Nematyta šalis, nežinomos žūklės sąlygos, nauji žmonės. Įdomi avantiūra, kuriai sunku atsispirti. Juo labiau, kad kolegos apsiėmė paskolinti spiningus, rites ir visą įrangą – nereikėjo jų gabentis lėktuvu, tad į kuprinę iš žvejybinės mantos teįsidėjau trejetą pakuočių „valgomų“ guminukų, kuriais labiausiai pasitikėjau.
Kaune spaudė 6 laipsnių šaltukas, o Londonas pasitiko malonia +12 C šiluma. Tiesa, su stiproku vėju. Pirmą dieną žvejybinių planų neturėjau – pavaikščiojome su Deividu po Londoną, pasižiūrėjome vietines įžymybes. Kitą iškeliavome iš viešbučio 5 valandą ryto ir išvažiavome link varžybų vietos, „Ardleight“ vandens saugyklos, kur telkšojo maždaug už 100 kilometrų nuo sostinės.
„Ardleight“ vandens saugykla iš pirmo žvilgsnio priminė mūsų Stakių užtvanką – tipiškas tvenkinys, tik labai gilus, vietomis iki 15 – 16 metrų gylio. Žinojome, jog perspektyviausia vieta – giliausia tvenkinio dalis, kur praeina buvusi vaga. Tad sėkmingiausia vieta turėtų būti arčiausiai kranto esantis dugno skardis, pakylantis iš gelmių vienoje tvenkinio vietoje. Tačiau paaiškėjo, jog kaip tik į tą pusę pučia vėjas, todėl mano globėjo draugas, kitas Deividas, pasiūlė kitą variantą – apvažiuoti tvenkinį iš kitos pusės ir pasiekti tą pačią duobę bei žvejoti šalia vienas kito, dalintis informacija.
Varžybų taisyklės numatė žvejybą tik nuo kranto, tad turėjome bridkelnes ir buvome nusiteikę braidyti. Pagal varžybų reglamentą yra skaičiuojamas ne bendras laimikio svoris, kaip pas mus, o bendras visų žuvų ilgis. Kiekvieną žuvį (į varžybų įkaitą įėjo tik lydekos ir ešeriai) reikėjo matuoti ir nufotografuoti, o šalia liniuotės ir padėti savo dalyvio kortelę.
Tai pat kiekvienas dalyvis privalėjo turėti platų (ne siauresnį nei 80 cm) graibštą bei matą (iš specialaus audeklo pasiūtą dėklą didesnei žuviai padėti, kad ji nesusižeistų), ant kurio padėjęs privalėjai matuoti lydekas. Nufotografavus visas žuvis reikėjo nedelsiant paleisti. Kaip supratau, taip yra visose spiningavimo varžybose Anglijoje ir visi dalyviai mano minėtus daiktus turi ir yra įpratę nešiotis.
Išklausę trumpą instruktažą išlėkėme į pasirinktą vietą.
Kadangi buvo matuojamas žuvies ilgis, tai nusprendėme koncentruotis į ešerių gaudymą. 4 – 5 sprindinius ešeriokus paprastai lengviau pagauti, nei, sakysim, kokių 60 – 70 cm lydeką. O rezultatų skaičiavimo prasme rezultatas tas pats. Kadangi mesti reikėjo maksimaliai toli ir žvejoti dideliuose gyliuose, tai su sistemos svoriu nesikuklinome. Deividas susirišo Karolinos sistemą su net 28 g „kulka“, aš – 2 metrų ilgio šoninį pavadėlį (pater noster) su 20 g svareliu. Sunkesnio mėtyti neleido spiningo galia. Taip pat turėjome pasiėmę po vieną atsarginį lydekinį spiningą, jeigu nerastume ešerių ar netyčia gerai kibtų lydekos.
Pirmu metimu man iškart užkibo lydeka, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, greit nukando 0,14 mm fluorokarboninį pavadėlį. Po to 10 minučių visiškai nieko. Tiesą pasakius, pradėjau nervintis. Pradžia visai ne kokia.
Deividas pasitraukė keliolika metrų į šoną, į kitą proskyną, iš kur dar galėjai pasiekti buvusią vagą, tuoj pagavo 15 cm ilgio ešeriuką ir pašaukė mane. Dabar gaudėme netoli vienas kito ir pradėjome traukti ešeriukus, kas antru ar trečiu metimu. Ešeriukai buvo nedideli, vidutiniškai 15 – 17 cm augumo, bet varžybos yra varžybos. Kas duoda geriausią rezultatą, tą ir gaudai.
