„Futuristinės antro turo apklausos apie Nausėdos pergalę realybėje gali būti klaidingos”, – tvirtina DELFI pašnekovas.
Vertindamas trijų populiariausių kandidatų į prezidentus rinkimines silpnybes ir privalumus, Januška teigia manąs, jog premjero Sauliaus Skvernelio „silpniausia vieta bus jo vyriausybė, Ramūnas Karbauskis ir improvizacijos policinių galių klausimais”. Privalumas – Lietuvos ūkio reikalų detalių žinojimo įvaizdis.
Nausėdai koją esą gali kišti tai, kad jis vadinamas bankininku, konservatorių ir prezidentės statytiniu. „Kai kam tai gal ir darys poveikį, nors tai netiesa – jis nėra joks bankininkas, o iš Tėvynės sąjungos paramos gali tikėtis tik antrame ture”, – sako Kovo 11-osios akto signataras.
Jo teigimu, Nausėdos stiprybė – asociacijos su Adamkumi ir galimybė antrame ture „judėti į kairę, jei ten nebus Skvernelio”.
„Šimonytė turės gintis nuo „praskolintos” Lietuvos, konservatorių ir prezidentės statytinės jai primetamo įvaizdžio. Manau, tai nebus labai sunku. Be to, akivaizdu, kad žmonės ją mėgsta plačiau nei Tėvynės sąjungą, ji gyva ir reaguojanti, patyrusi politikė, kuria žmonės nori patikėti”, – apie konservatorių-krikdemų kandidatę kalba DELFI pašnekovas.
Po dešimt metų prezidentės pareigas ėjusios Dalios Grybauskaitės kadencijos Januška linki naujam prezidentui ar prezidentei:
„Nederėtų vadovautis „didesniu žinojimu“ nei kiti, remiantis slaptomis pažymomis. Besaikis politinių procesų ir politikų sekimas, valdymas abejotino teisėtumo pažymų pagrindu išplauna ir teisę, ir demokratiją.
Toks prezidentas tampa jau nebe moraliniu, o jėgos autoritetu, kurio bijoma. Jėgos konkurencija, kai nustojama bijoti, vėliau turi pasekmių ir jai arba jam pačiam.”
– Trys kandidatai į prezidentus – Ingrida Šimonytė, Saulius Skvernelis ir Gitanas Nausėda turi daugiausiai šansų patekti į antrą rinkimų turą. Kurie du iš jų bus antrame ture?
– Svarbiausia šiandien keliama hipotezė – kad Skvernelis ir Nausėda yra susisiekiantys indai, ir prasidės reitingų nutekėjimas nuo vieno link kito. Pagal šią hipotezę, atsiras trijų asmenų „pirma lyga” su maždaug vienodu taškų, procentų lygiu – apie 15–20.
Ar į pirmą lygą pateks Skvernelis, tą greit pamatysime. Šiuo metu jo prezidentinis reitingas labai atsilieka nuo LVŽS reitingo. Tuo tarpu tikras lyderis turėtų būti populiaresnis už savo partiją.
Sumažinti Šimonytės reitingą būtų sunku, bet, esant tam tikroms aplinkybėms, dabartinio gali ir nepakakti.
Nepamirškime, kad didesnė dalis kandidatų nesurinks reikiamų parašų skaičiaus ir, kovo mėnesį jiems pasitraukus, įvyks dar vienas reitingų persiskirstymas. Liks tik 3–5 kandidatai, tada ir paaiškės realesni antrojo turo kontūrai.
Jau pirmame ture gali pasitraukti Aušra Maldeikienė, net ir Arvydas Juozaitis, Petras Auštrevičius ir Naglis Puteikis, nes gali pritrūkti parašų. Prisijungs Vytenis Andriukaitis.
Pirmojo turo problema yra debatų kokybė. Debatai nesuskirstyti, kaip krepšinyje, į meistriškumo lygas. Kandidatai priversti kalbėti lozungais, ne įrodymais.
