Kinijos technologijų milžinės „Alibaba Group Holding Ltd.“ tarp jų nėra, tačiau kompanijos įkūrėjas ir vykdomasis pirmininkas Jack Ma, be abejo, sutinka, kad pačios įmonės turėtų pasirūpinti tuo, ko taip baidosi vyriausybės. Jo planas – sukurti Elektroninę pasaulio prekybos platformą (Electronic World Trade Platform, eWTP), kuri palengvintų prekybą internetu tarpvalstybiniu mastu.
„Inovacijos visada vystosi daug greičiau, ir manau, kad ateities įstatymus formuoti turėtų ne tik vyriausybės; jų kūrimą turėtų skatinti privatus sektorius ir visos suinteresuotosios šalys“, – tvirtina J. Ma. Kitas pavyzdys galėtų būti pernai prezidento E. Macrono paskelbtas „Paryžiaus raginimas dėl pasitikėjimo ir saugumo kibernetinėje erdvėje“ (Paris Call for Trust and Security in Cyberspace), remiamas „Microsoft Corp.“, „Alphabet Inc.“ su „Google“ priešakyje ir „Samsung Electronics Co.“ – kuris liudija kompanijų siekį parengti standartus kovai su rinkimų klastojimu, nekokybiškais elektroniniais komponentais ir įsilaužimais į programinę įrangą.
Visiškai pritariu tam, kad įmonėms laikas prisiimti atsakomybę: per ilgai buvo aplaidžios, saugodamos savo vartotojų ir klientų duomenis. Tačiau, kai galingiausios technologijų kompanijos apsiima pasauliniu mastu kurti taisykles ir strateguoti tarpvalstybinį valdymą, nustatyti ir įgyvendinti jo standartus, tai tampa rimta problema demokratijai ir teisinei valstybei.
Nėra abejonių, kad vyriausybės iki šiol demonstravo vangumą, nustatydamos normas ir taisykles internete – pati kaip politikė esu prisidėjusi prie šio painaus proceso. „Microsoft“ raginant priimti „Skaitmeninę Ženevos konvenciją“ (Digital Geneva Convention), tarpvyriausybinės diskusijos dėl elgesio normų kibernetinėje erdvėje taikos metu Jungtinėse Tautose yra sustabdytos. Net ir startavus J. Ma eWTP iniciatyvai, derybos tarp valstybių dėl elektroninės prekybos Pasaulio prekybos organizacijoje neketina pajudėti iš vietos.
Galima teigti, kad vyriausybės ir teismai dalį savo atsakomybės perleido technologijų kompanijoms. Pavyzdžiui, Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad įmonės iš paieškos rezultatų gali pašalinti savo svetaines, laikydamosi „teisės būti pamirštam“. Vokietijoje priimtas NetzDG įstatymas reikalauja, kad technologijų kompanijos per 24 valandas pašalintų neapykantą kurstančias kalbas, suklastotas naujienas ir neteisėtą turinį. Abu šie atvejai padeda suprasti, kiek daug įtakos turi technologijų kompanijos tam, ką žmonės mato arba ko nemato internete. Tačiau, jei patikėsime kontrolę įmonėms, o ne reguliuotojams ir vyriausybėms, kils didelė rizika, kad privatus sektorius nepaisys visuomenės intereso, ir kad normos bus kuriamos be skaidrumo, atskaitomybės ar žmonių įgaliojimo.
Turime užtektinai priežasčių nerimauti dėl valdymo privatizacijos. Jeigu sekdami „Facebook Inc“ skandalus, susijusius su vartotojų duomenų tvarkymu, ko nors ir išmokome – tai kad kilnius privataus sektoriaus ketinimus reguliuoti internetą turėtume vertinti skeptiškai. Be adekvačios viešos algoritmų priežiūros, kartojantis blogoms praktikoms, technologijų platformos nėra – negali būti – patikimos.
Ką mums daryti? Šiais laikais, kai kyla iššūkių visoms daugiašališkumo formoms, priimti vyriausybių konsensusą kibernetinės erdvės klausimais yra sunkiau nei bet kada. Velniškai komplikuota pasiekti, kad tas pats nutarimas galiotų įvairioms jurisdikcijoms – toms, kurios veikia vartotojų gyvenamose šalyse ir ten, kur įsikūrusios technologijų kompanijos. Štai kodėl Europos Sąjungai prireikė ne vienerių metų, kad būtų priimtas Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (General Data Protection Regulation), prižiūrintis, kaip duomenų rinkėjai renka ir naudoja informaciją.
Komplikacijų neišvengsime, nėra realistiško būdo artimiausiu metu pagreitinti daugiašalių taisyklių kūrimo procesą. Galime tikėtis, kad vyriausybės taps ambicingesnės, kai jų akivaizdoje kompanijos mėgina peržengti ribas. Tuo tarpu neturėtume leisti, kad privačios iniciatyvos lengvai išsisuktų arba iš „de facto“ normų pavirstų „de jure“ įstatymais. Geriausiu atveju į jas turėtų būti žiūrima kaip į laikinus konstruktus, kol stengiamės sukurti galingas, įvykdomas taisykles.
Privalome nuodugniai įvertinti kiekvieną privataus sektoriaus iniciatyvą ir jos privalumus, o ne priimti kaip gėrį savaime. Kaip ir kiekvienos valdymo iniciatyvos atveju, praktinį veikimą numato pamatinės vertybės ir sutikimo, priežiūros bei atskaitomybės mechanizmai. Privalome primygtinai reikalauti, kad rengiant normas būtų įtrauktos kelios suinteresuotosios šalys – pilietinės visuomenės atstovai, technologijų ekspertai ir vyriausybių atstovai iš įvairių pasaulio šalių. Tai bus ne mažiau svarbu ir prižiūrint jų įgyvendinimą. Galiausiai privalome užtikrinti, kad normos atspindės tokius principus kaip pagarba visuotinėms žmogaus teisėms ir sąžininga konkurencija. Jeigu kompanijoms norisi žaisti vyriausybę, nors ir laikinai, jos privalo laikytis tokios pat atskaitomybės kaip ir vyriausybės.
