Turiu jums naujienų. Sauliaus Skvernelio apsisprendimas dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose pradėjo tikrąją demokratijos šventę. Tokią, kurios nesurežisuosi, nors labai norėtųsi. Tokią, kurioje už žmonių pasitikėjimą vyks tikra, o ne imituojama kova. Tokią, kurioje Lietuvos žmonės turės pasirinkimą ne tarp dviejų konservatorių kandidatų, o tarp skirtingų kelių, vedančių į geresnę Lietuvą. Tikrą demokratijos šventę, kurios mes, Lietuvos piliečiai, esame verti.
Sauliaus Skvernelio kryptis
Ateinančiuose rinkimuose žmonės rinksis, kokiu keliu Lietuvai eiti. Ar reikia viską keisti, ar ta kryptis, kuria judame dabar vis tik yra priimtina. Mano, galva, judame visai neblogai. Nepaisant visų paviršinių burbuliavimų, valstybė vairuojama teisinga kryptimi. Sauliaus Skvernelio vyriausybė vykdo tikslius, užtikrintus žingsnius, kurie kiekvieną dieną lemia augančią piliečių gyvenimo gerovę ir užtikrintą ateitį mūsų šaliai.
Korupcija. Ši vyriausybė yra švari. Korupcijai, tiek valstybinio mąsto, tiek smulkiajai, gerokai apkapojo nagus. Tik keli pavyzdžiai. „Lietuvos geležinkeliai“, kurie buvo be jokios gėdos vadinami partijų šėryklomis, pagaliau duoda solidų pelną į Lietuvos biudžetą. „Registrų centras“, kuriame velnias koją galėjo nusilaužti, pagaliau sustyguotas ir tarnauja žmonėms, o ne atvirkščiai. Tiek metų buvo grasintasi, kad nukaposim galvas oligarchams. Kažkodėl tik dabar oligarchinėms struktūroms ima trūkti oro. Kodėl? Nes ši vyriausybė korupcijos tiesiog netoleruoja. Ką matydavome anksčiau – prieš korupciją užmerktas akis. O kai kurių vyriausybių ministrai drauge su oligarchais šiuo metu kolektyviškai sėdi teisiamųjų suoluose.
Žmonių pajamos. Vyriausybė čia užsiėmusi rimtai. Pensijos kilo jau kelis kartus. Atlyginimai taip pat kyla. Valstybiniame sektoriuje ir mažas pajamas gaunančių žmonių – ypatingai. Ekonomikos rodikliai auga ir nematyti pagrindo, kad situacija keistųsi. Aplinka verslui vis palankesnė. Lietuva pripažįstama antra daugiausiai licencijų fintech įmonėms išduodančių valstybių ES. Ekonomikos ekspertai sako, kad esame kur kas geresnėje ekonominėje situacijoje, nei buvome prieš 2008 metų krizę. Visa tai yra signalai, reiškiantys, kad turime ne tik noro, bet ir potencijos Lietuvos gyventojų pajamų augimui.
Tarptautinis atstovavimas. Sakykite, ką norite, bet per du metus normalizuoti visiškais sugriautus santykius su artimiausia kaimyne Lenkija ir net gauti Lenkijos metų žmogaus apdovanojimą už dvišalių santykių puoselėjimą ir gilesnę regiono integraciją yra solidu. Aišku, čia premjerui dar yra kur pasitempti ir atlikti namų darbus reiks. Bet telkimo dvasia yra svarbi ir pripažįstama dideliu pliusu tarptautinėje bendruomenėje.
Kas galėtų palaikyti S. Skvernelį LR Prezidento rinkimuose? Manau, jis, kaip Prezidentas, būtų priimtinas blaiviai mąstantiems ir be užuolankų kalbantiems, tyliai ir gerai savo darbus dirbantiems šalies patriotams, kuriems nebūtinai patinka konservatorių režisūra ir kuriems taip lengvai neprimesi paskirtojo kandidato.
Daugiau demokratijos
Sauliaus Skvernelio apsisprendimas yra sveikintinas. Vardan demokratijos, vardan žmonių teisės rinktis patiems, o ne patvirtinti tai, kas jiems brukama. Šiuo metu viešoji opinija trimituoja apie du galimus laimėtojus. Labai solidžius kandidatus. Bet tai du konservatorių kandidatai, nors abu kažkodėl šios partijos šleifo laikas nuo laiko bando išsiginti.
Ingrida Šimonytė, puiki finansų ekspertė, gera administratorė. Tačiau jos lyderystės savybėmis įsitikinti nesame turėję progos. Ji – oficiali konservatorių kandidatė, nors pati kiekvienai progai pasitaikius pabrėžia, jog partijai nepriklauso. Gitanas Nausėda – dar vienas konservatorių „statymas“. Bet gi viešai atsiribojo, sakysite. Atsiriboti galima žodžiais, bet praeities kontaktai, konservatorių kandidatų palaikymas buvusiuose rinkimuose, rimtas svarstymas dalyvauti vidinėje konservatorių atrankos procedūroje sako ką kitą.
Visa tai ženklai, leidžiantys pastebėti sąsajas, kurios galbūt ir nėra plika akimi matomos. Apie šį kandidatą ir daugiau norėčiau pasakyti, nes viešosios opinijos formuojamas portretas kol kas yra labai vienspalvis, o spalvų mes čia galėtume rasti visą spektrą. Nuo darbo Lietuvos žmones skurdinusiame Skandinavijos banke iki staiga atsirandančių superpozitivių, reklama nepažymėtų straipsnių spaudoje; nuo nebūtinai tikslių ekonominių prognozių iki namo nacionaliniame parke. Bet ne apie tai dabar.
Dabar kalbu apie tai, kad Sauliaus Skvernelio, aiškaus vidurio kairės kandidato atsiradimas prezidentinėje arenoje yra labai geras ženklas mūsų demokratijai. Nuomonių įvairovė visuomet yra geriau už du kandidatus, kurie vienas kitam pritaria. O dar jei juos ir viešoji elito nuomonė palaiko, tai tada gyveni sau ir galvoji, kam iš vis tie rinkimai. Paskirkim kažką ir bus ramu.
Tik juoką kelią tos internetinės apklausos, kur koks nors kandidatas į vienus vartus laimi. Žmonės, kurie kasdien dirba nepakeldami galvos, kad išlaikytų savo šeimą, nežaidžia tų žaidimų internete. Bet į rinkimus jie ateina ir savo nuomonę išreiškia. Vos prieš keletą metų buvo tokia situacija. Visas elitinis interneto burbulas džiūgavo konservatorių pergale, nes viešoji opinija rodė būtent tai. Tačiau realūs rinkimų rezultatai buvo kitokie. O tada teliko šluostyto ašaras, kad ne tuos išrinko.
Tuos, brangieji.
Būtent tuos, kuriais tuo momentu labiausiai pasitikėjo, kurių argumentai labiausiai įtikino, kurių nurodytos kryptys labiausiai atitiko žmonių įsivaizduojamą šalies viziją. Ir šį kartą taip bus. Tik duokime pasirinkimą ir pasitikėkime. Nes nieko geriau, kaip demokratija, pasaulyje nėra sugalvota.