Apie ką mes čia…
Valdantis milijardus dolerių septyniasdešimtmetis Silvio nusprendžia sugrįžti į didžiąją politiką. Aišku, ne viskas yra taip paprasta, kaip jam atrodo. Šalis jo nekenčia, draugai bijo, o valdantieji tik ir laukia menkiausios klaidos, kuri kainuotų jam laisvę. Tačiau tai nė motais apsukriam ir moterų geidžiamam vyrui, kuris jau kuria genialų planą, kaip ir vėl paimti šalį į savo rankas.
Kūrinio turinys
Politinės dramos, kuriomis bandoma skleisti tiesą apie tam tikrus pasaulį sukrėtusius įvykius arba visuomenės kontraversiškai vertinamus žmones, dažniausiai atkeliauja iš Holivudo. Ir tai nenuostabu, nes beveik visuomet viso pasaulio dėmesys yra nukreiptas į šią svajonių šalį, kurioje pakankamai dažnai vyksta kažkas įdomaus. Tiesa, nuošalyje nelieka ir priešingoje barikadų pusėje atsidūrusi Rusija su Vladimiru Putinu priešaky. Tik ten kino kūrėjai turi mažiau laisvės reikšti savo nepasitenkinimą valdžia.
Vien per pastaruosius dešimt metų galėjome sulaukti tokių kino projektų kaip „Frostas prieš Niksoną“, „Sensacija“, „Valdžia“, „Valstybės paslaptis“, „Snowdenas“ ar „Milkas“, kuriais buvo bandoma atkreipti visuomenės dėmesį į labai svarbias socialines ir politines problemas. Ir kaip nekeista, šie mano paminėti vaidybiniai filmai leido labai nuodugniai susipažinti su juose pateiktomis tiesomis.
Tačiau nereikia pamiršti, kad ir Europoje bei Azijoje yra nemažai skandalingų visuomenės veikėjų ir įsimintinų politinių skandalų, kurie taip pat yra verti atskiro žvilgsnio per kino prizmę. Vienu iš tokių veikėjų yra buvęs Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, kurio gyvenimo vingiais ir buvo įkvėptas Paolo‘as Sorrentino‘as, kurdamas šią juostą.
Aišku, filmo režisierius šiek tiek pagudravo bandydamas išvengti Silvio Berlusconio įtūžio. Būtent todėl jis pačioje pradžioje pateikė visą šią istoriją kaip fikciją, kuri neturi nieko bendro su tikrove ir realiais žmonėmis, kurie žiūrėdami filmą galbūt pamatytų save ir pateiktų priekaištus kino studijai bei pačiam menininkui. Bet mes visi žinome, kad filme visu gražumu yra pateiktas ne kas kitas, o jaunų merginų draugijos neatsisakantis senukas Berlusconi, kuriam net tris kartus pavyko tapti Italijos parlamento galva.
Šis naujausias „Didžio grožio“ režisieriaus filmas susideda iš dviejų dalių – nešvankiai purvinos realybės ir gilaus žvilgsnio į politinę Silvio Berlusconi figūrą. Tačiau žiūrint šią juostą yra pakankamai sunku suvokti, kuri šio charizmatiško žmogaus gyvenimo pusė šiame pasakojime turi svarbesnę reikšmę. Ir tai manau dėl to, jog istorija apie Silvio Berlusconį pirmiausia buvo kuriama kaip du atskiri filmai, kuriuose buvo bandoma įsigilinti į kiekvieną iš jo pusių. Bet, nenorėdamas kankinti žiūrovų keturių valandų trukmės istorija, režisierius nusprendė permontuoti viską į vieną filmą, sutrumpindamas bendrą pasakojimą beveik pusantros valandos.
Pirmoje filmo dalyje, kurioje netrūksta sekso ir orgijų, purvinų epizodų ir suaugusiems skirtų vakarėlių su narkotikais, mums yra pristatomas besaikis ir beprasmiškas turtingų žmonių ir gašlių senių gyvenimas, kurie apart pinigų neturi nieko, kas galėtų traukti jaunas merginas į jų miegamuosius. Tik kad visa tai buvo iš jauno ir labai perspektyvaus Serdžio perspektyvos, kurio didžiausia svajone buvo susipažinimas su Italijos ministru pirmininku. Iš dalies toks įvadas būtų pakenčiamas ir netgi įdomus, nes jame parodoma Silvio Berlusconio galia ir įtaka įvairiausiose sferose netgi jam nepasirodant kino ekrane, bet iš kitos – jeigu atsikratytume šiomis visomis scenomis su Serdžio, istorija ničnieko neprarastų.
Tiesiog tai buvo bandymas parodyti kokie ištvirkę tie italai yra ir kokius niekingus senius nešioja žemė. Ir čia kalbu ne iš pavydo, o tiesiog iš bendro išprusimo, nes tokiais vaizdais su paleistuvėmis jau ne vienas filmas yra stebinęs.
Užtat antroji filmo dalis, kurioje buvo atsisakyta pernelyg įkyraus požiūrio į kūniškus malonumus, man paliko labai gerą įspūdį. Tai jau buvo tikras filmas apie buvusį Italijos ministrą pirmininką. Jo portretas aišku buvo pateiktas iš labai karikatūriškos pozicijos, bet manau Paolo‘as Sorrentino‘as šiuo atveju visiškai neperspaudė parodydamas jį tokiu, kokiu jis ir buvo viešumoje. Įdomiai atrodė ir šio žmogaus įvaizdis už uždarų durų bendraujant su savo anūku, žmona bei draugais. Mes matėme labai stiprią asmenybę ir vyrą, kuris galėjo nuversti kalnus ir pasiekti viską, ko tik jo širdis geidė. Ir ne pinigai ar jo politinė įtaka čia buvo svarbūs, o mokėjimas bendrauti su tais, kurie jam tiesiog buvo naudingi. Tame matyt ir slypėjo jo genijus.
