Trečiadienio popietę J. Guaido pasiskelbė teisėtu Venesuelos lyderiu ir metė tiesioginį iššūkį N. Maduro valdžiai. JAV prezidentas Donaldas Trumpas netrukus pripažino J. Guaido laikinu prezidentu.

„Nacionalinė Asamblėja, kaip vienintelė teisėtai Venesuelos žmonių išrinkta valdžios institucija, besiremdama šalies konstitucija, paskelbė, kad N. Maduro valdymas yra neteisėtas, o prezidento vieta dėl šios priežasties lieka laisva. Venesuelos žmonės drąsiai pasisakė prieš N. Maduro ir jo režimą ir pareikalavo laisvės bei įstatymo viršenybės“, – savo pranešime sakė D. Trumpas.

Režimo oponentai pirmą kartą per ilgą laiką surengė protestus visoje Venesueloje. Represijų baimė ir masinė jaunimo emigracija dėl didžiulio maisto ir vaistų trūkumo suparalyžiavo prieš N. Maduro nukreiptą judėjimą, tad šis ėmėsi veiksmų savo valdžiai įtvirtinti.

Masinė emigracija, kai kuriais skaičiavimais, palietusi tris milijonus venesueliečių, išvykusių į kaimynines šalis, labiausiai atspindi protesto kartą, vadovavusią 2017-ųjų, 2014-ųjų ir ankstesniems sukilimams. Užuot į saugumo tarnybas svaidę Molotovo kokteilius, dabar jie aptarnauja klientus Kolumbijos restoranuose, dirba skambučių centruose Peru ar prisideda prie Ekvadoro statybų sektoriaus. Pastaruosiuose Venesueloje vykusiuose protestuose buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti žilagalvių gausos: dabar į priešakines linijas įžengė ankstesniais metais akmenimis besimėčiusių protestuotojų tėvai. Dabar jie kovoja už šalį, į kurią jų vaikai norėtų sugrįžti.

Protestai Venesueloje

Tiesa, pirmadienio ir antradienio naktį didžiausias protestų dėmesys nuo nuskurdusių išsilavinusių emigrantų tėvų buvo nukreiptas į nusivylusią Venesuelos darbininkų klasę. Po nedidelio Venesuelos nacionalinės gvardijos bandymo numalšinti dalinį maištą, naktinių protestų banga užliejo visą Karakasą, nedidelės protestuotojų grupelės užpildė gatvių kampus, ėmė padeginėti šiukšlių krūvas ir greitosiomis ręsti savadarbes barikadas.

Venesueloje tokie protestai tikrai nėra naujiena, tačiau šios savaitės protestai yra kitokie. Ilgus metus protestai įtraukdavo viduriniosios klasės atstovus Karakase ir kituose didžiuosiuose miestuose. Darbininkų klasės atstovai nuo tokių protestų laikėsi atokiau, leisdami socialistine besiskelbiančiai vyriausybei protestus vaizduoti kaip viduriniosios klasės įniršį dėl prarastų privilegijų.

Tačiau šios savaitės naktiniai protestai apėmė Karakaso darbininkų klasės rajonus, kuriuose gyvena patikimiausi vyriausybės rėmėjai, o karštieji viduriniosios klasės taškai išliko ramūs. Įvyko neįprastas miesto protestų geografijos virsmas. Tiesa, viskas nebeatrodo taip neįprasta, prisiminus, kiek ankstesniųjų metų viduriniosios klasės protestuotojų paprasčiausiai nuleido rankas ir išvyko iš šalies.

Šį kartą protestai yra kitokie. Niekas Venesueloje nebeturi jokių iliuzijų dėl vyriausybės. Siaubingas jos smurtas prieš disidentus dabar yra stipriai įtvirtintas, kiekvieno gyventojo galvoje susiformavo aiškus suvokimas, kad ši vyriausybė padarytų bet ką, jog tik išlaikytų valdžią.

