Perskaitęs kitų žmonių išgyvenimo istorijas, nusprendžiau pasidalinti savąja. Pradėsiu nuo to, kad turbūt daugeliui mano pajamos per mėnesį atrodo kažkoks kosmosas ir svajonių alga, tačiau Jus nuvilsiu, taip nėra.
Kaip užimantis svarbias pareigas įmonėje, turiu nemažus ir įsipareigojimus. Privalau būti nepriekaištingos reputacijos ir būti gerbiamas savo pavaldinių. Visada pasitempęs, tvarkingas ir apsirengęs drabužiais ne iš humanos. Visa tai kainuoja ir kainuoja nežmoniškus pinigus. Visi mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus ir išlaidas, prašau jūsų patenkinti savo smalsumą ir suskaičiuoti manąsias.
Taigi, modernaus ir patogaus, bet ne prabangaus buto senamiestyje nuoma 2000 eurų per mėnesį. Jau girdžiu kitus klausiant, kam toks brangus butas, kai yra aibė pigesnių variantų. Sutinku, bet aš vertinu komfortą, man svarbu, kad butas būtų prestižinėje ir strategiškai patogioje Vilniaus vietoje, kad iš jos greit ir be didelių sunkumų galėčiau pasiekti bet kurį tašką darbo reikalais. O kam nuomotis su tokiomis pajamomis, kai gali pasiimti buto ar namo paskolą ir vietoj nuomos mokėti bankui paskolą, ypač, kad po keliasdešimt metų, tas butas ar namas priklausys tau? Turiu argumentą ir šitaip manantiems. Visų pirma, tokio buto, kuriame aš gyvenu įsigijimui būtų reikalinga pusės milijono eurų paskola. Sutikite, tai nemaži pinigai. Be to, kad gauti paskolą reikia bankui įnešti 15 procentų nuo buto vertės pradinį įnašą, kuris yra nei didelis, nei mažas – 75000 eurų. Tokių pinigų aš neturiu, nes jei perskaitėte rašinio pavadinimą, supratote, kad gyvenu skolon. Bet apie tai vėliau.
Mano didelę dalį pajamų „suvalgo“ automobilio lizingas bei kuras. Kaip įmonės direktoriui, man privalu vairuoti naują ir socialinį statusą atitinkantį automobilį. Kaip jūsų nuomone, pasibaigtų verslo derybos, jei vienas iš pusių į derybas atvyktų senutėle Audi 80? Arba kitas pavyzdys. Nusipirkčiau naudotą automobilį ir neduok dieve papulčiau su juo į avariją, o vėliau paaiškėtų, kad jame nebuvo saugos pagalvių. Ne ačiū, aš vertinu savo saugumą ir komfortą. Taigi automobilio lizingui kas mėnesį išleidžiu 900 eurų, dar 500 eurų kurui, kadangi tenka daug keliauti Lietuvoje ir Europoje.
Keliauju ne tik verslo reikalais. Kadangi daug dirbu, mėgstu bent kartą per mėnesį pailsėti ir išvykti į poilsinę kelionę į egzotinę šalį. Kelionės bilietai ir viešbučio išlaidos su viskas įskaičiuota vienam asmeniui kainuoja apie 500 eurų. Iš kur randu tokių pigių kelionių? Tenka pigių kelionių ilgai ir plačiai paieškoti, kol surandu man kainos ir kokybės santykiu tinkančias bei rezervuoti vos ne prieš metus, kad sutaupyčiau.
Komunaliniai bei kiti mokesčiai (internetas, Iphone lizingas) kas mėnesį atsieina 300 eurų, maistas dar 600 eurų. Nesimaitinu restoranuose, kad ir kaip norėčiau, tiesiog man tai per brangu. Maistą perku iš prekybos centrų, medžioju akcijas, kadangi stengiuosi maitintis sveikai, o sveikas maistas brangus. Smulkioms išlaidoms, buitinėms valymo priemonėms išleidžiu dar 200 eurų.
Štai ir viso mano kosminio atlyginimo nebėra. O tai kur drabužiai, pramogos klausiate jūs? Atsakau. Ties tuo prašau savo artimo brolio pagalbos. Nors jis neuždirba daug, bet yra taupus ir kas mėnesį man paskolina 400 eurų, kad su draugais galėčiau nueiti į barą iškelti po bokalą, (te nebaudžia manęs Veryga, jokiu būdų neskatinu kitų ir nepateikiu visuomenei to kaip pavyzdingo laisvalaikio praleidimo laiko). Kaip sveikas vyras mėgstu ir merginas pakirkinti, o žinot, jos šiais laikais yra nepigios. Taip nepastebimai ir prapuola tie pinigai iš kišenės. Tikiuosi savo kilniaširdžiui broliui ateityje tuos pinigus grąžinti.
Rašinį nenoriu baigti pesimistine nata, tačiau nesuprantu, kaip žmonės, ypač turintys šeimoje vaikų, išgyvena iš mažesnių pajamų nei mano. Nors gyvenu vienas, man vos jų užtenka mėnesiui. Dirbu tam, kad gyvenčiau, o ne egzistuočiau. O Jūs?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.