Lamanšas yra ne tik žemėlapyje, bet ir britų sąmonėje. Kasdienėje kalboje jie skiria save nuo to, ką vadina „kontinentu“, esančiu į rytus nuo jų.

O į Vakarus atsiveria viso pasaulio vandenynai. Kai euroskeptikai kviečia atsitverti nuo Europos, su tuo šūkiu britams romantiškai ima plaikstyti plaukus laisvas jūrų vėjas, nešantis aukso amžiaus prisiminimus.

Dukart atstumta

Antrasis pasaulinis karas Jungtinei Karalystei parodė, kad ji gali atsispirti didžiausiam pavojui net tada, kai niekas Europoje jos nepalaiko – kaip žlugusi Prancūzija ir kitos užkariautos valstybės - ar net stoja prieš ją – kaip Vokietija su savo sąjungininkais. Užsitikrinę transatlantinį ryšį, britai ne tik atsilaikė, bet ir perėjo į puolimą.

Kai kūrėsi Europos Ekonominė Bendrija, Jungtinė Karalystė liko nuošalyje. Iš savo dar negausių pokarinių resursų EEB gausiai subsidijavo žemės ūkį ir žuvies pramonę, ir jos augimas 6 -7 dešimtmetyje buvo apie 4 proc. per metus. Tuo tarpu JK ekonomika augo net iki 6 proc. kasmet.

Tačiau tuo metu politikoje buvo karą išgyvenusi karta. Vienas jos atstovų, konservatorius Edwardas Heathas, tarnavo artilerijos karininku, patyrė siaubingą Liverpūlio bombardavimą, vėliau laipinosi Normandijoje ir matė, kuo virsta žemė po artilerijos atakos.
Nors vyriausybė aiškino, kad dėl visko kalti valiutų perpardavinėtojai ir tik savo kailio žiūrėjusi Vokietija, vėl pabudo ilgai snaudęs euroskepticizmas.
Ramūnas Bogdanas

E. Heathas tikėjo, kad nuo karo baisumų gali apsaugoti tik suvienyta Europa. Didelių jo pastangų dėka JK du kartus – 1963 m. ir 1967 m. – kreipėsi su prašymu stoti į EEB, bet nebuvo priimta dėl generolo Charles‘io de Gaulle‘io veto.

Mat jis įsivaizdavo, kad JK bus amerikiečių Trojos arklys, per kurį jie valdys EEB. Britus atstūmė generolas, kurį jie priglobė per karą ir kuriam padėjo sustiprėti.

Po kelerių metų Ch. de Gaulle‘is pasitraukė iš scenos, o E. Heathas tapo JK ministru pirmininku. 1973 m. JK įstojo į EEB. Tačiau ir tada vyriausybėje buvo konservatorių ministrų, galvojančių, kad nereikia stiprių ekonominių ryšių su Europa.

1974 m. rinkimus laimi leiboristai ir tuoj skelbia referendumą: „Ar Didžioji Britanija turi likti Europos Bendrijoje?“. 1975 m. pirmajame visuotiniame Didžiosios Britanijos referendume virš 67 proc. balsavo „Taip“, o beveik 33 proc. norėjo išstoti.

Juodasis trečiadienis

Prie šio klausimo vėl sugrįžta daugiau kaip po 15 metų. Ekonominėje Bendrijoje nuo 1979 m. veikė Valiutų kurso mechanizmas (Exchange Rate Mechanism - ERM), paremtas stipriausios Europos ekonomikos Vokietijos marke – pagal ją valstybės apskaičiuodavo savo pinigų vertę.

1990 m. prasidėjo debatai dėl ERM taikymo Didžiojoje Britanijoje. Premjerė Margaret Thatcher teigė, kad svarą sureguliuos rinka, o finansų, vėliau užsienio reikalų ministras Johnas Majoras buvo ERM taikymo šalininkas. Tais pačiais metais J. Majoras tapo premjeru.
Racionalus protas ir statistika rodė, kad Jungtinei Karalystei buvimas ES yra naudingas. Net euroskeptikai galvojo, kad 2016 m. referendume laimės ES šalininkai.
Ramūnas Bogdanas

Iš pradžių ERM palankiai veikė Didžiosios Britanijos ekonomiką. Tačiau savo vaisus pradėjo nešti 1989 m. įvykęs Vokietijos susijungimas. Išlaidos silpnesnei rytinei Vokietijos daliai didino pinigų masę, infliacija buvo stabdoma aukštesne palūkanų norma. Dėl šios labai augo markės paklausa, ji ėmė brangti. Svaro susiejimas pradėjo kenkti JK ekonomikai.

