1983 metais Rasą ne tik Lietuva, bet ir Sovietų Sąjunga vadino tiesiog Rasele.
Šiuo metu Vokietijoje gyvenanti ir ten šeimą sukūrusi R. Prascevičiūtė-Sept nepanoro atsiverti Lietuvos žiniasklaidai, tačiau praėjusių metų pabaigoje pasirodė Rusijos televizijos laidoje „Tegul kalba“.
Pokalbių laidoje dalyvavusi Rasa ne tik dar kartą papasakojo savo istoriją, tačiau net ir pašoko su ją išgelbėjusiu chirurgu Ramaziu Datiašviliu. Tuo metu, kai chirurgas didvyriškai pasiryžo priimti pacientę ir ėmėsi, rodos, neįmanomos misijos, jam buvo 33-eji. R. Prascevičiūtei-Sept, kuri buvo atskraidinta su tarp šaldytų žuvų šaldomomis kojomis – vos treji.
Laidoje R. Prascevičiūtė-Sept pasirodė su ilga, žemę siekiančia suknele. Dar 2013 m. portalui diena.lt moteris yra pasakojusi, kad vienintelis dalykas, primenantis jai skaudžius išgyvenimus – ant kojų likę randai.
Rusijos televizijoje gruodį nusifilmavusi moteris tikino, kad neatsimena skaudžios traumos, nedaug prisiminimų likę ir iš gydymo.
Prieš televizijos kamera šoko su ją išgelbėjusiu chirurgu
„Jaučiuosi gerai, esu labai dėkinga savo daktarui, vadinu jį „Ai skauda“, – įėjusi į studiją tarė R. Prascevičiūtė-Sept.
Moteris pasakojo, kad mažai ką atsimena iš savo vaikystės ir ilgai trukusios reabilitacijos. „Mažai ką pamenu. Pamenu, kad buvo daktaras, kuris manimi rūpinosi, pamenu Nemenčinę, kai ėjau į pirmą klasę“, – vardijo moteris.
Prieš 35-erius metus siaubingą traumą patyrusi moteris dabar kasdien bėgioja, vaikšto, o savo vyrą, su kuriuo sukūrė šeimą, sutiko šokių aikštelėje.
Tuo metu, kai mergaitė gijo po operacijos, jos žingsnį sekė visa Sovietų Sąjunga, tačiau svarbiausi žmonės nusisuko. Jos atsisakė tėvai, nors ji pati, dalyvaudama Rusijos laidoje, neigė tai. „Buvau labai aktyvi mergaitė, negalėjau sėdėti vienoje vietoje. Mano tėvai nespėdavo paskui mane, o juk buvo ir daugiau vaikų, – pasakojo R. Prascevičiūtė-Sept. – Aš net su gipsu visur bėgiodavau, buvau labai aktyvi.“
Rasa užaugo ne su tėvais, o šeimoje augo daugiau vaikų. Sesuo Aušra Prascevičiūtė, kuri iki šiol gyvena Lietuvoje, taip pat atvyko į Rusijos laidą pasimatyti su retai matoma seserimi. „Atsimenu tik tiek, kad mama ją nešė su nupjautomis kojytėmis. Viskas“, – laidoje pasakojo sesuo Aušra.
Tragedijos metu ir A. Prascevičiūtei buvo nedaug metų, todėl ji neatsimena, kodėl sesuo neaugo kartu su visa šeima. Laidos vedėjui paklausus, ar tėvai kaip nors paaiškino, kodėl atiduoda seserį kitiems žmonėms, ji atsakė, kad net nebuvo tokio pokalbio arba ji jo nepamena.
R. Prascevičiūtė pridūrė, kad dešimt metų po tragiško įvykio ji praleido tarp Nemenčinės ir Maskvos, ją vis prižiūrėjo gydytojai. „Po dešimties metų grįžau į Lietuvą ir apsigyvenau su kita šeima“, – įvardijo Rasa.