Be pagrindinio šio filmo herojaus gyvenimo peripetijų, režisierius susikoncentravo ir ties kitais svarbiais dalykais – Italijos problemomis, kurios tiesa irgi buvo susijusios su Silvio Berlusconi. Metaforiškai ir labai estetiškai jis bandė tyliais vaizdais parodyti kokie nemalonūs laikai atėjo šaliai ir su kokiomis kasdieninėmis bėdomis susiduria gyventojai. Vien ko verta finalinė filmo scena, kuri pasakė daugiau nei reikėjo. Tą darė ir dialogai tarp herojų, kuriuose tarp eilučių buvo galima įskaityti kritiką ir nepasitenkinimą tuo laikotarpiu, kada šalį valdė būtent jis – korumpuotas ir savimi patenkintas turčius.
Pasibaigus filmui taip ir nesupratau, ar jis man padarė gerą įspūdį, ar visgi tai buvo užtęstas ir beprasmis manifestas, kuris bandė provokuoti, bet neišprovokavo taip, jog po peržiūros norėtųsi pritarti režisieriui ir jo vizijai į Silvio Berlusconi sukurtą pasaulį. Tačiau bendram išprusimui, tai pakankamai tvarkinga ir maloni akims juosta, kuri jokiu būdu netampa lygiaverčiu kino projektu su kitais Paolo Sorrentino darbais kaip „Jaunystė“ ar tuo labiau „Didžis grožis“, bet ir ne kokiu nors vidutinioku, atkeliavusiu iš saulėtos Italijos.
Techninė juostos pusė
Kas yra susipažinęs su ankstesniais režisieriaus darbais neturėtų nustebti, jog filme daug dėmesio yra skiriama šokiams, muzikai ir labai idealiai atrodančiai choreografijai. Todėl netgi jeigu ir istorija pasirodys paviršutiniška arba ne tokia įdomi kaip to norėtųsi, situaciją išgelbės vaizdai, kostiumai ir meninis filmo apipavidalinimas.
Garso takelis filme labai gerai atskleidžia jo atmosferą, kuri kelis kartus keičiasi iš žaismingos į niūrią ir atvirkščiai. Pradedant žinomais muzikiniais kūriniais ir užbaigiant įvairiausiomis kompozicijomis, „Silvio“ taip pat įgauna ir savito žavesio, kuris nė akimirkai nedingsta, net jeigu ir ekrane vyksta sunkiai paaiškinami dalykai.
Operatoriaus darbu likau sužavėtas. Panašus poveikis buvo žiūrint „Didį grožį“, kai scenos virto klipais, o klipai virsdavo įtraukiančiais į linksmybes epizodais, kurie galėtų trukti amžinai. Šičia kamera pateikia identiška vaizdą, todėl galima teigti, jog režisierius su tokiais epizodais lyg ir kartojasi. Bet koks iš tikrųjų skirtumas? Tegul kartojasi. Svarbu taip kokybiškai ir estetiškai kaip čia.
Garso montažas puikus. Vakarėliai ir viskas, kas su jais susieta, buvo labai gerai pateikti. Būtent garsas leido pasijusti lyg juose dalyvautum.
Vaizdo montažą yra sunku vertinti, nes kaip jau buvau rašęs anksčiau, filmas labai yra apkarpytas, todėl kai kurios scenos nėra užbaigos, o kitos iš vis neturi su savimi nieko bendro. Tai neerzina, bet ir neteikia labai daug pozityvių akimirkų žinant, kad kažko trūksta. O galbūt tas kažkas visiškai kitaip atskleistų šią istoriją. Todėl belieka laukti pilnos versijos ir ją įvertinti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį filme atlikęs aktorius Tonis Servillo, kuris jau buvo bendradarbiavęs su juostos režisieriumi 2013 metų hite „Didis grožis“, tiesiog fantastiškai įkūnijo Silvio Berlusconį. Jis ir Italijos ministras pirmininkas atrodė kaip du vandens lašai, aišku taip pat ir grimo dėka. O dar kokias natūralias emocijas jis čia demonstravo. Buvo neįmanoma nepatikėti tuo, ką jis darė, todėl ekrane buvo galima pamatyti Berlusconį, o ne Servillo.
Antraplanėse rolėse taip pat buvo į ką pasižvalgyti. Ir ne, ne į moterų krūtines, o į labai įtikinamą aktorių Riccardo Scamarcio, suvaidinusį Serdžio Morą. Iš įsimintinų veidų taip pat paminėti reikia Eleną Sofią Riccį, Kasią Smutniak ir Dario Cantarellį. Išskirtiniai, ryškūs ir įdomūs herojai, kurie taipogi leido vystytis pagrindiniam personažui ir galiausiai jam atsiskleisti visame gražume.
Verdiktas
„Silvio“ – savo kontraversiškai neaiškia bei pernelyg chaotiška istorija žiūrovus bandantis provokuoti kūrinys, kuris pustrečios valandos žavi akis labai estetišku režisieriaus Paolo Sorrentino požiūriu į detales, erotiką ir pakankamai gyvą Silvio Berlusconio paveikslą dėka meistriško aktoriaus Tonio Servillo pasirodymo.
Filmo anonsas:
