Apie ką mes čia…
Sudėjęs visas savo santaupas į bankrutavusį banką, Aleksandras Rubenšteinas kartu su pinigais gali prarasti ne tik savo patogų gyvenimą, bet ir mylimą moterį, kurios vaikui skubiai reikia padaryti brangią operaciją. Ir tam, kad jis atgautų savo prarastus pinigus, Aleksandras priverstas ir vėl persikūnyti į vieną iš savo personažų – auklę Fišman.
Kūrinio turinys
Pirmasis 2017 metais pasirodęs „Laisvo elgesio močiutės“ filmas netikėtai tapo dideliu hitu Rusijoje, todėl nenuostabu, kad vos po kelerių metų į kino ekranus atvyksta šios istorijos tęsinys. Aišku, tai tęsinys, kurio niekas neprašė, bet dėl prodiuserių godumo, jis visgi išvysta dienos šviesą ir tuo pačiu įrodo vieną tiesą – žmonės bukėja ne dienomis, o valandomis.
Aišku, nepagalvokite, kad aš esu priešiškai nusiteikęs rusų produkcijai. Tikrai ne, nes kiekvienais metais atrandu visai geras komedijas, kurios tikrai sugeba pralinksminti ir suteikti labai smagių akimirkų kino salėje. Bet tokių filmų yra tikrai mažai. Dažniausiai tenka “mėgautis“ tokiais projektais kaip šis.
2017 metų Mariaus Vaisbergo hitas buvo akivaizdus Billy‘io Wilderio šedevro „Džiaze tik merginos“ plagiatas, bet tas plagiatas bent jau turėjo kažkokią struktūrą ir buvo žiūrimas dėl sklandžiai vystomo siužeto. Deja, to paties negaliu pasakyti apie niekingą tęsinį, kuris yra panašus į visai nejuokingų skečų rinkinį.
Tas rinkinys aišku nori vystyti istoriją, kuri neveža. Nei tu jaudiniesi dėl personažų, nei tau yra juokinga į juos bežiūrint. Tai apie kokį įsijautimą į komediją galima kalbėti, kai viskas, kas yra rodoma šiame filme atrodo neskaniai ir dar kažkur jau matyta? Taip, matyta, nes persirengti moterimi ir pakliūti į vilą tam, kad apvogti jos savininką nėra naujas žingsnis. Ir tai tik vienas iš daugelio šio filmo niuansų, kurie jau buvo pristatyti kažkur kitur.
Tai, kas yra rodoma filme, būtų gal dar normalu kokiais 2007 metais šalia „Pats geriausias filmas“, bet kai 2019 metais vis dar bandoma prastumti prieš dešimt metų aktualius juokelius, pasidaro graudu, nes kūrėjams yra visiškai nusispjaut ant žiūrovo, kuris ir neša jiems pinigus. Netikite? Prašom, keli pavyzdžiai tų genialių scenų, kurios turi priversti juoktis. 1. Močiutė muša 7-10 moksleivius „Matricos“ stiliumi; 2. Moteris iššoka iš atrakciono mašinėlės po to, kai į ją stipriai rėžėsi jos vaikystės draugas; 3. Neseksualiais senos moters judesiais bandoma nukreipti dėmesį nuo vagystės. Ir panašių scenų filme yra labai daug.
Herojai ne ką geriau atrodo. Pagrindinis personažas Aleksandras kaip buvo šlykštus idiotas, tokiu ir liko. Jo antra pusė – tipinė nedėkinga mergšė, kuri nesugeba susitvarkyti su savimi ir bando surasti turtingą vyrą, kuris išspręstu visas jos problemas. Nors aišku, ji jaučia gražius jausmus savo ankstesniam parneriui, kuris stengiasi pasirodyti dar didesniu kvailiu nei yra. Antagonistas – turčius, kuris kaip ir visi turtingi žmonės yra blogas. Čia matyt taip turi būti, nes dažniausiai filmuose turtingi tampa blogiečiais dėl savo didelių turtų.
Vienintelis juokingas ir neblogai išdirbtas personažas visame šiame chaose buvo Zaza, kuris aišku stereotipiniu būdu pademonstravo kalinių gyvenimo būdą ir kalbėjimo manierą. Tenka pripažinti, tai suteikė bent kelias visai smagiais akimirkas. Kiti antraplaniai herojai – degeneratai ir chamai, kurių elgesys kėlė tik pasibaisėjimą jų idiotiškais veiksmais.
Pasibaigus filmui supratau, kad nors ir kaip peikčiau originalią juostą, bet ji, palyginus su šia nieko verta kino fekalija, buvo visai pakenčiamu kino projektu. Blogu kino projektu, bet tikrai žiūrimu. To, deja, negaliu pasakyti apie šį naują Mariaus Vaisbergo darbą, kuris bent jau turi vieną pliusą – jo trukmė 87 minutės.
Techninė juostos pusė
Garso takelis filme buvo neblogas. Keli kūriniai kaip Mumij Trol hitas „Po liubvi“ ar Egoro Krido gabalas „Milijony alych roz“ praskaidrino nuotaiką. Kameros darbas standartinis tokio pobūdžio kino projektams. Grimas ir šukuosenos su kostiumais – klaikuma. Akivaizdžiai matėsi ir fotošopo specialistų įsikišimas, nes tam tikrais momentais Fišman veidas atrodė kaip gerai užtušuotas penkiolikmetės spuogas ant kaktos. Garso montažas filme normalus, užtat vaizdas... Ten net nesugebėjo sklandžiai suderinti scenų, kad jos atrodytų bent jau logiškai. Daugelyje momentų scena, kuri turėjo tęstis, nukerpama ir pristatoma kita, kuri neatsako į ankstesnės scenos klausimą. Gi ne muzikinį klipą filmavo, kad čia būtų tiek daug chaoso.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aleksandras Reva nepasikeitęs. Toks pats savimi patenkintas „gražiausias pasaulyje vyras“, kuris net nebandė vaidinti. Jam buvo dzin, ką jis veikia ekrane, ir tai akivaizdžiai matėsi finalinėse filmo scenose.
Michailas Galiustianas įkūnijęs buvusį kalinį Zaza juokino ir jis tą darė už visus kitus kartu paėmus, nes tik jis vienintelis ir turėjo pakankamai išradingą ir bent jau humoro nestokojantį herojų.
Kiti filme pasirodę aktoriai Dmitrijus Nagijevas, Gliukoza, Romanas Kurcynas, Marija Fedunkin ir Jevgenijus Gerčakovas buvo ne kokie. Jie keliauja iš vieno filmo į kitą su tokia pačia veido mimika ir labai jau panašiais personažų tipažais, todėl net sunku kažką ir komentuoti apie jų pasirodymą, kurio elementariai ir nebuvo.
Verdiktas
„Laisvo elgesio močiutė 2: pagyvenę keršytojai“ – filmas, kurio geriau nebūtų, nes jame nėra beveik nieko, kas galėtų suteikti bent jau eilinę neįpareigojančią pramogą kino salėje. Humoras – nuvalkiotas, aktoriai – neįtikinami, techninė dalis – beveik klaiki ir siužetas – degeneratiškas. Štai visos šios juostos sudedamosios dalys, kuriomis eilinį sykį mus bando vaišinti Marius Vaisbergas ir jo godžių draugelių kompanija.