Į Rusijos televiziją Rasa atvyko kartu su visa šeima - vyru, jo sūnumi ir bendra jųdviejų dukra. Po pokalbio studijoje prieš 35-erius metus siaubingą traumą išgyvenusi Rasa net sušoko šokį su ją išgelbėjusiu gydytoju R. Datiašviliu.
Chirurgas Datiašvilis: nežinojau, ką daryti
„Tai buvo pati ilgiausia naktis mano gyvenime, – laidoje kalbėjo chirurgas R. Datiašvilis. – Jos neįmanoma pamiršti.“
„Buvo 1983-iųjų vasara. Grįžau namo iš ligoninės po dvylika valandų trukusios operacijos ir ruošiausi eiti miegoti, bet suskambo telefonas“, – pasakojo R. Datiašvilis, kuris tą naktį išgirdo, kad į Maskvą skraidinama mergaitė su nupjautomis kojomis.
„Paskambinau savo vadovui, jis atsisakė. Suprantama, kodėl jis atsisakė. Gabenti mažą mergaitę su nuojautomis kojomis buvo beprotiškai pavojinga. Ji galėjo žūti. Bet mane pastatė „prieš faktą“. Na, bet jei sakė pasitikti, tai reikia pasitikti“, – pasakojo chirurgas.
Išgirdęs neigiamą vadovo atsakymą, nenuleido rankų. Skambino kitiems kolegoms, tačiau ir jie atsisakė imtis rizikingos operacijos. Tuomet jis ėmė skambinti ligoninėms, tačiau vienoje išgirdo atsakymą, kad tokiai mažai mergaitei negali daryti narkozės, kitoje išgirdo, kad operacinė remontuojama.
„Likau vienas didžiulėje naktinėje Maskvoje. Nežinojau, ką daryti“, – pasakojo chirurgas.
Vis dėlto jam pavyko rasti ir operacinę, ir asistentus, nors teko griebtis melo. Operacinė jam buvo atverta tik po to, kai jis rėžė, kad turi aukščiausios valdžios nurodymą.
Asistentams, kurie sutiko padėti jam vidury nakties, jis ir laidos metu negailėjo gerų žodžių. „Jie ne tik man padėjo, man su jais psichologiškai dirbti buvo gera. Chirurgui tai labai svarbu. Svarbu jaustis komfortiškai dirbant su asistentais ir seselėmis“, – pasakojo chirurgas.
R. Datiašvilis laidoje „Tegul kalba“ pasakojo, kad viskas galėjo baigtis tragiškai. Kai mergaitė buvo nugabenta į Šiaulių oro uostą, pasakė, kad pamiršo paimti jos kojas, jos liko virtuvėje. Šoką patyrę mergaitės tėvai tą naktį nerado, kaip šaltai sudėti nupjautas mergaitės kojas, todėl jas sudėjo tarp šaldytų žuvų.
Vis dėlto R. Datiašvilis Rasos Maskvoje sulaukė. Jis teigia, kad vos ją pamatęs pastebėjo ir siaubingai išblyškusį veidą.
Operacija truko ilgai. Asistentai viduryje operacijos išėjo pailsėti, chirurgas dirbo vienas, vėliau jie grįžo.
R. Datiašvilis pritarė laidos vedėjui, kai šis teigė, kad operacija buvo kur kas didesnio masto nei tik tai, kas vyko ant operacinio stalo. Prisidėjo visi: ir pilotai, ir Lietuvos medikai, išsiuntę mergaitę į Maskvą.
Rasą chirurgas vadina ypatinga paciente, VIP paciente, net šeimos nare.
Režisierius Aleksandras Stepanovičius studijoje kalbėjo, kad tai tokia istorija, kurios niekaip pats nesugalvotum. „Manau, kad studijoje – du herojai. Ramasis – žmogus su auksine širdimi ir auksinėmis rankomis. Bet svarbiausia, kad jis to ėmėsi. Jis sako: ten paskambinau, ten paskambinau. Bet kokios mintys, kokios kombinacijos vyko galvoje, kol buvo priimtas teisingas sprendimas. Jūs – herojus.“