Nepatinka kostiumai, grimas, rolės, kurios priskiriamos profesijai, visuomeninei padėčiai ar veiklai. Ir ypač, jei toji veikla šliejasi prie dvasingumo.
Man smilkalus dovanoja, kas netingi, turbūt įsivaizduoja, kad jeigu mokau jogos, reiškia, be smilkalų niekaip. Bet aš smilkalų nedegu, jų kvapas mane erzina taip pat stipriai, kaip ir banalumas. Aš nesirengiu ir neskęstu šarovaruose (Ilgos plačios kelnės, rauktos ties kulkšnimi; dėvėtos daugiausia Rytų kraštuose, – DELFI), netatuiruoju šviesos ir tamsos simbolių, nevažiuoju pas šamanus. Ir netgi ayahuasca (Haliucinogeninis gėrimas, gaminamas iš psichoaktyvių savybių turinčių augalų, nuo seno vartojamas Andų pašlaitėse gyvenančių Amazonijos indėnų, – DELFI) ceremonijose nesu dalyvavusi.
Taip, prisipažįstu, domėjausi, bet suveikė vidinis saugiklis. Suabejojau, kad ta būsena, į kurią gramzdina kvaišalų dūmai, arbatos, grybukai ar panašūs reikalai, yra dvasingumas. Bet jeigu tau smalsu pamėginti – smalsiųjų gyvenimas jų pačių reikalas. O aš ir toliau tikėsiu, kad vienintelis greitas kelias – tai pirstelėjimas, kitiems dalykams reikia kur kas daugiau laiko sąnaudų.
Chna tatuiruotes bandžiau, ilgalaikių tatuiruočių neturiu. Raudono taško ant kaktos nepaišau, savo intuiciją kitaip žadinu. Eteriniai aliejai man patinka, bet tik teoriškai – praktiškai jų nenaudoju. Savo jogos praktikose apsieinu be dvasingumo atributų – neišgirsi indiškos muzikos, mantrų giedojimo.
Mano praktikas dažniausiai lydi Pink Floyd, Yann Tiersen ir The Beatles. Pastarieji bene dažniausiai, nes Bitlai ne tik „sukultūrino“ pop muziką – jie išpopuliarino dvasingumo idėją vakaruose. Nesiimsiu tvirtinti, kad jie nušvito ar tapo dvasingesni po apsilankymo Maharišio ašrame, tačiau niekas nepaneigs – čia, Rišikeše, Bitlai sukūrė savo gražiausiąjį – Baltąjį albumą.
The Beatles man ir visai mano kartai, gyvenusiai už geležinės uždangos, buvo vidinės migracijos, dvasingumo vėliavnešiai. Mes jų klausėmės ir antrinome: „Mes esame lygūs. Mes visi tokie patys. Nesvarbu, kokioje santvarkoje gyvename, kokią religiją ar pažiūras išpažįstame, visa tai nesvarbu. Svarbiausia, kad mes visi esame žmonės. Mums visiems reikia meilės, reikia mylėti ir būti mylimiems.“
Visgi netapsime geresni, dvasingesni, jei žodį meilė kartosime šimtą kartų per dieną. Ir net jeigu tūkstantį sykių pareikšime – „aš esu šviesa, aš esu meilė, aš esu dvasingas“ – stebuklas gali neįvykti, nušvitimo nirvana neateis. O jeigu ateis, mes apie tai tylėsime, nuolankiai ir tykiai kartosime savąją maldą, tarsi nieko nebūtų įvykę. Iš tikrųjų dvasingas žmogus savo dvasingumo nesureikšmina. Jam tai tokia pat natūrali būsena, kaip kvėpavimas.
Velniop dvasingumą! Ar aš esu mažiau dvasinga, jei keikiuosi?
Jei tau reikia palaikymo – materialaus, o ne žodžių pudros, kur jos ieškosi? Pas saldžiabalsį dūsautoją, kuris tau išvirs žolelių arbatos, pakalbės apie visagalę meilę ir šviesą bei pasiūlys magiškus kursus, kaip pritraukti pinigus ir sėkmę? Ar pas tą, kuris keikiasi kaip mužikas, arbatos neduoda, bet realiai siūlo darbą, kuris tau reikalingas kaip oras?
Aš nepriešinu – dvasingas nebūtinai keikiasi, o cinikas nebūtinai nušvitęs. Bet nuoširdžiai tikiu, kad dvasingas visada empatiškas, jis nuo nelaimėlio neatsižegnos pozityviąja tryda: „mąstyk pozityviau, venk negatyvumo.“ Dvasingas žmogus žino: tamsioji gyvenimo pusė nesiliaus egzistavusi, jei mes užsimerksime, atsisakysime ją matyti. Dvasingumas yra ne šalinimasis, bet priėmimas, kad viskas pereina iš vienos formos į kitą. Ir niekada nesupaisysi į gerą ar blogą, nes pozityvumas ir negatyvumas yra amžina košė malošė.
Žmonės klysta, jie painioja dvasingumą ir religingumą. Bet dvasingas – nebūtinai religingas, o religingas – nereiškia dvasingas. Tu gali kiekvieną dieną medituoti ar sekmadieniais pavyzdingai lankyti bažnyčią, bet vis tiek nebūsi dvasingas. Kryptingumas, valia ir disciplina yra dvasingumo pagalbininkai. Bet jeigu tavo dvasingumo praktikos yra savitikslės ir nukreiptos griežtai į saviugdą, to maža, kad vadintumeisi dvasingu žmogumi. Dvasingasis žiniomis dalijasi, jis vienio sąvoką deklaruoja ne teorija, bet realiais veiksmais. Dvasingasis niekada nesigirs, nekalbės apie savo dvasingumą. Lygiai taip pat, kaip niekas nesipuikuoja, kad yra gyvas.