Režimas, kadaise bandęs save pateikti kaip alternatyvų šalies vystymosi modelį, priimtiną viso pasaulio dirbantiesiems, iš esmės nebeturi rėmėjų užsienyje. Po suklastotų rinkimų ir perrinkimo praėjusiais metais beveik visi ignoravo šį mėnesį vykusią antrąją N. Maduro inauguraciją, išskyrus pagarsėjusius autoritarinius režimus, atsiuntusius savo atstovus: Kubą, Rusiją, Turkiją, Nikaragvą, Boliviją ir, žinoma, Šiaurės Osetiją – nuo Gruzijos atplėštą teritoriją, kurios nepripažįsta niekas, išskyrus Vladimiro Putino įtakos sferą.

Limos grupė, 14 šalių Vakarų pusrutulio demokratinių valstybių koalicija, kuriai vadovauja Peru ir Kanada, režimui taikė agresyvų demokratinį spaudimą. Dvi didžiosios Venesuelos kaimynės, Kolumbija ir Brazilija, dabar aktyviai kritikuoja N. Maduro režimą: vadina ji diktatūra, kuri turi pasitraukti iš valdžios.

Protestai Venesueloje

Režimo pusėje beliko tik smurtas ir baimė: 2017-aisiais dėl represijų žuvo 136 žmonės, tūkstančiai buvo raminami ašarinėmis dujomis, įkalinti ar kankinami. Vis akivaizdesne tampanti priklausomybė nuo represijų, padedančių išlaikyti valdžią, galiausiai tapo paskutiniu valdančiųjų stiprybės šaltiniu ir pačia akivaizdžiausia pažeidžiama vieta.

Dabar, režimui penkerius metus po vis stiprėjančio autoritarizmo skraiste slėpus, ko gero, didžiausią ekonominę katastrofą pasaulyje, Venesuelos valdžios išsekimas matomas plika akimi.

Kariuomenės valioje

Kaip rašo foreignpolicy.com, artimiausiomis dienomis N. Maduro likimas visgi gali priklausyti nuo kariuomenės. Taip tvirtina Jasonas Marczakas, Atlanto Tarybos, Vašingtone įsikūrusios idėjų kalvės Lotynų Amerikos ekspertas.

Jo teigimu, kol N. Maduro kišenėje sėdi aukščiausio rango kariuomenės pareigūnai, žemesnio rango karininkai kovoja su ekonominėmis bėdomis. J. Guaidao pasistengė nuvilioti karininkus (kai kurie jų ėmė maištauti jau anksčiau šią savaitę) nuo režimo žadėdamas amnestiją ir susitaikymą.

„Tai, kas vyks toliau, nulems, ar šiandieninis impulsas sukurs būtiną skilimą kariuomenėje, dėl kurio N. Maduro neteks pagrindinio paramos pamato“, – sakė J. Marczakas.

Nicolas Maduro

„Režimas rengiasi pademonstruoti jėgą, o anksčiau jam sekdavosi įbauginti opoziciją ir pasėti baimę. Tiek Hugo Chavezas, tiek N. Maduro nepasižymėjo geru valdymu, tačiau jiems puikiai sekėsi skaldyti opoziciją – tai vienintelis dalykas, kurį jie darė nuosekliai ir gerai“, – teigia Vašingtone įsikūrusio analitikos centro „Inter-American Dialogue“ prezidentas Michaelis Shifteris.

Rusijos palaikymas

Kremlius visus prieš N. Maduro valdžią nukreiptus veiksmus laiko nelegaliais ir pažadėjo paramą Venesuelos lyderiui, rašo guardian.co.uk.

Žemesniųjų Rusijos parlamento rūmų pirmininkas Viačeslavas Volodinas pasmerkė visus veiksmus prieš N. Maduro režimą. Parlamento narys ir buvęs pulkininkas Fransas Klinsevičius pabrėžė, kad Maskva gali nutraukti karinį bendradarbiavimą su Venesuela, jei N. Maduro būtų nuverstas.

Kitas parlamento narys Andrejus Klimovas apkaltino JAV bandant suorganizuoti dar vieną „spalvotąją revoliuciją“, o Vladimiras Džabrailovas situaciją pavadino „rengiamu perversmu“.