Tad ką daryti, kad aplankyti kraštai ilgam įstrigtų atmintin? Viena iš išeičių – rinktis išskirtines vietas. Jei esate kraštutinių potyrių ir stiprių emocijų mėgėjai, pasistenkite nukakti prie tokių objektų, kuriuos gaubia kokia nors (geidautina – kraupi) paslaptis.

Tiems, kurie jaučiasi pasirengę klausytis kraują stingdančių istorijų ir nesibaimina, kad šiurpulingi pasakojimai ir vaizdai pakenks psichikos stabilumui, svetainės AdMe.ru leidėjai sumanė pasiūlyti keletą turistų lankomų vietovių, į kurias įžengus visas kūnas pagaugais nueina.

Bodis – vaiduoklių miestas

Bodis yra nedidelė gyvenvietė Kalifornijos (JAV) pietuose. 1876 metais, kai čia buvo rasti pasakiški aukso klodai, miestelis ėmė sparčiai augti. Į jį plūste plūdo ne tik aukso ieškotojai, bet ir banditai, prostitutės bei įvairaus plauko sukčiai. Miestas ėmė panašėti į tipiniame vesterne vaizduojamą aplinką – ne vien vizualiai, bet ir dėl įvykių – apiplėšimų, žmogžudysčių, apgavysčių, dažnų smurto atvejų. Auksą, kurio pavykdavo prasimanyti, žmonės per naktis leisdavo smuklėse.

Kai tauriojo metalo telkiniai išseko, gyventojai vienas po kito išsivažinėjo. Ilgainiui mieste neliko nė vienos gyvos dvasios. 1962 metais šiai vietovei buvo suteiktas istorinio parko ir turistų traukos objekto statusas. Atvykti į Bodį galima tik vasarą, mat žiemą į jį vedančius kelius išplauna lietus. Mieste galima išvysti nuo XIX a. išlikusių pastatų, dulkėmis nusėstų baldų, žmonių paliktų daiktų. Neabejotinai sudomins pasakojimai apie čia vykusias piktadarybes.

Vaiduoklių miestas

Aludė „John Snow“

Vienoje iš Londono gatvių esanti aludė „John Snow“ į istoriją įėjo kaip 1854 metais prasidėjusios choleros židinys. Epidemija pareikalavo 500 žmonių gyvybių. Užkrato šaltinis –šalia aludės buvęs vandens siurblys. Tai nustatė gydytojas Johnas Snow.

Jis savomis rankomis nulaužė vandens siurblio rankeną ir taip nuo mirties išgelbėjo šimtus žmonių. J. Snow tyrinėjimai davė postūmį epidemiologijos pažangai. Beje, siurblys nulaužta rankena lig šiol ten tebestovi, o aludės pavadinimas buvo pakeistas gydytojo garbei.

Bokalai

Gomantongo urvai

Malaizijoje stūksančiame Gomantongo kalne yra tarpeklis, pro kurį pavyksta nusigauti iki siaubo olomis praminto klaidaus urvų labirinto. Tokį pavadinimą urvai gavo dėl to, ką tenka patirti į juos įžengus.

Viršuje ant drėgnų sienų kybo tūkstančiai šikšnosparnių. Iš visų pusių ir ant žemės knibžda tarakonai, vabalai, žiurkės ir gyvatės. Urvuose tvyro stiprus amoniako kvapas. Žemę dengia iš kuo bjauriausių sutvėrimų liekanų susiformavęs net kelių metrų storio sluoksnis. Dėl šios priežasties urvuose nutiesti tiltai ir tik jais įmanoma stumtis į priekį, jei kyla noras (ir užtenka drąsos) apžiūrėti šią vietą.

Gomantongo urvai

Mumijų muziejus Gvanachuate

Gvanachuato mumijos – tai Meksikos Gvanachuato mieste palaidotų ir dėl natūralaus mumifikavimosi proceso išsilaikiusių 111 žmonių kūnų kolekcija.

Visi palaikai buvo ekshumuoti 1833–1958 metų laikotarpiu, kai galiojo įstatymas, įpareigojęs mirusiųjų artimuosius mokėti už vietą kapinėse. Giminaičiams atsisakius mokėti, palaikai buvo iškasami. Dėl itin sauso vietos oro ir dirvožemio mirusiųjų kūnai mumifikavosi. Visi jie buvo sunešti į bendrą rūsį. Neužilgo ši vieta virto ganėtinai slogiu miestą garsinančiu objektu.

