. Norėčiau suartėti ir duoti tai, ko nedaviau, noriu, kad ji turėtų tikrą tėvą.

– O nebaisu bus išeiti – laukti reikės dar 10 metų?

– Nebijosiu, nes žinau, kad pamatysiu jūrą, ji man asocijuojasi su laisve. Žinoma, bus labai sunku, gal per šį laikotarpį mūsų valstybėje įkalinimų sistema pasikeis ir sugalvos, kaip integruoti nuteistuosius. Už grotų praleidau labai daug laiko, suprantu, kad nebus lengva: po tiek metų atsidaro vartai ir visas pasaulis atsiveria prieš tave – gali vykti kur nori, matyti, ką nori, daryti ką nori. Turėsiu kažkaip susitvarkyti.

Greit bus dveji metai, kai nevartoju, jeigu sąžiningai, dar dabar jaučiu blaivėjimą, nes pažiūrėjęs į dienoraštį matau, kad prieš mėnesį dar nebuvo blaivi galva – mąsčiau visai kitaip. Ir iki galo išblaivėti reikia ketverių penkerių metų. Tie nuteistieji, kurie galvoja, kad ilgai vartoję gali greitai išblaivėti, klysta – ne, protas neišsiblaivys. Kol sau nepripažinsi, kad reikalinga pagalba, kad jau pasiekas dugnas, tol niekas nepadės.