Nors daugiabučių namų renovacija pastaruosius 15 metų visų valdžių buvo laikoma vienu didžiausių šalies prioritetinių uždavinių, dar nuo 2004-2005 m. pradėtos vykdyti Daugiabučių namų atnaujinimo programos tvarka ir taisyklės buvo nuolat keičiamos ir procesas vystėsi labai netolygiai.
Iš pradžių pasiūlytas renovacijos modelis nebuvo patrauklus, nes gyventojams patiems reikėdavo apsispręsti dėl paskolos. Paskui buvo patvirtinta nauja tvarka, pagal kurią didelė dalis renovavimo rūpesčių gulė ant savivaldybių arba jų įmonių pečių, tačiau vis dėlto per septynerius metus, iki 2012 m. pavyko atnaujinti tik 479 namus.
Tuomet pati daugiabučių programa vystėsi ir tobulėjo, atsirado kokybiškesnių projektų, kuriuose buvo naudojamos ilgaamžės ir kokybiškos medžiagos, daugiau dėmesio buvo skiriama apdailos detalėms ir spalvų sprendimams. Daugiabučių atnaujinimo darbai taip išjudino statybų verslą, kad šis pagal augimo tempus iš 2007-2012 m. nuosmukio duobės šovė į lyderio pozicijas Europos Sąjungoje.
Deja, pastaruoju metu daugiabučių namų programos įgyvendinimo tempai yra gerokai sulėtėję. Nors Vyriausybės programoje yra planuojama įgyvendinti po 500 projektų per metus, tačiau 2017 metais dar iš inercijos buvo įgyvendinti tik 402 projektai, o 2018 metais dar beveik perpus mažiau, tik 224. Reikia pastebėti, jog mažėjant renovuojamų namų skaičiui, namų bendrijų, pageidaujančių renovacijos, skaičus didėja.
Šiuo metu paramos intensyvumas yra stabilus (30 proc.), todėl projektų administratoriai nesuinteresuoti dėti papildomų pastangų. Kita vertus, visuose Lietuvos regionuose pastebimas statybos sektoriuje dirbančiųjų trūkumas ir todėl didelė dalis renovacijos projektų vėluoja. Ypač trūksta specialiųjų statybos darbų darbininkų (santechnikų, elektrikų ir kt.), todėl daugelyje regionų tenka remtis migruojančiais darbininkais iš Ukrainos bei Lenkijos.
Tam tikrą poveikį turėjo ir tai, kad 2016 m. Aplinkos ministerija dėl finansavimo stokos neskelbė kvietimo teikti naujas paraiškas ir 2018 m. nebuvo suformuotas pakankamas projektų srautas. Be to, stringa jau parengtų projektų įgyvendinimas, nes vėluojama pritraukti komercinius bankus, kurie kredituotų projektų įgyvendinimą teikiant garantijas per rizikos valdymo fondą. Ir dar vienas dalykas: jau palengva yra ruošiamasi 2014-2020 Europos Sąjungos fondų investicijų Lietuvoje laikotarpio pabaigai.
Vienas svarbiausių klausimų – ar po 2020 m. ir toliau bus įgyvendinama daugiabučių renovacija, iš dalies finansuojama būtent ES lėšomis. Vyriausybė privalo duoti maksimaliai aiškius atsakymus, nes neapibrėžtumas taip pat stabdo visus procesus. Beje, tai, kad vis dar nėra Aplinkos ministro, taip pat nesuteikia situacijai aiškumo ir stabilumo, o gyventojai gyvena lūkesčiais.
Ką galima būtų padaryti, kad prioritetinė daugiabučių renovavimo programa pradėtų veikti visu pajėgumu? Kadangi paskutiniais metais didžiausia problema yra lėšų trūkumas projektų įgyvendinimui, taip pat turint galvoje Europos Investicijų Banko (EIB) tempus ir galimybes, greičiausiai reikėtų išnagrinėti ir alternatyvius investicijų pritraukimo variantus.
Anksčiau tam tikra patirtis buvo suformuota pritraukiant komercinių bankų lėšas su INVEGA garantijomis. Pagal panašią schemą daugiabučių namų atnaujinimo finansavimas veikia Estijoje (garantijas teikia KREDEX garantijų kompanija). Taip pat, atrodo, kad iki galo nėra išnagrinėtos Viešųjų investicijų plėtros agentūros (VIPA) galimybės daugiabučių namų projektus finansuoti per Komanditines ūkines bendrijas (KŪB) ar taikant kitas finansines priemones.
Žodžiu, mano žiniomis, priemonių yra, būtų tik noro ir potencialo jomis pasinaudoti. Jei Vyriausybei skirtų reikiamą dėmesį, pavyktų įveikti iškilusias problemas, būtų realu tikėtis, kad Daugiabučių renovacijos programa vėl atgautų 2012-2016 m. plėtros dinamiką, ko ir laukia Lietuvos gyventojai.