„Nežinau, ar tai tyčia, ar netyčia, tačiau Dakaro organizatoriai, teikdami medalį, labai šypsojosi. Galbūt tai gali būti ir jų padėka, už tai, ką darome. O darome nemažai naujų dalykų net ir pačiame Dakare. Bet kuriuo atveju, skaičius – tikrai gražus“, – pasakojo B. Vanagas, keldamas į viršų gautą apdovanojimą.
Pasirodo, jo nugarėlėje išgraviruota, kad medalis skirtas finišavusiam ekipažui, bei nurodyta, kad tai – pirmasis iš 400 iš viso pagamintų medalių.
Kalba, kad nebūtų teisiamas
Šiemet Dakaro ralį stebėję žiūrovai akcentavo, kad įdomiausia stebėti B. Vanago komandos virsmą. Neretai apie nesėkmes pernelyg atvirauti vengdavęs lenktynininkas šiemet atviras kaip niekada.
„Aš nebijau būti nuteistas, nes daug kartų jau buvau. Šaržuoju, tačiau žinau, kad nemoku važiuoti ir pan. Bet mūsų garbės reikalas papasakoti tokią istoriją, kokia ji buvo, ir geriausia istorijas girdėti iš pirmų lūpų, nes aš apie save esu girdėjęs labai daug istorijų ir matau, kad kai kurie žmonės žino daugiau nei kad aš žinau“, – juokavo B. Vanagas.
Prie atviravimo prisidėjo ir tai, kad komanda šiemet bendraudama su gerbėjais pakeitą formatą, bendravo gyvomis transliacijomis ir atsakinėjo į visus užduodamus klausimus.
„Nematau – nevažiuoju“
Tarp lenktynininko šiemet išmoktų pamokų viena svarbiausių ta, kad jeigu nemato, kas yra priešais, ekipažas nevažiuoja. Pasak B. Vanago, jo lenktynių Dakare istorijoje buvo įvairiausių įvykių ir ilgainiui atėjo supratimas, kad per daug rizikos, kai yra reikalingas rezultatas, nepateisinama.
Taktika pasiteisino, mat daugelį dienų ekipažas finišą pasiekdavo pirmose gretose.
„Reikia būti kaip galima greitesniam, nes nuo to priklauso kitos dienos starto pozicija. Pirmi ekipažai yra paleidžiami kas tris minutes, vėliau – kas dvi, kas minutę ir kas 30 sekundžių. Tai jeigu dieną baigi žemiau nei 30 pozicija, kitą dieną startuoji tarp labai daug automobilių, daug dulkių ir t.t. O jei startuoji pirmose gretose, reiškia, turi bent jau po 3 minutes aplink save ir gali visą greičio ruožą įveikti gana ramiai“, – detales aiškino lenktynininkas.
Tiesa, vienas atvejis, kada Sebastianui Rozwadowskiui teko paprašyti B. Vanago susikaupti, buvo. Tąkart ekipažas šono nuo kopos ir kaip reikiant vožėsi į žemę. Sėkmingai, tačiau iš S. Rozwadowskio lūpų tąkart pasigirdo: „Benediktai, prašau, padaryk tai, mes nebetoli nuo finišo“.
„Tai buvo, matyt, vienintelis atvejis, kai buvo toks jo prašymas. Bet tądien buvau ligotas, buvo pati greičio ruožo pabaiga, kabėjau ant vairo – tai jau nebuvo vairavimas. Ir per vėlai išgirdau perspėjimą apie dvigubą pavojų. Labai netoli buvome apsivertimo, bet mums pasisekė“, – prisiminė B. Vanagas.
Gedimas kainavo pozicijas
Prisimindamas praėjusius dvejus metus, B. Vanagas neslėpė, kad jie nebuvo lengviausi komandai. Pasak jo, iš dalies metai sunkūs buvo ir dėl to, kad ne visi partneriai laikėsi susitarimų ir sutarčių, todėl komanda tapo įvairių sitaucijų įkaite. Taip, pavyzdžiui, nutiko su ilgai norėtu naujesniu automobiliu, kurį komandai pavyko gauti tik 2019-ųjų Dakaro raliui.
„Šiemet daugiau dalykų susidėliojo pagal planą ir turime rezultatą. Dabar, manau, partneriai tikrai labai džiaugiasi, be to, džiaugiasi ir lietuviai. Mūsų greitis man nebuvo staigmena, jeigu būtų buvę dar keli greičio ruožai, manau, būtume ir toliau atakavę ir padarę „gerų reikalų“, – kalbėjo jis.
Tačiau ir šiemet Lietuvos ekipažas galėjo būti aukščiau, tačiau koją pakišo hidraulinių kojų bei vairo stiprintuvo gedimas, po kurio B. Vanagas ir S. Rozwadowskis finišavo gana žemoje pozicijoje. Kaip aiškino lenktynininkas, kilo problemų dėl nekokybiškai surinktos hidraulinės jungties.
„Dirbant šiai sistemai slėgiai labai dideli ir viena žarnelių tiesiog nušoko. Dabar mes sprendimą žinome ir naudosimės sunkesniu sprendimu kilogramų prasme, kad tokie dalykai nepasikartotų. Bet mūsų atveju tas netinkamas žarnelės sujungimas šiame Dakare kainavo 3-4 pozicijas. Labai brangus nutikimas“, – konstatavo B. Vanagas.
