Skirtingos įvykių versijos
Rugsėjo 28 d. turėjo įvykti Lietuvos laisvės lygos organizuotas mitingas, kurio tikslas – viešai pasmerkti slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus, lėmusius Lietuvos okupaciją.
Štai kaip tos dienos įvykius apibūdino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio informacinis biuletenis „Atgimimas“: „Neseniai visą Lietuvą sukrėtė žinia – vidaus reikalų kariuomenė ir milicija, apsiginklavusi specialiomis priemonėmis, 1988 metų rugsėjo 28 dieną užpuolė Gedimino aikštėje gausiai susibūrusius žmones. Daug piliečių buvo sumušti guminėmis lazdomis, be jokio pagrindo sulaikyti, prievarta nuvežti ir įkalinti Vidaus reikalų ministerijos žinioje esančiose patalpose.
TAI AIŠKI PROVOKACIJA! Vykdomasis komitetas, neleidęs Lietuvos laisvės lygai (LLL) organizuoti mitingą ir žinodamas, kad žmonės vis vien susirinks, per masinės informacijos priemones gyventojų neįspėjo. <...> Tuo atveju, kai mitingas uždraudžiamas, net jo organizatoriai už nepaklusnumą gali būti patraukti tiktai administracinėn atsakomybėn, o ne šeriami „bananais“.
Vartant leidinio puslapius akivaizdu, kad retas gyventojas, eidamas į masinį susitelkimą, tikėjosi tokios mitingo atomazgos. 1988 m. spalio 15 d. „Atgimime“ užfiksuota nemažai raštiškų liudijimų: „Susirinkę žmonės elgėsi taikiai, grėsmės piliečių sveikatai ar turtui nekėlė. Milicijos elgesys nebuvo išprovokuotas. Įžeidžiančių šūksnių pasigirdo vėliau, kaip atsakas į milicijos veiksmus. Vėliau milicininkai sudraskė plakatą ir kelias vėliavas, o juos laikiusius suėmė. <...> Būrys milicininkų blaškėsi mosikuodami guminėmis lazdomis ir daužė žmones, neaišku, ko iš jų norėdami, nes mitingas jau buvo nutrauktas.“
Daugelis liudininkų prisiminė, jog nukentėjo ne tik aikštėje buvusieji, bet ir pro šalį ėję žmonės. Vienas mitingo dalyvis pareiškė: „Rugsėjo 28 d., grįždamas iš treniruotės, apie 19 val. Vrublevskio ir Požėlos gatvių sankryžoje atsidūriau žmonių ir milicininkų minioje. Pajutau smūgį iš už nugaros į galvą ir netekau sąmonės. Truputėlį atsipeikėjęs pajutau, kaip mane tempia už rankovės, pabandžiau ištrūkti, tačiau pribėgę keli milicininkai trenkė man su bananais ir įmetė į autobusą, kuriame liepė gultis ant grindų. Po kurio laiko į autobusą sulipo grupė milicininkų ir pradėjo mane gulintį daužyti į galvą ir nugarą, visą laiką kartodami: „Aš tau, šunie, parodysiu demokratiją, duosiu laisvę!“
Savo ruožtu Tarybų Lietuvos informacinės priemonės akcentavo, kad milicininkų puolimas buvo išprovokuotas – mitingo organizatoriai surengė provokacinį antitarybinį mitingą, skandavo antitarybinius šūkius, įžeidinėjo pareigūnus, apmėtė juos kiaušiniais, buteliais ir akmenimis.
„Vidaus reikalų valdyba įspėjo, kad neteisėto mitingo organizavimo atveju bus imamasi įstatymais numatytų veiksmų.
Nepaisant to, „Lyga“, išplatinusi lapelius, į mitingą sutraukė apie 4 tūkstančius žmonių, daugiausia jaunimo. <...> Nepaisydami daugkartinių vidaus reikalų organų darbuotojų raginimų išsiskirstyti, „Lygos“ atstovai nepakluso ir savo provokaciniais pasisakymais pastūmėjo kai kuriuos asmenis neatsakingiems veiksmams. <...> Todėl Vidaus reikalų organai, vadovaudamiesi įstatymais, ėmėsi priemonių atstatyti viešąją tvarką ir už jos pažeidimus sulaikė 25 asmenis“, – 1988 m. rugsėjo 30 d. „Komjaunimo tiesos“ numeryje tvirtino Lietuvos TSR Vyriausybė.
