Viena vertus, leido suprasti: dėl liguistos idėjos visomis išgalėmis išsaugoti per visur braškančią sovietinę imperiją jie pasirengę bet kam. Reikės pralieti kraują – praliesim. Reikės žudyti – žudysim. Reikės tankų – pasiųsim tankų. Reikės civiliniams objektams šturmuoti deleguoti KGB specialiąsias pajėgas – padarysim.
Ir pasiuntė. Pasiuntė „Alfa“ būrį šturmuoti Vilniaus televizijos bokštą. Pasiuntė tankų. Liejo kraują. Žudė. Nužudė 15 žmonių, beveik 900 – sužeidė.
Kita vertus, iš karto visi išsislapstė. Iš karto pradėjo išsisukinėti ir meluoti. Visi – iki paties Gorbačiovo. Tai ne mes. Mūsų ten nebuvo. Aš nieko nežinojau. Nedaviau jokio nurodymo. Nė vieno kovinio šovinio nepaleidome.
Tai jie patys – patys žudė. Smogikai. Provokatoriai. Fašistai. Snaiperiai ant stogų. Patarėjai iš Amerikos, slapta atvykę pas juos iš kaimyninės Lenkijos.
Viskas, kaip patys matote, kartojasi. Nuo tuometinės Lietuvos iki šiandieninės Ukrainos. Tada, prieš 28 metus, naiviai galvojau, kad tokių žmonių – meluojančių ir žudančių, žudančių ir meluojančių – Rusijoje tėra absoliuti mažuma.
Kai demokratinių reformų šalininkai paragino Maskvos gyventojus eiti į gatves, jau kitą rytą – sausio 14 dieną – Rusijos sostinės centrą užkimšo grandiozinis protesto mitingas. Gal ten buvo susirinkę šimtas tūkstančių, o gal ir pusė milijono – mitingas truko daug valandų, žmonės ateidavo ir išeidavo, tad tiksliai suskaičiuoti buvo neįmanoma.
Naiviai maniau, kad mūsų – dauguma. Atrodė, kai laimėjome. Borisas Jelcinas – mūsų pusėje. Lietuvos nepriklausomybės gynėjų pusėje. Mano sielą užpildė pasididžiavimas.
Tik labai greitai paaiškėjo, kad mūsų – absoliuti mažuma. Daugumai ilgu Sovietų Sąjungos: vieni, jau kankinami senatvinio marazmo, pamiršo, kaip tada gyveno, kiti prisimena tik savo jaunystę, o dar kiti toje Sovietų Sąjungoje neišgyveno nė dienos. Visi – tiek pirmieji, tiek antrieji, tiek tretieji – kartą per kelerius metus sau į vadovus išsirenka žmogų, kuriam, kaip pats kartą yra sakęs, didžiausia tragedija buvo Sovietų Sąjungos griūtis.
Jis užkietėjęs melagis, plepys ir juokdarys. Apie didžiausią geopolitinio masto katastrofą greičiausiai irgi meluoja. Atvirai tyčiojasi. Tik be jokių pokštų pasirengęs viskam, kad tik kuo ilgiau pasiliktų valdžioje. Valdžioje, kurią jam perleido tas pats Borisas Jelcinas.
O šiandien mano siela kupina nuoskaudų ir gėdos. Džiugina tik tai, kad, praėjus 28 metams, nepriklausomoje Lietuvoje žmonės gyvena taip, kaip mums net sapne nesisapnavo: švariau, turtingiau, ramiau ir išdidžiau. Tiesiog geriau.