Išrinko atsarginį variklį
Šių metų Dakaro ralyje netilo kalbos apie tarpusavio pagalbą. Vienas ryškiausių įvykių – Antano Juknevičiaus ir Dariaus Vaičiulio, „Craft bearings“ komandos, lūžęs variklio galvutės varžtas. Po ilgų tokio varžto paieškų, atsarginis atsirado B. Vanago komandoje.
„Tai buvo variklis, kurį anksčiau turėjo Vaidotas Žala, „Agrorodeo“ komanda. Jie priėmė kitokį sprendimą ir pasiūlė mums įsigyti, kad turėtume tą variklį. Mes jį pasiėmėme tik dėl to, kad turėjome vietos sunkvežimyje. Nes šansų, kad mums būtų reikėję jį panaudoti, nedaug – mes turime naują automobilį su nauju varikliu. Bet Dakaras yra tokios lenktynės, kuriose atsitinka visko“, – sakė jis.
Anot lenktynininko, varžto paskolinimas toli gražu nereiškia to, kad komanda tiesiog pasiėmė lentynoje gulėjusį varžtą ir davė.
„Varžto paskolinimas iš esmės reiškė tai, kad mums dabar reikia perrinkti variklį. Mainais nieko neprašėme. Atėjo pas mus A. Juknevičiaus technikas, paprašė duoti varžtą. Aš pasakiau, gerai, mes galime jį duoti, bet mums reikės atstatyti variklį į tą būseną, kokios jis buvo. Nes variklio galvos smeigės išsukimas reiškia, kad po to turi turi nuiiminėti galvą, keisti tarpines ir t.t. Tai nemažas darbas“, – pasakojo lenktynininkas.
Liepė finišuoti
Prieš paskutinį greičio ruožą Dakare, B. Vanago komandai atėjo „Toyotos“ nurodymas „neskubėti ir privaloma tvarka finišuoti“.
„Tai buvo pasakyta su šypsena, bet drauge – pasakyta antro pagal rangą „Gazoo Racing“ žmogaus. Kodėl? Sunku pasakyti. Iš vienos pusės galimai buvo pasakyta, kad jiems reikalingas mūsų finišas, iš kitos pusės – mus 4 minutės skyrė nuo komandos, kuri atstovauja „Toyota Gazoo Racing France“ komandą“, – aiškino lenktynininkas.
Tačiau lietuviai nusprendė spustelėti. Išsikovoti 10-osios vietos nepavyko, pritrūko 5 sekundžių, bet, sako B. Vanagas, išbarta komanda nebuvo. Žinoma, kitaip, anot lenktynininko, galėjo būti tuo atveju, jei spausti akceleratorių iki dugno nusprendusi komanda būtų nefinišavusi.
5 sekundžių skirtumas tarp 11 ir 10 pozicijos absoliučioje įskaitoje paliko įspūdį ne tik lietuviams, bet ir daug kam Dakaro ralyje, mat įprastai – tokie laikai skiria važiuojančius klasikiniame ralyje, ne ralio maratone.
„Visgi Ronanas Chabot, iki kurio mums pritrūko 5 sekundžių, važiuoja 20-ą Dakarą, aš – tik 7-ąjį, vadinasi, čia yra ir patirties klausimas“, – pastebėjo lenktynininkas.
Kalba apie pasiruošimą
10-a vieta Dakaro ralio absoliučioje įskaitoje, anot lenktynininko, įmanoma, tačiau norint papulti tarp 10-ies geriausių, reikia kitokių resursų, reikia kitaip ruoštis.
„Aš tikrai žinau, kad mes galime būti greitesni, tačiau dabar klausimas, ką mes darysime toliau, kad turėtume greitį ir būtume pasiruošę“, – akcentavo B. Vanagas.
Tačiau kol kas, sakė lenktynininkas, jis negali garantuoti, kad pasirodys 2020-ųjų metų Dakaro ralyje. Kalba, anot jo, eina ne tik apie jo norus, bet ir partnerius, komandą ir kitką.
„Būtų neatsakinga pasakyti, kad mes būsime, nes aš neturiu biudžeto kitų metų Dakarui. Bet mes turime mažiau nei metus laiko jam pasiruošti ir turime įrodymus, kad žinome, ką darome. Tikėtina, kad būsime kitų metų Dakare“, – akcentavo lenktynininkas.
Kol kas apie tai, kam skirs visus šiuos metus klasikiniame ralyje nebevažiuoti nusprendęs lenktynininkas, nekalbama. Visgi tiesa turėtų išaiškėti artimiausiu metu, kai, sako B. Vanagas, ant sutarčių bus padėti visi reikalingi parašai.
„Esu turėjęs įvairių sutarčių, kurios nieko nereiškia, netgi parašų tokių yra buvę. Todėl palaukime. Bet mūsų automobilis į Lietuvą grįžta oro keliu ir, norėčiau tikėti, kad laukiantys iššūkiai bus panašūs į Dakarą. Pasitraukėme iš klasikinio ralio, nes labai brangu dalyvauti skirtingose disciplinose. O pasirinkimo, ką veikti su ta pačia technika, yra labai daug“, – tikino lenktynininkas.
