Nevykęs maištininkas
Iranietis Mehranas Karimis Nasseris gimė 1942 m. Draugai ir artimieji jį pažinojo kaip itin teisingą ir sąžiningą žmogų – vyras svajojo, kad jo gimtojoje šalyje įsivyrautu socialinė lygybė, jo tautiečiai gyventų laisvi ir laimingi, kaip civilizuotoje Europoje. 1977 m., kai Irane prasidėjo neramumai, Mehranas atsidūrė protestuotųjų pusėje. Už dalyvavimą demonstracijoje prieš valdantįjį šachą Mohammadą Reza Pahlavį vyras buvo išvarytas iš gimtosios šalies.
Važinėdamas iš vienos Europos šalies sostinės į kitą, iranietis niekur negalėjo gauti prieglobsčio. Po ketverių metų jam galiausiai buvo suteiktas politinio pabėgėlio statusas, ir jis įsikūrė Belgijoje, kur gyveno dar ketverius metus.
Dabar pagal įstatymą vyras galėjo priimti bet kurios pasaulio šalies pilietybę, ir kadangi jo motina buvo Didžiosios Britanijos pilietė, jis nusprendė ten ir persikelti – iš pradžių į Londoną, o po to į Glazgą. Į Didžiąją Britaniją vyras nusprendė vykti per Paryžių. Deja, tokio, atrodytų, realistiško plano jam įgyvendinti nepavyko.
Pakeliui į Paryžių traukinyje iš Mehrano pavogė rankinę su visais persikėlimui reikalingais dokumentais. Vis dėlto jis nuvyko į Šarlio de Golio oro uostą, kur turėjo sėsti į Londono reisą (bilietą jis turėjo). Ir jam tai pavyko – oro uosto darbuotojai pro pirštus pažiūrėjo į tai, kad trūko kai kurių dokumentų, ir išleido jį iš šalies. Tačiau britų pareigūnai buvo skrupulingesni – pamatę, kad atvykęs keleivis neturi visų būtinų dokumentų, išsiuntė Mehraną iš Hitrou oro uosto lėktuvu atgal į Paryžių.
Šįkart vos tik vyras nusileido, jį iškart suėmė už tai, kad jis neva bandė neteisėtai patekti į kitą šalį.
Kadangi iranietis neturėjo dokumentų, nurodančių gimtąją jo šalį, prancūzai nežinojo, į kurią šalį jį deportuoti. Į Iraną neturėjo teisės, o palikti Prancūzijoje taip pat negalėjo.
Prancūzijos teismai nesuteikė Mehranui nei laikinos vizos, nei pabėgėlio statuso. Padėti vyrui gauti statusą sutiko Belgija, tačiau atsakingi šios šalies pareigūnai pareiškė, kad, kadangi tai labai svarbūs dokumentai, persiųsti jų į Prancūziją jie negali, todėl juos pasiimti vyriškis turi asmeniškai. Kitaip tariant, jis turi atvykti į Belgiją.
Mehranas nesiryžo rizikuoti ir pirkti bilieto į Belgiją, nes bijojo, kad jį areštuos. Dėl tos pačios priežasties jis nesiryžo palikti Prancūzijos oro uosto.
Vyriškis nusprendė likti pirmajame Šarlio de Golio oro uosto terminale, ir ši patalpa ilgam tapo nuolatine jo gyvenamąja vieta.
Pasaulinė šlovė
Sunku patikėti, bet Mehranas Karimis Nasseris čia gyveno nuo 1988 iki 2006 metų – kitaip tariant, oro uoste jis savanoriškai kalėjo ištisus 18 metų! Vieninteliai Mehrano baldai buvo nedidelė raudona sofa, mažas apvalus staliukas ir kėdė. Čia pat stovėjo ir jo lagaminas su daiktas. O valgydavo jis kartu su oro uosto darbuotojais tarnybinėje valgykloje.
Mehranas buvo labai geranoriškas ir linkęs bendrauti, tad oro uoste visi ėmė jį mėgti ir laikė vos ne talismanu.
Daugelis keleivių ir personalas užjautė nelaimėlį ir aukojo jam pinigų bei maisto. O kai jo istoriją išgirdo žurnalistai, vyras išgarsėjo visame pasaulyje.
Visi norėjo rašyti apie jį straipsnius ir filmuoti reportažus, už interviu M. Naseriui net mokėjo pinigus.
Ilgainiui vyras įprato prie tokio gyvenimo būdo. Terminalas jam tapo namais ir atrodė gana jaukus. Laisvu laiku jis daug skaitė, rašė asmeninį dienoraštį ir studijavo ekonomiką.
1995 m. Belgijos vadovybė pasiūlė M. Naseriui persikelti į jų šalį ir gyventi stebimam valstybės tarnautojo (kitaip tariant, socialinio darbuotojo), tačiau M. Naseris atsisakė.
„Aš noriu gyventi ne Belgijoje, bet Didžiojoje Britanijoje!“ – pareiškė jis kategoriškai.
Dar po ketverių metų Prancūzija pasiūlė terminalo belaisviui laikiną leidimą gyventi šalyje, tačiau ir šis variantas jam netiko.
„Prancūzijos pareigūnai ketina dokumentuose nurodyti, kad aš iranietis, o aš daugiau nenoriu nieko girdėti apie Iraną – šalį, kuri kažkada išspyrė mane, savo pilietį“, – aiškino Mehranas.
Advokatams pavyko pakeisti pavogtuosius dokumentus, bet net ir tai neprivertė jo pakeisti įprasto gyvenimo būdo ir išvykti iš oro uosto.
Galbūt vyriškis tiesiog nenorėjo palikti terminalo, nes juk yra buvę atvejų, kai net nusikaltėliai psichologiškai taip pripranta prie kalėjimo, kad vis iš naujo nusikalsta, norėdami į jį sugrįžti. Jo išsakyti pasiteisinimai ir priežastys, kodėl jis atsisako visiškai adekvačių Europos šalių pasiūlymų, skamba miglotai ir neįtikinamai.
2006 m. M. Naseris susirgo ir pateko į ligoninę. Pasveikęs į „gimtąjį“ terminalą jis jau nebegrįžo. Tiesa, jis vis dar ten nuvažiuodavo ir kurį laiką liūdnai stebėdavo savo „namus“ iš šono.
2007 m. viena Prancūzijos labdaros organizacija 65 metų Mehraną Karimi Nasserį apgyvendino benamių prieglaudoje, kur jis ir liko gyventi.
Kadangi tolesnis pabėgėlio likimas nebebuvo toks įdomus, visi apie jį po truputį pamiršo ir dabar net nėra žinoma, ar jis tebegyvas.
2004 m. pagal šią liūdną istoriją apie vieną nelaimingiausių žmonių, nukentėjusių nuo biurokratinio pasaulio paradoksų, buvo sukurtas filmas „Terminalas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tomas Hanksas.