Deividui sekėsi kiek geriau, nes jis gaudė ilgu, 3 metrų, kotu ir sunkesniu svareliu – užmesdavo ten, kur reikia. Aš su savo 2,6 m ilgio spiningėliu ir 20 gramų tik vos vos pasiekdavau vagos kraštą, kur būriavosi ešeriai. O dar pasisukęs iš šono vėjas išpūsdavo valo kilpą. Jeigu per pirmus tris ritės pasukimus ešerys neužkibdavo, galėdavai drąsiai traukti sistemą atgal ir užmetinėti vėl. Tačiau vis tiek žūklė abiem vyko gana dinamiškai – ešeriukai laikas nuo laiko keliavo į krantą fotosesijai. Geriausiai veikė, kaip ir tikėjausi, mano atsivežti 2 colių valgomi guminukai.
Pora kartų man vėl kibo lydekos. Viena nukando iškart. Kita dar ilgai zyzino ritės stabdžiais, kol nukando ar nutraukė ploną pavadėlį. Dar viena aštriadantė įsigudrino sekti mūsų traukiamus ešerius mums kone palei kojas. Kadangi vanduo buvo skaidrus, gal 2 metrų, tai puikiai mačiau, kaip paskui tavo užkibusį ešerioką apačioje slinko juodas šešėlis. Bandžiau ją pagauti, pasiėmę lydekinius spiningus ir didesnius masalus, bet nesėkmingai. Panašu, kad ją domino tik tikri ešeriai.
Vis dėl to vieną lydeką, 75 ar 76 cm pavyko ištraukti Deividui. Padėjau jam su graibštu ir ji gerokai „patempė“ jo rezultatą į viršų. Likus pusvalandžiui iki varžybų pabaigos netikėtai triokštelėjo mano ešerinis spiningas. Jis jau buvo laužtas ir toje vietoje sutaisytas, bet, matyt, nelabai kokybiškai. Tad teko nenoromis persimesti į lydekų gaudymo frontą. Tačiau be rezultatų.
Netoli mūsų praėjo ne vienas kitas varžybų dalyvis, bandė laimę, bet nieko nepagavo. Kiek pastebėjau, visi naudojo lengvus, iki 10 gramų svarelius ir paprasčiausia nepasiekė ešerių buvimo vietos.
Sutartą 14 valandą varžybos baigėsi, tad keliavome į susirinkimo vietą, kur mūsų laukė pietūs, karštas vynas ir įvairios kitos rungtys: metimo į taikinį ir mazgų rišimo. Ir, žinoma, smagus bendravimas.
Paskaičiavus rezultatus paaiškėjo, kad abu su Deividu esame nugalėtojai. Jis pirmas, o aš su 5,05 m žuvies – antras. Tai pat aš gavau padovanojimą už didžiausią pagautą (26 cm ilgio) varžybų ešerį. Iš pusšimčio varžybų dalyvių maždaug 30 ar 35 tądien nepagavo nieko. Kiti pagavo lydekų. Ešerius gaudėme tik mes su Deividu vieni. Kaip supratau, niekas nesitikėjo, kad ešeriai šiame vandens telkinyje atsitrauks taip toli į gylius, nes prieš pat varžybas, per treniruotes, jie puikiausia kibo įprastinėse, seklesnėse vietose.
Didžiausią įspūdį man turbūt paliko žmonės. Visą laiką tvyrojo puiki nuotaika ir humoras, atvirumas ir draugiškumas. Nesijautė kažkokios konkurencijos dvasios, kas dažnai būna pas mus. Čia žmonės susirinko gerai praleisti laiką ir pabendrauti, pasidaryti sau malonią šventę ir tai jautėsi. Ir žvejojant niekas nelipo ant galvos, nors ne vienas matė, kad mums sekėsi. Manau, kad čia yra kitoks požiūris, kitos tradicijos.
Kadangi varžybos buvo atviro, galėjo dalyvauti, kas norėjo, tai į jas susirinko ne tik lietuviai, bet ir nemažai svečių iš kitų klubų. Sprendžiant iš kalbos, lenkų, ukrainiečių ar rusų tautybės. Bendravimas tarp klubų ir bendros varžybos, draugiški santykiai su, čia, rodos, yra įprasta praktika.
Tad noriu padėkoti savo naujiesiems bičiuliams, už pakvietimą, pagalbą ir galimybę pirmą kartą gyvenime pabūti ir pažvejoti Anglijoje, o juo labiau, sudalyvauti šauniose varžybose. Praleidau dvi nuostabias dienas ir ilgai jas prisiminsiu.
