Apie tai – pokalbis „DELFI Dėmesio centre“ su Lietuvos banko valdybos nariu Mariumi Jurgilu, Lietuvos bankų asociacijos vadovu Mantu Zalatoriumi, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku Stasiu Jakeliūnu ir „Revolut“ verslo plėtros vadovu Andriumi Bičeika.
– Pone Jakeliūnai, jūs esate tas, kuris garsiausiai kelia abejones dėl ribotos banko licencijos suteikimo bendrovei „Revolut“, kurią jai suteikė Lietuvos bankas kartu su Europos centriniu banku. Kas jums kelia daugiausiai abejonių?
S. Jakeliūnas: pradėti bent trumpai reikėtų nuo to, kad bankų verslas yra ypatingas. Tai nėra kažkoks batų ar baldų gamybos verslas. Tai yra verslas, kuris kuria pinigus, kuria perkamąją galią, de facto formuoja bent dalį ekonomikos politikos valstybėse. Mastas bankų sistemos turto prasme yra didžiulis, neretai viršijantis šalių BVP bent kelis kartus ir nepaprastai dažnai sukeliantis krizes. Pastaroji krizė, kurią mes dabar tiriame komitete, taip pat yra to pavyzdys – bankų veiksmai bent jau iš dalies prisidėjo prie krizės.
Tas modelis kartu su „Revolut“ atstovų pareiškimais apie tai, kad jie labai greitai ir aktyviai išdalinės paskolas, kad jie „apdės“ komercinius skandinaviškus bankus dalindami aukštesnes palūkanas už indelius negu dabar įprasta – tai kelia susirūpinimą. Šalia to tos naujosios inovacijos, ar tai būtų kriptovaliutos ar kiti dalykai, taip pat yra papildomi rizikos veiksniai.
– Jums kelia abejonių, kokiu būdu jie gali mokėti didesnes palūkanas už indelius, kaip žada viešai. Antra, greitas kreditavimas naudojant dirbtinį intelektą. Taip pat jums kelia abejonių tai, kad šis bankas bus registruotas Lietuvoje, veiks pagal Lietuvoje išduotą licenciją, ir hipotetiškai krizės atveju Lietuvos Indėlių draudimo sistema turėtų kompensuoti visus visų potencialių indėlininkų praradimus.
S. Jakeliūnas: kol kas tai būtų Lietuvos indėlių draudimo sistema, kuri yra išsiurbta po buvusių bankų bankrotų. Ateityje galbūt tai bus europinė sistema, bet mes dar nežinome kaip ji veiks ir ar iš viso veiks. Tie dalykai kol kas kelia susirūpinimą. Suprantama, mes diskutuosime su Lietuvos banku ir po jų turbūt susiformuosime pilnesnę nuomonę.
– Pone Jurgilai, Stasys Jakeliūnas išsakė savo abejones. Ką jūs į jas galėtumėte atsakyti?
M. Jurgilas: visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį kaip ta licencija yra išduodama, koks yra procesas ir kokie filtrai. Labai svarbu akcentuoti, kad procese, kuris truko ilgiau negu metus, dalyvavo ne tik Lietuvos bankas, bet ir kitos institucijos, kurios taip pat vertino ir verslo modelį, ir mums nurodytas planuojamas apimtis. Visa tai vertinome kartu su Europos centriniu banku. Kol kas mums tai nekelia jokių abejonių.
– Tikrino ir VSD, kitos institucijos?
M. Jurgilas: Lietuvos bankas, gavęs kreipimąsi dėl licencijos, kreipėsi ir į VSD, ir į FNTT, kitas priežiūros institucijas, policiją. Visais atvejais, ne tik šiuo, mes kreipiamės į visas institucijas, kuriuos susijusios su svarstomu klausimu. Šiuo atveju kreipėmės į Japonijos, į Amerikos institucijas. Į Anglijos priežiūros instituciją, nes Anglijoje šiuo metu ir yra pagrindinė „Revolut“ veikla. Iš visų susirinkome informaciją. Tos informacijos pasekoje priėmėme sprendimą. Labai keista, kad priėmę sprendimą pradedame kelti klausimus.
– Kiek laiko truko šis procesas?
M. Jurgilas: Tiksliai nepasakysiu, bet maždaug apie 13-14 mėnesių.
– Dar vienas dalykas, kuris sklando visuomenėje gandų pavidalu yra tai, kad kitur nedavė – Lietuva davė.