Pozityvių programų pažadų niekas nebegirdi, kandidatai kol kas nepasakė nieko naujo ir esminio turinio prasme. Esame tiek užgožti antrarūšių naujienų srauto, kad nebegalime koncentruotis ir girdėti, kas racionaliai bandoma kalbėti apie šiandien egzistencinius Lietuvai klausimus.
O rinkimai pirmiausia turėtų būti ateities darbotvarkės formavimas.
Tolesnė kova pasireikš ir tuo, kurį iš pirmosios lygos labiau pavyks sukompromituoti. Konkuruos ne vien programos, bet ir kompromatų įtakingumas.
– Manote, kad Andriukaitis vėl mėgins dalyvauti rinkimuose? Ir kodėl galvojate, kad Puteikiui, už kurį per praėjusius rinkimus balsavo net 124 tūkst. rinkėjų, nepavyks surinkti 20 tūkst. parašų?
– Andriukaitis nėra tas, kuris paliktų savo partiją bėdoje. Jis yra kovotojas, kokių reta. Socdemams likti be savo kandidato rinkimuose būtų nedovanotina klaida. Nebent kažko nežinome, ir yra dar koks nors slaptas planas, pavyzdžiui, Vilija Blinkevičiūtė.
Jos pasirodymas, žinoma, būtų sensacija, sujauktų visą kairės peizažą. Ir tai būtų galimybė atsigauti partijai, bet, matyt, jiems patiems to nereikia, jei to nedaro.
Surinkti 20 tūkst. teisingų, be klaidų užpildytų parašų visada buvo problema, išskyrus gerai pasiruošusias partijas. Populiarumo nepakanka, reikia gerai organizuotos, aktyvios ir nemažos komandos per visą Lietuvą. Tai sunkus darbas. Bet gal ir surinks – dabar galimas rinkimas internetu.
– Įsivaizduokime visas tris antro turo kombinacijas: Nausėda prieš Šimonytę, Skvernelis prieš Šimonytę, Skvernelis prieš Nausėdą. Kas laimi kiekvienoje iš jų?
– Pagal įvairias matytas antro turo apklausas, Nausėda laimi visais atvejais. Ir tai šiandien jam yra problema, nes jis visiems tampa mažiausiai pageidaujamu konkurentu. Ir atakų iš visų pusių taikiniu.
Dėl šios priežasties bent jau daliai Tėvynės sąjungos ir LVŽS politikų gali atrodyti, kad geriausia pora antrame ture yra Šimonytė prieš Skvernelį.
Parodoksalu, kad abi pusės pagal tokių skirtingų argumentų logiką gali būti taip įsitikinusios savo pergale. Kiekviena pusė turi tikėjimą savo mobilizacine galia, siekiant izoliuoti oponentą.
Antrame ture susitikus Šimonytei su Nausėda, bent dalis Lietuvos eis ramiai pasnausti. Tai didina Šimonytės viltis dėl potencialiai nuspėjamo jos elektorato didesnio aktyvumo. Taigi futuristinės antro turo apklausos apie Nausėdos pergalę balsavimo realybėje gali būti ir klaidingos.
Galima įsivaizduoti, jog daliai Lietuvos pasirinkimas tarp Šimonytės ir Nausėdos nėra skausmingas, tačiau Skvernelio išrinkimo atveju visuomenės susiskaldymas būtų rimtesnis.
Tai, kad Ramūnas Karbauskis paskubėjo paskelbti savo naują premjerą Visvaldą Matijošaitį, rodo, kad Kauno meras matomas kaip esminė priemonė Skvernelio pageidaujamam reitingo šuoliui po Rusnės įvykių.
Taktika neblogai apgalvota. Tai suveiks, tik neaišku, ar neuždės „lubų”. Po kiek laiko Skverneliui tai gali būti kupra, kurios kažkaip reikės atsikratyti.
