Vėliau čia žvejodavau reguliariai. Kelis kart per vasarą nulėkdavau su valtimi arba nuo kranto pavaikyti ešerių su mikromasalais. Pavasarėjant – gaudyti stambių kuojų avižėle. O štai paskutines trejetą žiemų čia (bent pora kartų) tikslingai „medžioju“ stambius ešerius.
Kuo ypatingas šis karjeras ( tiksliau reiktų vadinti – karjerinis tvenkinys)? Pirmiausia tuo, jog jis yra antras toks pagal dydį Lietuvoje ir užima 63 hektarų plotą. Ir tai dar ne riba- jis vis dar plečiasi, nes žvyro kasimo darbai tebevykdomi iki šiol. Antra – tai yra vienas giliausių vandens telkinių vidurio Lietuvoje. Karjero kasėjai deklaruoja, kad giliausioje jo vietoje yra net 30 metrų. Aš tokio duburio dar čia nesu radęs, tačiau dažnai žvejoju maždaug 15 – 22 m gyliuose. Ir tai yra savotiška egzotika po Pakaunės tvenkinių, kur ir 7 metrų duburiukas jau laikomas „didele duobe“.
Apskritai, šį vandens telkinį įprasta skirstyti į senąją dalį (iškastą dar tolimaisiais 1976 m.) ir naująją, vis dar tebekasamą ir suformuotą po 2014 metų. „Senoji“ karjero dalis nėra labai gili: giliausioje vietoje tėra apie 10 metrų. O daugumoje karjero ploto 6 – 7 metrų duobutes keičia į 2 metrus išeinančios seklumos. Kaip sako kolegos, karjero dugno reljefą tikriausiai formavo girto buldozerininko fantazija...
Skiriasi net šių dalių vandens skaidrumas spalva. Senojoje jis skaidresnis ir turi žalsvą atspalvį – saulėtą dieną čia gali įžiūrėti dugną net 4 metrų ar net didesniame gylyje. Naujojoje dalyje, tikriausia dėl vykdomų žvyro kasimo darbų jis drumstesnis ir turi rusvą atspalvį. Gal būt šis veiksnys, o gal skirtingi gyliai nulėmė ir skirtingose karietų dalyse vyraujančių ir žvejų gaudomų žuvų sudėtį.
Senojoje dalyje dažniau kimba stambios kuojos, kuriomis karjeras garsėja nuo seno. Užtat ešeriai čia dažniausia papuola smulkūs: nuo „cigaretinių“ iki gero šimtgramio ar kiek daugiau. Giliojoje dalyje yra atvirkščiai: bent jau gyliuose kuojų čia nesu pagavęs. Vien ešeriai. Tačiau pastarųjų reikia gerai paieškoti. Dryžuočiai čia migruojantys vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Tačiau jei jau kimba, tai jų dydis parastai tik prasideda nuo 200 g. ribos.
Seniau nėra pasisekę, tačiau pernai, gaudant ešerius, maždaug 17 metrų gylyje užkibo 3 „karališko“ dydžio plakiai, sveriantys po 400 g. Matyt, šių žuvų tai pat giliojoje dalyje yra.
Apie pagaunamus šiame karjere karšius nesu girdėjęs, nors šalimais esančiame mažesniajame Drąseikių karjere jų tikrai yra. Ir tai man yra viena iš keleto Drąseikių karjerų mįslių. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: karšių nebūvimas greičiausia sąlygoja, kad kuojos čia auga beveik iki Kuršių marių standartų. Didžiausia raudonakė, kurią čia esu pagavęs, svėrė virš 700 g. Puskilogaminių, bent jau žvejojant pavasarį, ypač ant paskutinio ledo esu pagavę tikrai daug.
Vasarą karjere neblogai kimba lynai. Geriausios vietos, esančios pietvakarinėje karjero dalyje, paprastai būna visada užimtos. Žvejai čia vienas kitą keičia, panašiai, kaip Nemuno žemupyje per patį vėgėlių traukimą.
