Po Spaudos rūmų, Lietuvos televizijos ir jos bokšto užėmimo buvome tikri, kad jie nesustos. Nesustabdys puolimo nei mėgėjiškai suręstos barikados prie parlamento, nei kur papuolė išraizgytos spygliuotos vielos, nei savanoriai, ginkluoti armatūros strypais ir keliais medžiokliniais šautuvais. Paskutinis ir galima sakyti vienintelis tikras Lietuvos ginklas buvome mes – iš visų šalies pakraščių susirinkusi daugiatūkstantinė žmonių minia, apsupusi Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.
Po maldos ir kunigo Roberto Grigo suteikto bendro nuodėmių atleidimo, taikomo tik mirties akivaizdoje, kai nėra galimybės atlikti individualią išpažintį, visi suprato, ko tikėtis. Jie praeis tik per mūsų lavonus.
Šitos masinės aukos Lietuvai neprireikė, bet individualų apsisprendimą jai padarė kiekvienas, tąnakt pasilikęs prie Aukščiausiosios Tarybos. Panašiai, kaip žydų patriarchas Abraomas pakluso Dievo valiai paaukoti savo sūnų, ir net tuomet, kai angelas sustabdė jo ranką, auką galime vadinti atlikta, o išbandymą – išlaikytu.
Po vidurnakčio šaltis paspaudė stipriau, todėl stovėti vienoje vietoje buvo sudėtinga. Vaikščiojau ratais, kažkas įpylė karštos arbatos, kažkas dalinosi iš namų atsivežtais sumuštiniais, pradėjęs dainuoti su žemaičiais baigiau jau kitame aikštės pakraštyje su dzūkais. Paryčiais, kai jau darėsi aišku, kad Aukščiausiosios Tarybos šturmas neįvyks tuojau pat, įsmukau į M. Mažvydo bibliotekos pastatą ir radau laisvą vietelę nusnūsti ant laiptų. Grįžau namo į Viršuliškes pirmu troleibusu, nes reikėjo pasirodyti motinai, nežinojusiai ar tebesu gyvas, nes aukų skaičius ir tapatybės dar tebebuvo tikslinamos, o mobilus ryšys paplito tik to dešimtmečio pabaigoje. O vakarop vėl sugrįžau į aikštę prie laužų.
Žinau, visa tai jūs jau girdėjote iš mano kartos ir vyresnių žmonių daugybę kartų, skaitėte straipsniuose su visomis detalėmis pirmųjų savanorių ir tuomečių politikų liudijimus. Girdėdama tuos pasakojimus užaugo nuostabi laisvos Lietuvos karta – naujieji Laisvės gynėjai, kasmet savanoriškai užpildantys šauktinių gretas, aukojantys savo laisvalaikį Šaulių sąjungoje ir pasišvenčiantys politinei veiklai, kad Lietuva netaptų lengvu tos pačios vėl sustiprėjusios Blogio imperijos grobiu.
Dalies Kovo 11-osios signatarų nusivylimas, kad tuomet buvusi vienybė labai greitai kažkur išnyko, o sukurta valstybė ne visai atitiko jų įsivaizdavimą, remiasi keletu klaidingų teiginių. Prie Lietuvos televizijos, bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos nebuvo susirinkusi visa Lietuva – geriausiu atveju, skaičiuojant visus bent kelioms valandoms atvykstančius ir išvykstančius, susidarytų iki pusės milijono. Kiti prie televizijos ir radijo imtuvų laukė, kas bus toliau. Kiekviename mieste ir miestelyje atsirado kolaborantų, pasiruošusių įskųsti ir prisidėti išgaudant ramybę drumsčiančius sąjūdiečius. Vos tik Vilniuje sušaudys Landsbergį, jie įves tvarką.
Nebuvo ir vieningo kuriamos valstybės įsivaizdavimo. Jei to neprisimenate, pavartykite 1989 – 1991 m. spaudą. Lietuva kūrėsi karštose diskusijose tarp svajojusiųjų atkurti A. Smetonos tautinę valstybę arba pastatyti skandinavišką „socializmą žmogišku veidu“ ir tikėjusių laisvosios rinkos galia. Tik niekas nebūtų patikėjęs, kad taip greitai nutriušusi apšlapintomis tarpuvartėmis ir pašvinkusiais kopūstais dvokianti sovietinė respublika galėtų virsti turtinga ir saugia Europos Sąjungos bei NATO šalimi.
Net ir pamatęs, kaip prieš pat Sausio 13-ąją parlamentarai Artūras Skardžius, Agnė Širinskienė ir Rima Baškienė leipsta juokais iš kulkomis suvarpyto „Gabrieliaus“ taikinio, neatradau sau nieko naujo. Sušaudyti Landsbergį, nesvarbu – kurį, svajonėse, šlapiuose sapnuose ar realybėje – šitai vis naujas formas įgaunančiai vizijai jau sukako 28 metai. Prieš rinkimus ją būtinai reikėjo kokiu nors būdu parodyti, kaip simbolinį ženklą bendraminčiams. Savo tikslą pasiekėte, jie jus atpažins. Tik būkit mieli, dabar jau neveidmainiaukite dalyvaudami Laisvės gynėjų dienos renginiuose. Landsbergio šaudymo entuziastai Sausio 13-ąją buvo kitoje barikadų pusėje.