Bundestago pirmininkui 1992 m. rugsėjo 15 d. padarius pareiškimą, kad viena ar dvi iš valiutų gali patirti spaudimą, valiutų perpardavinėtojai atsigręžė į svarą. J. Majoro vyriausybė per parą išleido 27 mlrd., kad stabilizuotų savo valiutą, bet jau rugsėjo 16 d. vakarą paskelbė, kad JK traukiasi iš ERM.

Prasidėjo Juodasis Trečiadienis. Svaras iškart krito 15 proc. markės atžvilgiu ir net 25 proc. JAV dolerio atžvilgiu. Prieš keletą mėnesių tokį scenarijų numatęs George Sorosas iš šios krizės uždirbo daugiau nei milijardą svarų.

Nors Vyriausybė aiškino, kad dėl visko kalti valiutų perpardavinėtojai ir tik savo kailio žiūrėjusi Vokietija, vėl pabudo ilgai snaudęs euroskepticizmas. Galiausiai jis atvedė prie pirmos parlamentinės euroskeptikų partijos UKIP (Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija) atsiradimo. Ji kilusi iš 1991 m. įkurtos Antifederalistų lygos.

Gelbėjo partiją – pakišo visą karalystę

2010 m. rinkimus laimėję konservatoriai su Davidu Cameronu ėmėsi mažinti apie 10 proc. siekiantį biudžeto deficitą.

Pabrangęs mokslas, padidėję mokesčiai, brangi sveikatos apsaugos reforma kirto per partijos reitingus. Viešai pripažinęs, jog multikultūrinė politika patyrė fiasko ir ugdo ekstremizmą mažumų tarpe, D. Cameronas neteko ir etninių mažumų palaikymo.
Britai kalba apie savo sienų kontrolę, tačiau puikiai supranta, kad atsiradus užkardoms, vėl gali atsinaujinti airių terorizmas, kelis dešimtmečius gąsdinęs Londoną sprogdinimais.
Ramūnas Bogdanas

Gelbėdamas padėtį prieš rinkimus ir gesindamas įtampas dėl santykių su ES pačioje partijoje, D. Cameronas 2013 m. pažadėjo referendumą dėl narystės ES. Dėl partijos jis apskaičiavo gerai – po 2015 m. rinkimų konservatoriai galėjo sudaryti vyriausybę be koalicijos partnerių.

Racionalus protas ir statistika rodė, kad Jungtinei Karalystei buvimas ES yra naudingas. Net euroskeptikai galvojo, kad 2016 m. referendume laimės ES šalininkai.

Pusė imigrantų, kurių gausa nepatenkinti skeptikai, yra iš trečiųjų šalių, todėl dėl kvotų jiems apsispręsti gali pati valstybė. Be to, imigrantai sumoka daugiau mokesčių, negu jiems išmokama pašalpomis.

Pusė visos JK prekybos vyksta su ES, ir laisvas prekių judėjimas užtikrina žemesnes kainas. Bet racionalūs argumentai neveikė vyresnio amžiaus ir menkiau išsilavinusių provincijos gyventojų, kurių balsai nulėmė referendumo rezultatus.

Verta prisiminti, kad tuomet vidaus reikalų ministrė Theresa May buvo ES šalininkų stovykloje, turėdama išskirtinę prieigą prie informacijos, kokią naudą ar žalą atneša šaliai narystė. Dabar ji vadovauja visam išstojimo procesui, kuris drebina Jungtinės karalystės pamatus.

Britų apžvalgininkai svarsto, ar išstojimas neiššauks naujo Škotijos nepriklausomybės referendumo, kurio baigtis naujomis sąlygomis gali būti kitokia nei ankstesniojo. Škotų partijos lyderė Nicola Sturgeon žada pasisakyti dėl antrojo referendumo, kai tik aprims Brexito keliamas chaosas. 2014 m. už Škotijos nepriklausomybę pasisakė 44,7 proc., o prieš buvo 55,3 proc. Skirtumas ne toks didelis, kad Londonas būtų ramus dėl Škotijos gyventojų: juk net 62 proc. iš jų 2016 m. nubalsavo už likimą ES.

Ginčai dėl Šiaurės Airijos sienos su Airijos Respublika akivaizdžiai rodo, kad ES, naikinanti sienas tarp žmonių ir valstybių, yra taikos projektas. Britai kalba apie savo sienų kontrolę, tačiau puikiai supranta, kad atsiradus užkardoms, vėl gali atsinaujinti airių terorizmas, kelis dešimtmečius gąsdinęs Londoną sprogdinimais. 1998 m. „Didžiojo penktadienio“ taika galioja ir todėl, kad nesant sienos tarsi ir nėra ko kariauti dėl jos nuvertimo. Brexitas gresia ne tik ekonominiais nuostoliais. Jis kelia problemų karalystės vientisumui.