Nesu aš joks indikatorius, esu labai subjektyvus, prisipažįstu, bet užbaigta keturių LVŽS politikų valdžios piramidė man keltų nerimą dėl demokratijos būklės. Karbauskis, be abejo, čia lyderis, o po jo – Skvernelis, Matijošaitis, Viktoras Pranckietis. Gali būti, kad tai atbaidys dalį potencialių Skvernelio rinkėjų.
– Buvote vienas iš Socialdemokratų partijos atkūrėjų dar iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Kaip paaiškintumėte – kodėl veik per tris dešimtmečius nė vienas socdemas ar bent socialdemokratinių (kairiųjų) pažiūrų kandidatas Lietuvoje nelaimėjo prezidento rinkimų?
– Tuometinis partijos atkūrimas dar iki Kovo 11-osios daugiau buvo daugpartiškumo užuomazgų skatinimas nei ryšys su kairiąja politika.
Aš nežinau, kas šiandien Lietuvoje yra kairioji politika ekonomine ir vertybine prasme, t.y. kas jai nuosekliai atstovauja. Jei viskas yra kairėje, kas nėra dešinėje, tai, pagal mane, beveik visa ligšiolinė politika buvo kairioji. Nepamenu jokios tikrai dešiniosios ekonominės politikos kaip sisteminio ir principinio veikimo.
Tačiau beveik trisdešimties metų politikos negalime pavadinti ir kairiąja, nes niekada nebuvo nuoseklios kairiosios politinės programos įgyvendinimo. Elementai iš kairės ir dešinės maišėsi laisvai, nes valdė iš esmės ne politika, o partinių atstovų asmeniniai interesai, mini ir maxi verslininkai bei sisteminė biurokratija.
Politinės partijos iki šiol nėra pajėgios suformuoti detalios darbotvarkės Lietuvai, be to, daugiapartinėse koalicijose reikalingi kompromisai, t.y. nebelieka kryptingo veiksmo. Premjerui atėjus į valdžią, vyriausybės programą pradeda ir baigia formuoti ministerijų profesionalai. Po to ji modifikuojama interesų. Nesakau, kad jie blogi, nes be jų turbūt iš viso nebūtų jokios politikos.
Socdemų partija, kaip ir dauguma mūsų partijų, laikėsi ant vieno asmens – Algirdo Brazausko, kuris, žinoma, nebuvo joks socdemas. Nebeliko jo, panašu, gali nebelikti ir socdemų. Nelabai suprantu, kodėl jaunimas turėtų domėtis ir balsuoti už Lietuvos kairiuosius.
Po Brazausko kadencijos prezidentus žmonės instinktyviai rinkosi ne iš savo partinio elito: Adamkų – iš JAV, Dalią Grybauskaitę – iš Briuselio. Paksas vėl buvo bandymas pasirinkti iš savų politikų, ir tai buvo klaida.
Jei vis tik priverstinai brėžtume sąlyginę takoskyrą, tai dešinėje turėtų būti liberalai, kurių nėra, ir Tėvynės sąjunga, kuri per „žmonių partijos“ elementus bando iš ten pabėgti. Visi kiti būtų kairėje, bet be kairiosios ideologijos, jeigu šiandien toks žodis apskritai tiktų.
Centrizmas šiandien – tai niekas, tuščias žodis, politikų naudojamas pabrėžti savo neradikalumą ir politkorektiškumą.
– Šįmet tarp trijų realiausių pretendentų pakeisti Dalią Grybauskaitę prezidento poste nėra nė vieno socialdemokratinių – kairiųjų pažiūrų kandidato. Nausėda bando kalbėti „į kairę”, bet jam sunkiai sekasi nebūti savimi; Skvernelio politikos „kairiąja” nepavadinsi, nors buvo sakyta, kad jis atstovaus „apačioms”. Rinkėjams nereikia ne tik kairiojo prezidento, bet net ir kairiojo kandidato?
– Labai geras klausimas ir sunkus atsakymas. Mano manymu, sąlyginėje kairėje neabejotinai bus Skvernelis, nes LVŽS iš esmės yra socdemų „skylėje”. Nausėda yra „virtualioje erdvėje” tarp Skvernelio iš salyginės kairės ir Šimonytės, kuri panašiausia į dešinės politikę.