Mumijų muziejus Gvanachuate

Trentono psichiatrijos ligoninė

Trentono psichiatrijos klinika buvo įkurta 1848 metais. Tai buvo pirmoji valstybinė Naujojo Džersio (JAV) ligoninė. 1907 metais jai ėmė vadovauti gydytojas Henry Cottonas. Kaip tik tada ir prasidėjo visas siaubas.

H. Cottonas buvo įsitikinęs, kad psichinius sutrikimus sukelia infekcijos, todėl su jais kovoti reikia šalinant užkrato pažeistas kūno vietas. Tūkstančiams pacientų jis atliko kuo įvairiausių operacijų. H. Cottonas teigė, kad 85 proc. atvejų jo darbo metodai pasiteisino, tačiau tiesa ta, kad daugelis ligonių paprasčiausiai mirdavo.

Apleistą ligoninę galima aplankyti ir šiandien. Visgi turint omeny už jos sienų vykdavusį košmarą, mažai kas susigundo ten įžengti.

Psichiatrijos klinika

Vroliko muziejus

Amsterdamo universiteto Vroliko muziejuje eksponuojama dešimt tūkstančių anatomijos požiūriu anomalių žmonių ir gyvūnų kūnų pavyzdžių, nemažai pasitarnavusių mokslo pažangai.

Prieš 200 metų muziejaus ekspozicija buvo privati profesoriaus Gerardo Vroliko (1755–1859) ir jo sūnaus Willemo Vroliko (1801–1863) kolekcija. W. Vrolikas ne tik papildė tėvo pradėtą kupti kolekciją, bet ir parašė mutacijoms skirtą veikalą, laikomą vertinga medžiaga viso medicinos mokslo pažangai.

Šv. Jurgio bažnyčia Čekijoje

Šv. Jurgio, arba vadinamoji vaiduoklių, bažnyčia buvo pastatyta 920 metais Čekijos Lukovo kaime vietos kunigaikščio iniciatyva. Pastatas ne kartą buvo sudegęs, bet vėliau vėl atstatytas. 1968 metais tiesiog per laidotuves įgriuvo bažnyčios lubos. Po šio įvykio žmonės ėmė tikėti, kad bažnyčioje lankosi vaiduokliai.

Dėl šių prietarų pastatas ilgą laiką buvo apleistas. Tik 2012 metais studentas Jakubas Hadrava pasinaudojo juo kaip instaliacijai tinkama vieta. Bažnyčią jis pripildė iš gipso nulipdytomis skulptūromis – sustatė jas prie praėjimų ir susodino klauptuose. Taip bažnyčia tapo gana šiurpia turistų atrakcija.

Šv. Jurgio bažnyčia Čekijoje

Skulptūrų parkas Parikaloje

Parikalos skulptūrų parkas laikomas vienu keisčiausių turistų traukos objektų visoje Suomijoje. Į jį įžengus apima įspūdis, kad atsidūrei bepročio pasąmonėje. Tačiau šio parko įkūrėjas Veijo Rönkkönenas buvo ne psichinis ligonis, o pripažintas menininkas, net 41 metus kūręs gluminančią ekspoziciją. Iš betono jis išliejo 450 natūralaus dydžio žmonių ir gyvūnų skulptūrų. Visas jas sustatė prie savo namų esančiame sode.

Skulptūros atrodo gana kraupiai, bet kaip tik tuo ir patraukia. Jas galima suskirstyti į keletą teminių grupių, atspindinčių paties kūrėjo gyvenimo kelią. Vienos skulptūros perteikia vaikystės prisiminimus, kitos – šiuolaikinės realybės fragmentus, trečios – susitikimus su žmonėmis, o ketvirtos – fantazijas.

Skulptūrų parkas Parikaloje

Krokodilų knibždantis kelias Cahills Crossing

Australijoje esanti Cahills Crossing – viena iš pavojingiausių perkėlų pasaulyje. Trumputę kelio atkarpą pusiau semia vanduo, o jame tyko daugiau nei 120 krokodilų, atrodo, tik ir laukiančių, kol kas nors įkris į vandenį.

Iš tikrųjų toje vietoje krokodilai buriasi norėdami pasigaudyti žuvų, kurių čia tikrai gausu. Kiekvienais metais dešimtys vairuotojų mėgina įveikti šį kelio ruožą, deja, ne visiems kelionė baigiasi laimingai. Nepaisant apie didžiulę riziką perspėjančių kelio ženklų, perkėla labai populiari tarp žvejų ir turistų. Pastariesiems organizuojamos ekskursijos su apsauga.

Krokodilų knibždantis kelias
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (27)