Dvasingumo samprata apraizgyta mitų voratinkliais, tie voratinkliai dauginasi, ypač šiandien, kai bet kokia informacija gali būti skelbiama be cenzūros. Panorėjau ir parašiau knygą, kad vegetarizmas yra vienintelis kelias į dvasingumą. Ir tu tiki, tau mintis nešauna, kad aš ne viską žinau arba sąmoningai meluoju. Gal aš vėliau atsiprašysiu, pateiksiu krūvą mokslinių straipsnių, kad vegetarizmas nėra dvasingumo sinonimas, bet tu manęs neklausysi. Neklausysi, jei išsipūtei kaip balionėlis, didžiuodamasis, kad pats tapai vegetaru ir nuo šiol visus mėsėdžius priskiri prie dvasingumo priešų. Aš nesakau, kad visi vegetarai arogantiški, tik primenu, kad didžiavimasis, manymas, kad esi geresnis nei kiti – kitaip valgai, turi daugiau valios ar pinigų, neturi nieko bendro su dvasingumu.
Vienas iš mano mėgstamiausių mitų – apie pinigus ir dvasingumą. Jis susideda iš dviejų kraštutinumų. Pirmasis – pinigai ir dvasingumas nedera, dvasingumo mokymai negali būti už pinigus. Kitas – pinigai yra energetiniai mainai, geri mokymai kainuoja didelius pinigus, niekiniai mokymai nieko nekainuoja. Tiesa kažkur per vidurį, viskas garantuotai turi savo kainą, bet jos išraiška nebūtinai materiali.
Argentinoje gyvena bičiulė, dailininkė, iš daugiavaikės, giliai religingos šeimos. Ji praktikuoja jogą, medituoja, aistringai kalba apie dvasingumą, jo sklaidos poreikį. Mes retsykiais susirašome, bičiulė savo laiškelį puošia širdelėmis, saulutėmis ar palaiminimu „tegu Angelas sargas tave saugo.“ Prieš gerą mėnesį ji atsiuntė liūdesį su žinia – gyvenimas stringa, juodai nesiseka, per pastaruosius 6 mėnesius ji nepardavė nei vieno darbo ir beviltiškai klimpsta skolose. Norėdama bičiulę palaikyti, laiške aprašiau savo tikrus ir menamus rūpesčius, tačiau bičiulės reakcija apstulbino. Ji nurodė sąskaitą, kur galėčiau pervesti 100 eurų, o už šią „simbolinę“ sumą, „kaip man“, siūlė savo širdies maldą, sakė, kad jos maldos yra stebuklingos, bet stebuklai nevyksta, jeigu nėra apmokėjimo.
Kartą su zen vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu aiškinomės, kodėl dvasingumo mokymai tokie brangūs ir juos gali įpirkti tik išrinktieji. Juk paprastai dvasingumo temomis susidomi nelaimėliai, kurie be kitų nesmagumų, dar turi ir nepritekliaus bėdą. K. Marčiulynas atsakė: „Dvasingumo mokytojus maitina turtingieji turistai, o tuos, kurie iš tiesų alksta jų mokymų, jie moko ir be pinigų.“
Pinigų nebuvimas yra puikus lakmusas sužinoti, kas tikra, o kas apgaulė. Jei aš prašau, bet mokytojas nepriima, nes man neužtenka pinigų, – tokio mokytojo nereikia. Kitas klausimas, ar moku prašyti, ar sugebu ištransliuoti, kodėl man būtinai reikia šių mokymų. Gal sau neprisipažįstu, bet esu begėdiška nuolaidų medžiotoja, ta pati dvasinė turistė, kokių dauguma.
Dvasingumo turistai – tai amžini ieškotojai, jie kaip užvesti žaisliukai laksto iš vienų mokymų į kitus ir taip žadina vienų žavesį, o kitų pavydą. Aš juos stebiu labai smalsiai, man įdomu, ar jie dar ilgai elgsis kaip bitutės tranai, kurios renka žinių žiedų nektarą, juo mėgaujasi, bet medaus nešti neketina, žiniomis dalintis nesiruošia.
Dvasingumas – tai palaimos pojūtis, kurio kodas paprastas – man gana, man užtenka. Aš nieko nesitikiu iš tavęs, o tau duodu tiek, kiek galiu ir noriu duoti.
Savęs nevadinu dvasinga, aš tik mokau jogos. Kai atvirauju, kad noriu vesti jogos praktikas ir rašyti knygas taip ilgai, kaip tik galėsiu – būtinai atsiras koks pilypas iš kanapių ir pareikš: „meilute, nunešk subinę į statybas, kai tau bus 70-imt, padirbėk vienodai su visais, ir tau, brangute, tai bus paskutinė darbo patriotizmo diena.“
Ir jis teisus, nes kalba iš savo patirčių varpinės, greičiausiai dirba nekenčiamą darbą ir ilgisi pelnytos stotelės.
Stotelė yra gerai, kartais joje atrandi tai, ko net nežinojai, kad ieškai.