Bet virtualioje erdvėje taip pat yra nemažai rinkėjų. Nausėda yra lankstus – antrame ture, priklausomai nuo oponento, jis gali judėti kur prireiks – į kairę ar dešinę.
Kairiesiems rinkėjams teks rinktis – jų požiūriu – geresnį iš blogų kandidatų.
– Ko iš būsimo prezidento labiau reikia Lietuvai – Grybauskaitės vykdytos politikos ir prezidentavimo stilistikos pratęsimo ar esminių permainų?
– Permainų reikia visada ir ypač dabar. Bet tų, kurių reikia vidaus politikoje, nebus, nes nė vienas iš galimų kandidatų į prezidentus ir jų komandos nedemonstruoja politinės galios, įtikinamos reformistinės potencijos. Bet daugiau gal ir per naivu būtų tikėtis.
Užsienio politikoje kai kurios permainos galėtų įvykti. Reikėtų atsisakyti tam tikro izoliavimosi, prisirišimo ES politikoje prie vienos valstybės. Atgaivinti gebėjimą kurti koalicijas bei ryžtą, jei reikia, griauti ES konsensusą, kuris jau tampa akivaizdžia stagnacija.
Tam reikia sugrįžti į Adamkaus laikų užsienio politikos vidaus mechanizmą, kai vyriausybės vadovas yra ES politikos veiksnys.
Šiandien europinė politika valstybės viduje nėra demokratiška. Pagrindinis valstybės intelektas pagrįstai susirūpinęs ES ateitimi, tačiau užsienio politikos vadovai visiškai ignoruoja vidinį nerimą, nesiūlo jokių idėjų Europai, ir tai Lietuvoje skatina europesimizmą.
Astravo atominė elektrinė yra geras pavyzdys, kiek Lietuvai vis dar svarbi užsienio politika. Ir pavyzdys to, kokia ji gali būti nesėkminga, be kita ko, todėl, kad vyriausybės vadovams buvo leista bėgti nuo atsakomybės. Prezidentės visi iš mandagumo ar kitų intencijų nekritikavo, tad kalčiausias čia „šviečiasi” užsienio reikalų ministras.
Matyt, būsimas prezidentas turės rinktis naują užsienio reikalų ministrą, jei jis ar ji nenorės perimti Astravo problemos fiasko legitimumo.
– Sakote – reikia permainų. Kuris iš trijų kandidatų, jūsų manymu, panašiausias į permainų kandidatą, o ne dabartinės šalies vadovės politinį įpėdinį?
– Maloniai provokuojantis klausimas. Jeigu reikėtų rinktis pagal jūsų algoritmą – tik iš trijų, ir tą, kuris ar kuri labiausiai skiriasi ar labiausiai nebijo ginčytis su prezidente, tai išeitų visiems suprantamas variantas.
Bet kai kas iškart pasakytų, kad reikia ir labiau demokratiško prezidento, ne vien kietų frazių lyderių. Gal reikia permainų, bet nesinorėtų revoliucijų.
Be to, aš nelabai tikiu įpėdinyste. Kai naują valstybės vadovą užguls tikra atsakomybė, geriausia, ko buvę vadovai gali tikėtis, tai – nuomonės išklausymo kartą per mėnesį. Ir tinkamos pagarbos, kas turėtų būti savaime suprantama.
Norėtųsi tikėti, kad ateityje kompromatais prezidentų nevaldys.
– Teigiate, kad reikia griauti stagnacija virtųsi ES konsensusą ir atsisakyti prisirišimo pre vienos valstybės. Kaip apibūdintumėte minėtą konsensusą, kokios jo pagrindinės stagnaciją liudijančios savybės? Ir kas nulėmė prisirišimo prie vienos valstybės (Vokietijos, kaip suprantu?) politiką?
