Apie ką mes čia...
Ieškodamas laikino darbo italų kilmės apsaugininkas Frenkas „Lūpa" Valelonga gauna gundantį pasiūlymą prisijungti prie juodaodžio fortepijono virtuozo Donaldo Širlio rengiamo turo po Amerikos pietus. Jam reikės ne tik saugoti talentingą muzikantą nuo visokiausių pavojų, bet dar ir tapti jo asmeniniu vairuotoju. Tačiau Frenkas net nenutuokia, jog šis iš pirmo žvilgsnio lengvai atrodantis darbas taps didžiausiu išbandymu jo gyvenime.
Kūrinio turinys
Eidamas į kiną pažiūrėti naujojo Peterio Farrelly'io darbo galvojau, kad šis penkiems „Auksiniams gaubliams" nominuotas filmas buvo sukurtas tik tam, kad galėtų patekti į kasmetinį apdovanojimų sezoną ir pelnyti vieną kitą prestižinę statulėlę. O viskas dėl temos, kurią pasirinko šios juostos režisierius.
Kaip rodo praktika, filmai apie juodaodžius ir homoseksualius žmones, sergančius neišgydomomis ligomis,bei stiprias moteris, kovojančias dėl lygių teisių, visuomet turi šansą pakliūti į geriausių metų filmų sąrašus ir dar tuo pačiu sugeba sužavėti įnoringus kino specialistus. Taip buvo ir šįkart. Tik su vienu bet. Režisierius Peteris Farrelly'is sugebėjo sukurti filmą ne tik apie rasizmą, bet ir požiūrį į rasizmą iš žmogaus, kuris anksčiau ne itin simpatizavo kitos rasės žmonėms.
Todėl nenustebkite, jog visas juostos veiksmas sukasi aplink italą Frenką Valelongą, kuris iš savo matomos prizmės analizavo tai, su kuo jam niekada neteko susidurti. Ir tai yra pagrindinis šio filmo cinkelis. Frenkas – storžievis, nevaldantis savo pykčio chamas, bet tuo pačiu atsakingas ir sugebantis apginti jam svarbius žmones vyras. Tokiomis savybėmis pasižymintis Frenkas tampa tikru galvos skausmu jį pasamdžiusiam muzikantui Donaldui Širliui.
Donaldas, palyginus su Frenku, - kaip diena ir naktis. Jis išauklėtas, išsilavinęs snobas, kuris yra pripratęs prie dėmesio ir nepastebintis aplink jį besisukiojančių žmonių problemų. Bet po viso šio gražaus ir beveik tobulai atrodančio žmogaus portreto slepiasi vienišas ir į alkoholizmą linkęs vyras.
Toks skirtingas šių dviejų pagrindinių filmo personažų paveikslas priverčia įdėmiai ir su didžiuliu malonumu stebėti kiekvieną jų žingsnį. Abu herojai visos kelionės metu keičiasi. Ir galima teigti, jog keičiasi į gerąją pusę. Vienas atranda tai, ko niekada neturėjo – draugystę, o kitas suvokia, jog jam pasisekė gimti su „tinkama" tuo metu laikoma odos spalva.
Taip netaktiškai išsireiškiau dėl to, jog septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje Amerikos pietinėse valstijose rasizmas buvo paplitęs ne ką mažiau nei prieš Pilietinį karą. Net ir dabar nuvažiavus į tam tikrus JAV regionus būtų galima sutikti nemažai išgamų, palaikančių Kukluksklaną ir panašių organizacijų skleidžiamą nesantaiką.
Tokie momentai filme, kuriuose buvo labai ryškiai pateikta nelygybė tarp baltųjų ir juodaodžių, priversdavo jausti didžiulę neapykantą nužmogėjusiems parazitams. Na, o labiausiai paveikia tai, jog filme buvo galima išvysti tą nelygybę įvairiausiuose sluoksniuose – pradedant turtingųjų civilizuotų žmonių pokyliuose ir užbaigiant pigiuose „rednekų" (fizinius darbus dirbantys darbininkai) užpildytuose alubariuose. Aišku viena – režisierius apeliavo į tai, jog tarp mūsų yra nemažai dviveidžių, kurie iš išorės blizga, o viduje yra supuvę. Todėl kartais reikia žinoti su kuo prasidedi ir kokius draugus turi šalia savęs.
Ir nors filme yra daug tokių labai nemalonių akims rasistinių elementų, juosta „Žalioji knyga" nėra visiškai tipinė drama. Tai labiau kelio filmas su pakankamai puikiai į tam tikras scenas įterptu humoru, kurio dėka galima iš pakankamai aiškios perspektyvos suvokti dviejų skirtingų žmonių požiūrį į gyvenimą. Tokios humoristinės scenos sugebėjo svarbiomis akimirkomis atitraukti dėmesį nuo ne itin malonių vaizdų, kas įrodo, jog Peteris Farrelly'is išties yra komedijos asas, galintis suteikti net ir tokiam jautriam pasakojimui šviesių akimirkų.
Filmo pliusais taip pat tampa itin geri ir prasmingi dialogai tarp herojų, neprailgstantis siužetinės linijos veiksmas, įdomiai pateikti Donaldo Širlio koncertai bei kelios įtampos turinčios scenos. Visi šie elementai tvarkingai papildo visumą, dėl kurios filmas tampa įtaigesnis bei patrauklesnis masiniam žiūrovui.