M. Jurgilas: čia tikrai reikėtų išsklaidyti mitą. Kai kurie galbūt matė, kad Financial Times išėjo straipsnis, kad „Revolut“ ima licenciją Liuksemburge. Tai buvo pozicionavimas Liuksemburgui, kuris norėjo kitokio sprendimo. Bet čia jau „Revolut“ turėtų komentuoti, kodėl buvo pasirinktas kitas kelias. Reikia pabrėžti, kad nesvarbu kur bankas veikia, pagal Europines direktyvas mes vis tiek būtume tas paslaugas iš tos įmonės pirkę.
– Lietuva turi patirties bankų bankroto. Visuomenė atsimena tuos skausmingus atvejus, yra dar daug nukentėjusių, tad baimė visuomenėje išlikusi. Ir turbūt pati didžiausia baimė – „kas būtų, jeigu būtų“, nes tuomet Lietuva liktų kraštinė. Jos mokesčių mokėtojai, indėlininkai liktų kraštiniai.
M. Jurgilas: šiuo konkrečiu atveju mes kalbame apie specializuoto banko licenciją. Jos nesugalvojo Lietuvos bankas, ją įgyvendino ir tokia atsirado Seimo sprendimu. Kodėl? Specializuoto banko licencija suteikia įmonei galimybę veikti labai ribotame lauke, neinvestuojant į investicinius produktus, neužsiimant derivatyvais ir kitomis išvestinėmis priemonėmis, o užsiimant kasdiene bankininkyste. Būtent ten, kur mes norime didesnės konkurencijos.
– Pone Jurgilai, tas verslo modelis, pagal tai, kiek turite informacijos, yra tvarus? Gali taip funkcionuoti organizacija ir mokėti potencialiai didesnes palūkanas už indėlius nei dabar siūlo kiti bankai?
M. Jurgilas: pagal verslo modelį, kurį mes vertinome, indėlių priėmimas ir paskolų išdavimas nėra pagrindinė veikla. Pagrindinė veikla yra transakcijų bankininkystė ir iš to generuojama nauda, kai turi duomenis. Iš duomenų uždirbama daug daugiau negu iš paskolų. Kodėl bankui reikalinga bankinė licencija? Ne vien išduoti paskoloms ir priimti indėliams – tu nori tapti to klubo nariu, nes nori, pavyzdžiui, užsiimti korespondentine bankininkyste, turėti ryšį su Singapūru, su Amerika. Tam reikia turėti banko statusą.
– Pone Zalatoriau, jūs atstovaujate tuos klasikinius bankus, kurie Lietuvoje veikiau gerokai ilgiau. Kaip jūs vertinate licencijos išdavimą? Ir ar jūsų asociacijai kyla abejonių dėl pasirinkto verslo modelio?
M. Zalatorius: žinote, mes nevertiname tokių dalykų. Vertina kompetentingos institucijos. Mes tikime, kad gyvename demokratiškoje valstybėje – vadinasi, pasitikime šalies institucijomis. Patinka nepatinka, nori nenori – kompetentinga institucija Lietuvos bankas išdavė licenciją. Vadinasi, mes turime naują specializuotą banką, kuris pradės savo veiklą po gero pusmečio.
Ponas Jakeliūnas iškėlė klausimą. Mes, tiesa, gana dažnai girdime klausimus iš pono Jakeliūno. Mano galva yra labai sveika, kad Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas kelia klausimus dėl finansinės veiklos. Tai ten Vikingai vežė su ragais pinigus iš Lietuvos, tai po to kažkokį banką sėkmingai gerai veikiantį reikia parduoti, dabar dėl naujoko klausimų kyla. Viskas gerai, kad klausimų kyla, bet esmė yra labai paprasta: reikia skirti klausimą ir panikavimą ar panikos skleidimą.
Jeigu mes pasitikime institucija, kuri vadinasi Lietuvos bankas, kuri per 13 mėn. surinko informaciją, viską išanalizavo ir priėmė sprendimą, vadinasi, toks sprendimas ir turėjo būti.
S. Jakeliūnas: aš taip pat kreipiausi į tas pačias institucijas. Iš tų pokalbių ir iš oficialios FNTT atsiųstos nuomonės dėl įstatymo, kurio pagrindu galima atidaryti sąskaitas, tame tarpe ir „Revolut“, remiantis vairuotojo pažymėjimu, tai tos institucijos, konkrečiai FNTT, nuomonė yra gana kategoriškai neigiama. Mes gausime tą nuomonę ir apie „Revolut“ verslo modelį, ir apie kitus dalykus. Tada ir susidarysime taip pat savo įspūdį. Aš ne prieš naujus investuotojus ir kad didėtų konkurencija, bet vienas dalykas yra konkurencija atsiskaitymuose, visai kitas dalykas – konkurencija paskolų išdavime ir žmonių indėliuose.