Europos institucijų veikla nėra demokratiška. ES reikia institucinių permainų – visi apie tai kalba, ir niekas nevyksta. Meldžiamės vieningai pozicijai, kompromisams, bet tai biurokratijos, o ne politikos ir lyderystės laukas.
Apokaliptinės prognozės dėl galimo ES žlugimo kartais nebeatrodo neįmanomos. Kalbame apie atskirą ES kariuomenę, bet kariuomenei turi vadovauti vadas, lyderystė, o ne 28 valstybių politikų kompromisas.
NATO gyvuoja tik tiek, kiek gyva yra JAV lyderystė. NATO minus JAV iš esmės ir būtų sunkiai sprendimus priimanti ES kariuomenė.
Vyksta derybos su JAV dėl laisvos prekybos. JAV – už plačią laisvą prekybą, o protekcionistinė ES komisija, paveikta ES didžiųjų valstybių gerai subsidijuojamo žemės ūkio lobizmo, tik – už pramonines prekes. Lietuva galėtų kitaip manyti, bet konsensusas neleidžia.
Tas pat ir dėl „Brexito”. Ne vien britai kalti dėl ten vykstančio chaoso, o ir mūsų noras juos pamokyti, kas Lietuvai nėra gerai.
Labai gerai, kad prezidentei pavyko sukurti gan specialius santykius su Vokietija ir jos lydere. Ir dėl šių santykių Lietuvoje yra NATO – Vokietijos daliniai.
Personaliniai ryšiai tarp valstybės vadovų ypač svarbūs politikai ir diplomatijai. Bet niekada nederėtų užmiršti, kad dar yra ir galia. Draugystė – savo ruožtu, o valstybių interesai – svarbiausia. Ir „Nord Stream 2” dujotiekis tiesiamas, ir Vokietijos investicijos į Baltarusiją auga, ir Astravas kyla.
Tie specialūs santykiai negali pateisinti platesnių taktinių ir strateginių koalicijų trūkumo, o juk tai ir yra užsienio politika.
Gal prezidentei trūko paramos iš URM?
– Pakalbėkime apie lyderystę. Prezidentui reikia visai kitokių savybių nei įmonės ar valstybinės įstaigos vadovui, biurokratui ar biurokratinio aparato viršininkui. Kokiomis savybėmis pasižymi dabartinė šalies vadovė ir jos pirmtakas – prezidentas Adamkus?
– Banalu taip sakyti, bet prezidentas įtakingas savo moraliniu autoritetu, reitingu ir komanda, kuri kalba ir veikia jo ar jos vardu.
Moralinis autoritetas turi remtis nepriekaištinga reputacija bei nuomonės „diktatūra“ – profesionalumu.
Nederėtų vadovautis „didesniu žinojimu“ nei kiti, remiantis slaptomis pažymomis. Besaikis politinių procesų ir politikų sekimas, valdymas abejotino teisėtumo pažymų pagrindu išplauna ir teisę, ir demokratiją.
Toks prezidentas tampa jau nebe moraliniu, o jėgos autoritetu, kurio bijoma. Jėgos konkurencija, kai nustojama bijoti, vėliau turi pasekmių ir jai arba jam pačiam.
Iš moralinio, o ne jėgos autoriteto kyla ir galimybė vienyti, moderuoti skirtingas nuomones. To visuomenei kartais irgi prireikia.
Komandos stiprumas rodo esminę prezidento savybę – kiek jis yra savikritiškas ir suprantantis, kad vienas visko žinoti negali. Jei prezidentas neįsiklausys į patarimus, komanda nefunkcionuos, nes jai bus neįdomu.
Be abejo, prezidentas turi kalbėti angliškai, pageidautina – gerai. Patikėkite, gerai atlikti valstybės vadovo pareigas užsienio politikoje be anglų kalbos neįmanoma. Be to, tai valstybės kokybės ženklas ir vakarietiškumo įrodymas.
– Kaip šiuo atžvilgiu atrodo Nausėda, Skvernelis ir Šimonytė?