Yra karjere karpių, didelių sidabrinių karosų. Prieš kokį penketą ar septynetą metų, mano žiniomis, čia buvo ištrauktas per 20 kilogramų sveriantis didžiažvynis. Didžiausia bėda karpininkams yra ta, jog šiltuoju metų laiku čia vienas nepabūsi. Drąseikiai yra viena iš dviejų populiariausių Kauno „maudyklų“, todėl karštomis dienomis čia visi krantai būna nutūpti poilsiautojų.
Dar viena įdomi karjero žuvis senbuvė – šapalai. Nežinau jokio gudresnio ir atsargesnio padaro, kaip karjero šapalas. Paauglystėje daug laiko skirdavau jų žūklei, bet retai kada ji baigdavosi sėkme. Storasprandžiai gražiai surinkdavo plūduriuojančias duonos pluteles, išskyrus tą, kurioje paslėpdavau kabliuką. Spiningaujant įsibridus taip pat dažnai regėdavau vaizdelį, kai paskui mikromasalą pagarbiu atstumu plaukia vieno ar kelių stambių šapalų „eskortas“. Lydi, bet nekimba.
Žvejojant kuojas ant paskutinio ledo keletą mažesnių, iki puskilogramio sveriančių šapalų pavykdavo pagauti. Didesnių kibimai beveik visada baigdavosi nuplėštomis avižėlėm ar kabliukais.
Drąseikių karjerą galite nesunkia rasti, pavažiavę 20 kilometrų keliu 232 iš Kauno Šėtos – Žeimių kryptimi Mažiausia pusė jo puikiai matosi nuo kelio. Aplink visą karjerą (išskyrus aptvertą žvyro kasimo bendrovės valdomą dalį) galima apvažiuoti žvyruotu keliuku ir nesunkiai rasti kur pasistatyti automobilį. O štai su didesnės valties nuleidimu yra prastai. Krantai beveik visur statūs, o patogesnės vietos vietinių gyventojų, neapsikenčiančių poilsiautojų keliamo triukšmo, užtvertos atitvarais ar kitomis kliūtimis.
Dažniausia ant karjero ledo sutiksi meškeriotojų iš Kauno ar Jonavos. Ir retai kada labai daug, nes šis vandens telkinys nepaprastai įnoringas. Žinau ne vieną patyrusį žvejį, kuris čia žvejojo ir po visos dienos nesėkmės prisiekė daugiau kojos čia niekad nekelti. Karjerą reikia „prisijaukinti“.
Kad tai būtų lengviau, vieną Drąseikių paslaptį išduosiu. Jeigu norite pagauti didelių kuojų šiame karjere, blogiausia, ką galite padaryti, tai pajaukinus nuleisti masalus ant dugno ir laukti. Tokia taktika čia retai kada duos gerą rezultatą. Na, nebent žvejojant kokį kovo mėnesį, ypač antrojoje jo pusėje, kai raudonakės visai pasiunta ir kimba visur ir ant visko.
Gaudyti kuojas reikia gilesnėse vietose, bet vidur vandens, nuolat, lėtai leidžiant ir keliant avižėlę ir apgaudant kuo platesnius vandens sluoksnius. Virpinant ją viename lygyje kibimų būna rečiau. Kodėl taip yra – neklauskit. Tai dar viena šio įdomaus vandens telkinio keistenybė. Žinoma, echolotas visada padidins jūsų galimybes, kad ir kokią žuvį čia gaudytumėte.
Tiek apie būtų apie Drąseikių karjerą. Sakyčiau, jame žvejoja tik drąsūs žvejai, nebijantys eiti va bank ir ilgai ir nuobodžiai ieškoti didelės žuvies. Nenukabinantys nosies, net jei nematė nė kibimo keliolikoje ekečių iš eilės. Ir jiems dažniausia pasiseka. Gal pasiseks ir jums?