Apibendrinus pamatytą filmą galėčiau teigti, jog tai ne tik vienas ryškiausių ir nuoširdžiausių pastarųjų metų filmų apie juodaodžius ir rasizmo apraišką, kurį drąsiai statyčiau šalia tokių puikių šią temą gvildenančių juostų kaip „Tvoros", „Detroitas", „Ištrūkęs Džango", „Maršalas", „Tarnaitė", „Paslėptos figūros", „Lenktynės", „Lovingai", „Juodasis klanietis" ir „Selma", bet dar ir vienas geriausių praėjusių metų filmų. Net neabejoju, jog dar ne kartą peržiūrėsiu šį nuostabų kūrinį, kurį privaloma pamatyti didžiuosiuose kino ekranuose.
Techninė juostos pusė
Visuomet žavėjausi tokio pobūdžio filmais, kuriuose rodomas laikotarpis atgimsta taip preciziškai, jog atrodo, kad žiūrint juos pats esi viso veiksmo epicentro dalis. Taip nutiko ir čia.
Dekoracijos ir herojų kostiumai akimirksniu leido pasinerti į muzikaliai atrodančią kelionę po 60-ųjų Amerikos pietus. Visos detalės, kuriomis mus palepino kūrėjai, leido pamatyti tą „tikrąją" Ameriką su visais jos „privalumais". O tai yra išties milžiniškas darbas. Visgi veiksmas vyko ne vien kelyje, bet dar ir įvairiausiuose namuose, koncertų salėse bei miesto gatvėse.
Labai gerą įspūdį padarė filmo garso takelis. Puiki džiazu spinduliuojanti atmosfera juostos peržiūros metu man sukėlė vien tik pačias pozityviausias emocijas. Už tai aišku reikia padėkoti filmo kompozitoriui Krisui Bowersui, sukūrusiam tokius įtaigingus muzikinius kūrinius.
Daug komplimentų skiriu ir filmo operatoriui Seanui Porteriui, kuris, dėka savo kameros darbo, perkėlė mus į negailestingą istorinį laikotarpį, kai žmonės vis dar kovojo už lygias teises. Ypatingai gerai atrodė nufilmuotos koncertų scenos, kuriose iš pakankamai vaizdingų rakursų buvo galima pamatyti unikalų Donaldo Širlio talentą.
Garso montažas - standartinis tokio pobūdžio filmams, bet vaizdas buvo nepriekaištingas. Kiekviena scena neužtęsta, todėl ir šios istorijos veiksmas neprailgsta nei akimirkai, nors juostos trukmė yra daugiau nei dvi valandos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šiame filme pasirodo nemažai aktorių, kurie atliko reikšmingas, bet ne itin ryškias antraplanes roles, todėl apie juos nieko nekalbėsiu. Tiesiog visi atliko pakankamai gerai jiems patikėtą darbą.
Bet apie ką noriu pakalbėti, tai apie pagrindinį duetą – Viggo Mortenseną ir Mahershalą Alį, kurie čia buvo fantastiški.
Žinomas iš kultinės Žiedų valdovo" trilogijos, aktorius Viggo Mortensenas jau ne kartą buvo mus nustebinęs savo puikiais pasirodymais kine. Tokie filmai kaip „Rytietiški pažadai", „Šaunusis kapitonas", „Kelias", „Smurto istorija" ar „Apalosa" įrodė, jog tai daugiasluoksnis ir labai universalus aktorius, kuris kiekvienai rolei atneša kažką naujo. Taip yra ir čia. Jo atliktas Frenko vaidmuo sužavi nuo pat pirmos minutės ir sugeba išlaikyti tą susižavėjimą iki pat galo dėl itin ryškios personažo transformacijos kelionės metu.
Tuo tarpu „Oskaro" laureatas už filmą „Mėnesiena" Mahershala Ali irgi nenusileidžia savo draminiu pasirodymu. Aktoriui pavyko iš itin jautrios pusės perteikti muzikanto Dodaldo Širlio portretą. Tai nebuvo toks lengvas išbandymas. Jam netgi šiai rolei teko išmokti groti fortepijonu, kad galėtų sukurti kuo tikroviškesnį vaizdą. Bet talentingas aktorius susidorojo su viskuo be problemų.
Verdiktas
„Žalioji knyga" – nuo pat pirmų minučių įtraukianti ir labai gyvenimiškas problemas gvildenanti tikrais faktais paremta juosta, kurioje iš labai vaizdingos ir, kaip nekeista, pakankamai lengvos perspektyvos galima išvysti iš pietinių Amerikos valstijų gyventojų sklindantį rasizmo protrūkį, priverčiantį civilizuotą žmogų labai nemaloniai jaustis.
Be šios jautrios temos, filmas siūlo prasmingą, šiek tiek juokingą ir be galo malonų pasivažinėjimą su dviem visiškai skirtingais, bet labai įdomiais personažais, kuriuos įkūnijo „Oskarinę" vaidybą pademonstravę Viggo Mortensenas ir Mahershala Ali.