– Kiekvienam iš mūsų jie atrodo skirtingai, ir nešališkai analizuoti neįmanoma.
Skvernelio silpniausia vieta bus jo vyriausybė, Karbauskis ir improvizacijos policinių galių klausimais. Stipriausia – Lietuvos ūkio reikalų detalių žinojimo įvaizdis. Kaip suprantu, anglų kalba tobulėja.
Nausėdos „problemos” - bankininkas, konservatorių ir prezidentės statytinis. Kai kam tai gal ir darys poveikį, nors tai netiesa – jis nėra joks bankininkas, o iš Tėvynės sąjungos paramos gali tikėtis tik antrame ture. Stiprybė – asociacijos su Adamkumi, galimybė antrame ture judėti į kairę, jei ten nebus Skvernelio.
Šimonytė turės gintis nuo „praskolintos” Lietuvos, konservatorių ir prezidentės statytinės jai primetamo įvaizdžio. Manau, tai nebus labai sunku. Be to, akivaizdu, kad žmonės ją mėgsta plačiau nei Tėvynės sąjungą, ji gyva ir reaguojanti, patyrusi politikė, kuria žmonės nori patikėti. O žmonėms labai reikia norėti empatijos kieno nors atžvilgiu.
Dar vienas svarbus prezidentinis aspektas. Žmonės ne tik girdi ir mąsto žodžiais, bet ir mato bei mąsto vaizdiniais. Prezidentinis estetinis vaizdinys yra gan stereotipiškas ir ne visiems į jį paprasta patekti. Vieni balus užsidirba tiesiog išvaizda, kiti, palyginami su kuo nors, juos praranda.
Dar Brazauskas yra nustatęs, kad prezidento poste tikrai veikliam politikui trūksta valdžios. Ir jis net atsisakė antros kadencijos, siekdamas tapti premjeru. Man nelogiška – kodėl Skvernelis, pasiekęs, atrodytų, politiko svajonių viršūnę, turėdamas tiek galimybių veikti ir keisti Lietuvą, staiga kaip lošėjas viską stato ant abejotinos kortos?
Ir čia iš Skvernelio norėtųsi išgirsti rimtesnę argumentaciją. Komandos nepadirbėta. Nes kitaip gali atrodyti, kad čia tiesiog asmeninės tuštybės, garbės reikalai, kažką kažkam reikia įrodyti, o ne dėl rūpesčio valstybe ir savo idėjų realizavimo.
– Ar Lietuvai apskritai reikia visuotinai renkamo prezidento? Ar prezidentus parlamente renkantys estai ir latviai pasirinko blogesnį kelią?
– Jei taip būtų buvę ir kas penkerius metus Seime būtų renkamas prezidentas, tai 1992 m. lapkričio mėn. prezidentu vis tiek būtų buvęs išrinktas Brazauskas.
1997 m. prezidentu vietoje Adamkaus turbūt būtų buvęs išrinktas Vytautas Landsbergis. 2002 m. galėjo būti išrinktas arba Paksas, arba Artūras Paulauskas.
Nebūtų buvę apkaltos, todėl 2007 m. prezidentu galėjo tapti Viktoras Muntianas arba Česlovas Juršėnas. 2013 m. – Algirdas Butkevičius. 2018 m. būtų išrinktas Karbauskis. 2023 m. galbūt – Gabrielius Landsbergis.
Akivaizdu, kad Lietuva būtų kiek kitokia, o į gerą ar į blogą, niekas šiandien nepasakys.
Tiesioginiai rinkimai suteikia žmonėms daugiau vilties, demokratijos pojūčio. Žmonės išlaiko tikėjimą prezidentu iki pat kadencijos pabaigos, kitaip nei Seimu ar vyriausybe. Tai stiprina pasitikėjimą valstybe.
Galbūt demokratijai sveikiau, bet valstybės valdymas – mažiau efektyvus. Bet kuriuo atveju pakeisti Konstitucijos šiuo klausimu nėra jokios galimybės.