Teismas bylas nutraukė
Po „Bananų baliaus“ pasipylė masiniai visuomenės protestai ir demonstracijos dėl žiauraus valdžios elgesio, buvo reikalaujama įvertinti milicininkų elgesį. Nepaisant to, tą pačią dieną suimtiems mitingo dalyviams iškeltos administracinės bylos, kurias turėjo nagrinėti tuometinio Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo teisėjai.
„Milicininkai vežė suimtuosius specialioje mašinoje, kurią visą kelią nuo prokuratūros iki pat teismo lydėjo keli šimtai žmonių. Prie teismo minia apsupo mašiną, švilpė, piktinosi teisėsaugos darbu. Milicininkų buvo tikrai daug, jie stovėjo rankom susikibę, kad tik minia nepradėtų suimtųjų plėšti ir vaduoti“, – pasakoja D. Vansevičius.
Pasak „Bananų baliaus“ bylas nagrinėjusio teisėjo, viešojoje erdvėje tuo metu tvyrojo informacinis vakuumas, kurį užpildydavo tik įvairūs gandai. Kadangi suimtieji buvo apklausiami už uždarų durų, visuomenėje kilo nepasitenkinimas, kodėl teismo procesas nėra viešas. Sąjūdžio atstovai kreipėsi į teisėjus, jog šie išeitų pasikalbėti su minia ir paaiškintų visas aplinkybes.
„Kaip šiandien prisimenu bandymą paaiškinti žmonėms, kad esame atviri, sprendimus priimsime objektyviai, – sako D. Vansevičius. – Aišku, minios tai nė kiek nenuramino – žmonės ir toliau skandavo pasipiktinimo šūksnius, netgi akmenukus į langus mėtė.“
Daugelio nuostabai, visiems mitingo dalyviams iškeltos administracinės bylos buvo nutrauktos. Teisėjo teigimu, ano laikmečio sąlygomis tai buvo drąsus teisėjų sprendimas. „Regis, tą pačią dieną man paskambino Lietuvos komunistų partijos komiteto sekretorė ir paklausė, ką gi čia mes pridirbom, kaip manom, ar gerai pasielgėm? Atsakiau jai, kad gerai padarėm. Tyla. Padėjau ragelį. Tada pagalvojau – viskas aišku, teisėju, matyt, jau nebebūsiu“, – prisiminimais dalijasi D. Vansevičius.
Teisėjas akcentuoja, kad „Bananų balius“ sulaukė nemažai tarptautinio dėmesio, nes panašūs protestai ir suėmimai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse Tarybų Sąjungos respublikose – Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje. Vis dėlto 1988 m. rugsėjo 28–29 d. įvykiai nuskambėjo netgi JAV Kongrese, kadangi Lietuvos teisėjai buvo vieninteliai Tarybų Sąjungoje, kurie protestuotojus paleido.
Rugsėjo 28-osios mitingo represijų žiaurumas, kad ir kaip dangstomas, sukėlė nemenką sujudimą Lietuvos visuomenėje. Kuo toliau, tuo labiau buvo juntama bendra laisvėjimo atmosfera, žmonės darėsi vis drąsesni ir atviresni. Visa tai neaplenkė šalies teismų – sparčiai formavosi politinė ir pilietinė sąmonė, stiprėjo asmeninė atsakomybė už persitvarkymo sėkmę.
Komentaras
Alfredas Vilbikas, kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo teisėjas, Lietuvos teismų istorijos ekspertas
Sovietiniame Baudžiamajame kodekse buvo numatyta piliečių atsakomybė už antisovietinę veiklą. Tokiais atvejais tyrimą atlikdavo sovietinis saugumas (KGB), o sovietiniai teismai privalėjo nagrinėti disidentų bylas ir priimti apkaltinamuosius nuosprendžius. „Bananų baliaus“ bylos buvo išskirtinės – nepaisant didžiulio spaudimo iš valstybinių institucijų, tuo metu dirbusiems teisėjams reikėjo didelės drąsos išteisinti ir paleisti mitingo dalyvius.
Kita vertus, Lietuvoje vykstantys persitvarkymo procesai negalėjo neturėti įtakos ir teismams. Kiekvienas, jausdamas artėjančias neišvengiamas permainas, turėjo apsispręsti, ar jį, kaip teisėją, saisto SSRS duota priesaika, ar ne. Daugeliui padėjo apsispręsti Sąjūdis, pokyčių troškimas, nepritekliai, socialinės problemos. Žinoma, įtakos gerokai anksčiau galėjo turėti ir Romas Kalanta ar „Žalgirio“ mūšiai su CASK.