– Pone Bičeika, pirmas dalykas – ta abejonė „kas būtų, jeigu būtų“. Lietuva maža šalis, ką ir rašė „The Guardian“ savo publikacijoje, kad „Revolut“ jau dabar turi daugiau klientų negu Lietuvoje gyvena žmonių. Pradėsite rinkti indėlius. Kas bus, jeigu kažkas nepasiseks ir Lietuvos indėlių draudimas turėtų kompensuoti visą žalą klientams visame pasaulyje už indėlį iki 100 tūkst. Eurų. Ką jūs atsakytumėte į šį klausimą?
A.Bičeika: pirmiausiai turbūt reikia pasidžiaugti, kad nors mes dar nepradėjome veikti kaip bankas, pradėsime tik po gerų šešių mėnesių, bet jau sulaukiame tiek daug dėmesio. Tai, manau, pritrauks dar daugiau vartotojų tiek Lietuvoje, tiek regione.
Visų pirma reikia pasakyti, kad „The Guardian“ straipsnyje pateiktas Lietuvos ir Islandijos palyginimas yra netikslus ir nepagrįstas. Licencija, kurią gavome iš Lietuvos banko, mums leis teikti tik ribotą kiekį bankinių operacijų. Mes apsiribosime indėlių priėmimu ir paskolų išdavimu. Vienas iš pagrindinių aspektų – investavimas, ką, beje, ir siūlė tas bankas Islandijoje, pagal mūsų patvirtintą verslo planą, pagal kurį ir gavome licenciją, negalės būti įgyvendintas nei Lietuvoje, nei bet kurioje kitoje šalyje.
Kitas dalykas, reikia suprasti, kad ne per naktį tie 3,5 milijono mūsų klientų taps banko klientais. Tai truks ilgą laiką. Vieni norės sutikti su mūsų siūlomomis bankininkystės sąlygomis, kiti – ne. Paskolos nebus išduodamos bet kam bet kaip. Paskolos, pagal verslo modelį, bus išduodamos tik tiems, kas yra mokūs, įvertinus visas sąlygas.
– Pone Jurgilai, jeigu „Revolut“ užims jau ženklesnę rinkos dalį, tokiu atveju jį tiesiogai reguliuos jau ne tik Lietuvos bankas, bet ir Europos centrinis bankas. Kiek turėtų „Revolut“ paslaugos išsiplėsti, kad ši institucija būtų tiesiogiai kontroliuojama ne vien Lietuvos, bet Europos centrinio banko?
M. Jurgilas: grubi taisyklės yra, kad kiekvienoje šalyje trys didžiausi veikiantys subjektai pagal turtą ir įsipareigojimus yra automatiškai prižiūri.
– Jeigu tampa vienu iš trijų didžiausių. Na, „Revolut“ pagal turtą ir įsipareigojimus tapti vienu iš trijų didžiausių bankų Lietuvoje – tikrai labai ilgas kelias.
M. Zalatorius: galėčiau duoti turbūt paprastą palyginimą. Mes nematėme „Revolut“ verslo plano, bet turime loginį mąstymą ir galime paskaičiuoti. Mūsų galva, šiuo metu finansinio turto, kurį bendrovė turi, t.y. kiek pinigų žmonės laiko sąskaitose, turėtų būti tarp 100–120 mln. Eurų. Lietuvos bankų sistemoje yra virš 14 milijardų eurų turto. Apie ką mes šnekame? Mes iš esmės kalbame apie elektroninę pinigų įstaigą.
M. Jurgilas: tikiu, kad gyvename teisinėje valstybėje. Mes laikomės standartų, o jie nustatomi ne tik Seime, bet ir EP. Direktyva nustatė, kokie turi būti tiksliniai lygiai, kaip turi būti apsaugomi indėliai. Visos šalys šiuo metu siekia iki tam tikrų metų pasiekti 1 proc. nuo visų toje šalyje esančių indėlių. Niekas nesiekia sukaupti 100 proc., nes tai būtų nesąmonė – kas tai būtų per draudimas.
– Kada įsigalios europinis draudimas?
M. Jurgilas: Kai suderės šalys narės. Kol kas yra nesutarimas tarp Vokietijos ir pietinių šalių, kurios neišsivalė savo bankinės sistemos.
