Kita vertus, gimus vaikams nė nesvarsčiau galimybės visiškai atitrūkti nuo darbų. Man pasisekė, kad žurnalistinis darbas televizijoje labai lankstus, kai nereikia filmuoti, gali prie kompiuterio sėdėti namuose, gali pasirinkti nedidelį darbo krūvį, ir sugaišti vos kelias valandas per dieną.
O ir šiaip – nežinau kodėl, bet aš niekada nebuvau normali. Kad ir kaip kartais norėdavau būti kaip visi ar visos, man vis tiek viskas išeidavo kažkaip kitaip.
Ir kaip mamos savęs neįsivaizdavau kelerius metus su vienu vaiku sėdinčios namie, paskui kelerius – su kitu. Toks gyvenimo planas buvo tiesiog totaliai ne mano temperamentui. Aš renkuosi nors kiek padirbėti net kai vaikai serga – vakarais, per pietų miegą, nors toks dienos režimas išties yra sekinantis. Todėl kartais pavydžiu kitoms to motinystės džiaugsmo pilnu etatu.
Dar ir šiandien pamenu, kaip vos dviejų mėnesių Mykolą palikau porai valandų ir išvykau į filmavimą, ir kaip interviu metu buvo sunku susikoncentruoti į pašnekovą, kai krūtinė, rodės, minutėmis didėjo ir tvinksėjo nuo pieno pertekliaus. Bet kai gimė mano pirmagimis, atrodė, jog reikia stengtis, kad gyvenimas nepasikeistų.
Tačiau laikas bėgo, gyvenimas vis dėl to po truputį keitėsi, aš susilaukiau antrojo sūnaus. Tuomet nebeturėjau tokių norų. Aš jau buvau supratusi, kad gyvenimas su vaikais pasikeičia. Bet tikrai į gerąją pusę. Todėl dabar man visoms mamoms norisi rėkti – nelaikykite to savo senojo gyvenimo įsitvėrusios. Likimas jums jau pateikė neįkainojamą ir labai gerą patirtį. Gali būti, kad jums reikės kur kas mažiau savęs tobulinimo kursų, psichologų ir sėkmės konsultantų. Jūsų vaikas jus visko išmokys, ir gerokai aktyviau – kantrybės, ištvermės, nuolankumo. O galiausiai jūs suprasite, kad visi tie iki šiol jums stresą kėlę reikaliukai yra visiškai bevertis galvos ūžimas. Ir visa tampa išties nesvarbu.
Nepaisant savo nenormalumo, aš vis dėlto džiaugdavausi, kai ateidavo ta darbingoji diena, ir galėdavau nors trumpam palikti namus. Iki šiol ilgiuosi to jausmo būti suaugusiu žmogumi tarp suaugusiųjų. Galų gale apsirengti kaip nori, o ne taip, kaip bus patogu lakstyti paskui vaikus.
Kita vertus, mane erzina visuomenėje susidaręs stereotipas, kad būti mama – tai nepakankamas darbas. Kad turi turėti dar aibę įvairių projektėlių, kad galėtum išdidžiai jaustis kažką prasmingo veikianti gyvenime. Kaip jūs manote, ar būti mama – pakankamas darbas? Čia kiekviena turėtų atsakyti pati sau. Aš juokauju, kad nors vasarą, kai televizijoje ir šiaip atostogos, aš išeisiu motinystės atostogų ir pilna koja tik vaikus auginsiu.
Dirbančias mamas, ko gero, smerkia tik kitos moterys, kurios tapusios mamomis neturėjo daug ko prarasti. Pasakysiu piktai, tačiau kai nieko įdomaus neveiki nei profesiniame, nei socialiniame gyvenime, bepigu pasakyti, ach, aš visko atsisakiau ir viską paaukojau dėl vaiko. Ne, mergyt, tu nežinai, kiek nedaug tu paaukojai. Ir kiek daug reikia paaukoti kitai, kuri kokį dešimtmetį dieną naktį dirbo, kad ant kojų pastatytų sėkmingą savo verslą. Ir aš nežinau, aš tik gyvenu šalia tokių moterų, todėl niekada nesmerkiu abiejų pasirinkimų – nei tų, kurioms mamos pareigos yra didžiausios profesinės aukštumos, nei tų, kurios karjerą intensyviai derina su motinyste.
Nes būti mama tu nenustoji net pilną svarbių susitikimų darbo dieną. Ir nors tokiomis dienomis gali džiaugtis vilkėdama ką nori, toli nuo akių niekada nepaleidi telefono, vis neramiai dirsčiodama ir bijodama sulaukti žinutės „pakilo temperatūra”…
Bet jei mano patarimo klaustų geriausia draugė, ką rinktis, aš jai patarčiau ieškoti galimybės šiek tiek padirbėti tik dalį dienos, galbūt iš namų, bet jei darbas griežtai iš biuro ir reikalaujantis pilnos darbo dienos, aš asmeniškai niekada neišmainyčiau motinystės malonumo į ofisinį kostiumėlį…
