Ši prieraišiosios tėvystės nuostata man labai patinka ir atrodo labai logiška – mūsų vaikai tą puikiai pailiustruoja kiekvieną vakarą, palindę po tėvų antklode, žiūrintys nekaltais žvilgsniais, kurie reiškia „Ne ne, nenoriu į savo lovytę, noriu miegoti čia”. Ir aš esu visiškai tikra, kad jei norime vaikams suteikti labai daug meilės ir geros savijautos, turime leisti jiems miegoti kartu. Nebent jie patys jau nori savo kambario ir savo lovyčių, čia tada jau kita kalba.
Aš dar pati prisimenu savo vaikystę, kai gana ilgai miegojau su tėvais. Buvau jauniausia šeimoje, taip vadinama „pagrandukė”, tad tėvai jau niekur nebeskubėjo manęs „iškraustyti”. Tik vieną dieną mama perskaitė straipsnį apie vaikų ir suaugusiųjų energetiką ir kažkokias kvailystes (na, tai buvo prieš gerus trisdešimt metų), kad suaugę, miegodami kartu su vaikais, atima iš jų energiją. Mano mama nusprendė, kad aš turiu miegoti savo lovelėje (ačiū Dievui, bent jų kambaryje). Aš iki šiol pamenu, kaip mano laimė ir saugumas tą dieną dužo į šipulius – man tai buvo tokia tragedija! Netgi pamenu, kaip naktimis slinkdavau mediniu lovos kraštu ir bandydavau prisiglausti prie mamos. Nežinau, kiek man tada buvo metų, bet jei prisiminimai tokie ryškūs, turėjo būti gal net kokie penkeri. O dabar net dažno iš mūsų kūdikėliai miega atskirai…
Tik jau negalvokite, kad aš tobulai pasimokiau iš vaikystės patirčių ir viską darau taip, kaip geriausia mano vaikams. Kadangi berniukai du – vienam beveik dveji, kitam – treji metai, labai sunku imti ir visiems patogiai vienoje lovoje išsimiegoti. Todėl mūsų miegamajame iš tėvų lovos kraštų stovi po lovelę, nors vaikai turi savo kambarį su kitomis lovomis. Bet ir iš tėvų lovos mažieji karalaičiai neišprašomi.
Viskas ir mūsų šeimoje yra nuolatinis laviravimas. Buvo etapų, kai jie miegojo savo lovelėse. Kartais mintyse pagalvoju, kaip būtų lengva su vienu vaiku – nekiltų jokių problemų – jis tiesiog miegotų tarp mūsų ir tiek. O dabar ši privilegija dažniausiai tenka vyresnėliui Mykolui, nes Motiejus vos atsigulęs į lovelę užmiega, ir iki ryto poreikio glaustytis turi mažiau. Jei blogai jaučiasi, visada pasiimu į lovą abu, bet tada mamai miego daug nelieka, nes vaikams labiausiai patinka miegoti ant mano pilvo, apsivijus rankomis ir kojomis. Tokiomis akimirkomis guliu bandydama nekreipti dėmesio ir kaip nors užmigti, ir negaliu patikėti, kaip labai jiems reikia mūsų artumo…
Ar tai patogu? Meluočiau sakydama, kad patogu. Man patogiausia turėti kokį metrą asmeninės erdvės. Juk vaikai retai kada ramiai išmiega visą naktį. O kartais per miegus jauti, kad tavo galvą spaudžia kažkieno kojos. Dėl to ir reikalingi kompromisai.
Žinau tik dėl vieno – labai stengsiuosi, kad mano vaikų gyvenimuose neateitų diena, kai jiems nebeliks vietos tėvų pašonėje ir privalės jėga kraustytis į savo kambarius.
Tiesa, kartais tenka atlaikyti susirūpinusius svečių žvilgsnius, kai sužino, kad vaikų kambarys mūsų namuose kol kas naudojamas tik žaislams susidėti, o vaikai vis dar miega su tėvais. Dažnai girdžiu klausimą: „Tai kada jau kraustysit juos į savo kambarį?”. Atsakau – tada, kai jie patys pasakys, kad nori.
Miegoti kartu su vaikais yra labai naudinga taip pat ir dirbantiems tėvams, kuriems vis trūksta laiko vaikams, o čia – būni artimame ryšyje šitiek valandų.
Taigi, vieno visiems tinkančio patarimo, mano manymu, šioje temoje būti negali – kiekviena šeima turi atrasti savo miegojimo būdą. Aš tik siūlyčiau nepamiršti, kad vaikams labiausiai reikia mūsų meilės ir artumo. Ir dar – kad jie labai greitai auga. Ateis diena, kaip kad mes su vyru juokaujame, ir vaikai pabučiuojami leisis tik už pinigus. Nors labai tikiuosi, kad šis grubus pokštas niekada nevirs realybe.