– Pone Bičeika, kalbant apie verslo modelį kiek aš žinau, jeigu suklysiu – pataisykite, pavedimai nemokami, pinigų išgryninimas nemokamas, valiutas konvertavimas nemokamas. Paaiškinkite man šitą gyvenimą Alisos stebuklų šalyje?
A. Bičeika: jūs, Edmundai, tikrai esate pirmas, kuris užduoda klausimą iš ko „Revolut“ uždirba pinigus. Šiuo metu turime apie 6-7 apyvartos linijas iš kurių gauname apyvartą. Pirmiausiai, viršijus nemokamą mėnesinį pinigų išgryninimo limitą, viršyta suma bus apmokestinta. Antras dalykas, daugelis mūsų vartotojų renkasi specialaus dizaino korteles ir specialų aptarnavimą, kurį suteikia tos kortelės – jos mokamos. Dar dalis nori dar ypatingesnio dėmesio ir renkasi „metalinį“ planą, kuris per mėnesį kainuoja tikrai nemažai – 15 eurų. Vien iš čia ateina gana didelė dalis apyvartos. Kitą dalį sudaro papildomos paslaugos, kurios yra paremtos technologijomis. Pavyzdžiui, mobilių prietaisų draudimas, kelionių draudimas ir t.t. Iš visų tų mokamų paslaugų mes uždirbame nedidelį procentą, bet kai kalbame apie didelį kiekį klientų, tas procentas sugeneruoja nemažus pinigus.
– Pone Bičeika, paaiškinkite, prašau, verslą, kuris susijęs su duomenų turėjimu. Kas čia turima omeny?
A.Bičeika: tai yra kontekstinės rinkodaros pavyzdys, kai mes, gavę sutikimą iš vartotojo, žinome jo buvimo vietą. Pagal tai galime jam realiu laiku pasiūlyti aktualias paslaugas. Viena iš paslaugų, ką jau minėjau, yra geolokacija paremtas kelionių draudimas. Kai mes matome, kad mūsų vartotojas nusileido kitoje šalyje negu yra registruotas, mes siūlome jam nusipirkti kelionės draudimą. Daug verslo įmonių pasaulyje dirba tokiu modeliu, nes jis yra pasiteisinęs.
S. Jakeliūnas: turiu pasakyti, kad aš pats esu „Revolut“ klientas. Turiu kortelę ir ja naudojuosi, vežuosi į keliones. Tai tikrai patogus būdas atsiskaityti ir gauti informaciją. Marketingas, paslaugų siūlymas yra pakankami agresyvus, jeigu kalbame apie finansines paslaugas. Ten užsimenama jau apie kriptovaliutas kas irgi nėra nerizikinga. Verslo modelis, kurį pateikė „Revolut“ prieš kelerius metus, kad per penkis metus jie turės 400 tūkst. klientų tuo metu, pasak interviu autoriaus, daug ką prajuokino, nes esą tai neįmanoma. Bet dabar jie turi daugiau nei 3 mln. Vadinasi, tos deklaruotos apimtys yra viršytos kelis kartus. Natūralu manyti, kad remiantis ta klientų ir informacijos baze siekiama bus plėsti ir tą bankinį verslą, nes kitaip neapsimoka jo pradėti.
M. Jurgilas: Lietuvos bankas išdavė dvi licencijas. Viena – elektroninių pinigų įstaiga, kas ir yra pagrindinė įmonės veikla ir apie kurios milijonus klientų mes ir kalbame. Ten nėra jokios kredito ar indėlių rizikos. Mes labai daug kalbame apie tas rizikas, kurios gali būti banko veiklos, kuris dar net nepradėjo veikti, kurio dar nėra nei vieno kliento, nėra nei vieno indėlininko.
– Pone Bičeika, kodėl Lietuva, o ne Liuksemburgas?
A. Bičeika: Iki šiol mes galvojome, kad Lietuvos viena pagrindinių strategijų Vyriausybiniu lygiu, instituciniu lygiu – tapti technologijų centru. Mes tikimės, kad tai nėra tik tai šnekos, kad tai yra dalykas, kuriuo galėsime mėgautis ir ateity kaip kompanija. O kodėl ne Liuksemburgas? Nes Lietuvos centrinis bankas yra proaktyvus, finansų ministerija – proaktyvi, „Investuok Lietuvoje“ lygiai taip pat. Mes tiesiog pavyzdys. Tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis visoje Europoje ir pasaulyje, kad valstybė gali pritraukti tokias kompanijas kaip „Revolut“.